Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų mokslų daktarė ir sociologijos dėstytoja Kingstono universitete, Londone. 2008 metais Linköping University Press išleido Eglės knygą „Sovietinės kultūros politikos konstravimas: kibernetika ir valdžia Lietuvoje po Antrojo Pasaulinio Karo“ („Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“. Rindzevičiūtė kartu su Jenny Andersson redagavo „Kova dėl ilgalaikio transnacionalinio mokslo ir politikos: ateities kūrimas“ („The Struggle for the Long Term in Transnational Science and Politics: Forging the Future“, Routledge, 2015). Naujausia mokslininkės knyga „Sistemų galia: kaip politikos mokslai atvėrė Šaltojo karo pasaulį“ („The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World“) išleista Cornell University Press 2016-aisiais metais. Su mokslininke kalbamės apie tautiškumo sąvokos reikšmę ir aktualumą sudėtingoje ir dinamiškoje Antropoceno eroje.
Video interviu The Deep Splash platformai teigėte, jog tautos idėja šiandien yra atgyvena ir net pavojinga atgyvena, nes ji kuria iliuzinį kontrolės ir saugumo jausmą. Ar galite plačiau paaiškinti, kodėl tautos sąvokos „galiojimo laikas“ jau baigėsi? Ar tai lėmė vien ekonominis ir kultūrinis globalizmas, ar yra ir kitų priežasčių?
Kas yra laikoma „tauta“? Egzistuoja daug skirtingų apibrėžimų: vieni pabrėžia kultūrinį ir genealoginį tautos sampratos turinį, o kiti akcentuoja politines vertybes, lojalumą politinei bendruomenei, dalyvavimą ateities gerovės kūrime. Pirmoji tautos samprata laikoma konservatyvia, tokia tautinė bendruomenė sunkiai įsileidžia „svetimus“, o antroji – liberalia, atvira visiems norintiems prisijungti prie politinio projekto.[1] Ši skirtis, be abejo, yra abstrakti ir teorinė. Istorija ir gyvenimas aiškiai parodė, kad ir liberali tautos samprata yra tiršta kultūrinių prasmių ir integracija nėra lengva ar savaime suprantama.
Kodėl tiek daug žmonių yra prisirišę prie savo tautinės tapatybės? Ką savęs supratimas, kaip lietuvės, britės, švedės, duoda konkrečiam žmogui? Yra hipotezė, kad tokios kolektyvinės tapatybės sampratos konkrečiam asmeniui veikia kaip prasminis resursas, padedantis atsakyti į egzistencinius klausimus: ar mano būtis turi prasmę? Ar aš gyvenu gerą, sėkmingą gyvenimą? Kodėl man nesiseka? Tautos naratyvas duoda galingus atsakymus į šiuos klausimus ir žmogus gali sau tvirtai teigti: taip, mano biologinė egzistencija, kad ir kokia netobula, yra vertinga, nes esu ypatingas, „senos lietuvių tautos atstovas“. Man sekasi, nes kaunuosi drąsiai, kaip Vytautas su kryžiuočiais. Be abejo, suprantama, kad mano gyvenimas vargingas, nes mano kraštą plėšė svetimšaliai, niokojo komunistai, o Lietuva vargsta tarp rytų ir vakarų, be to, ją išnaudoja skandinavų bankai. Tokiu būdu tautiniai naratyvai atlieka labai svarbią semiotinę-psichologinę funkciją. Bet tai yra kultūriškai specifinis resursas. Kitose šalyse, tokiose kaip Britanija, asmeninės egzistencijos sėkmės ir nesėkmės aiškinamos buvimu socialinės klasės rėmuose.
Aš manau, kad ir tautos, ir socialinės klasės naratyvai yra praeities politinių projektų bei praktikų reliktai, kurie tampa vis labiau disfunkciniai. Nepanašu, kad šiandien šie naratyvai padeda žmonėms suprasti ir tobulinti šiuo metu vykstančią pasaulio santvarkos kaitą. Tai, kad mes egzistuojame kaip biologiniai ir socialiniai individai, yra tik modernių institucijų dėka – medicinos, švietimo, policijos ir t. t. Šios institucijos yra kasdienių mūsų visų praktikų, o ne chimeriškos tautos, besidriekiančios iš gilios praeities į tolimą ateitį, rezultatas.[2]
Į tautiškumą apeliuojantys diskursai dažnai dengia institucines problemas, kraštutiniais atvejais siūlo destruktyvius sprendimus, tokius kaip Brexitas, reformos Lenkijoje ir Vengrijoje, jau nekalbant apie Rusiją. Istoriškai žvelgiant, individualiam asmeniui tauta niekada negalėjo būti naudinga: tautybė yra kontrolės instrumentas, kuris paradoksiškai pateikiamas kaip kontrolės ir galios įrankis – sudaroma iliuzija, kad atskiras žmogus gali kažkaip paveikti kolektyvinius, „tautos“ masto sprendimus ir naudotis prasminiais „tautiškumo“ resursais priimdamas savo sprendimus. Tačiau šiandien vadovautis tautiškumo kategorijomis reiškia eufemizuoti tikrovę, slepiantis nuo skaudžių ir sudėtingų problemų: korupcija, socialinė nelygybė, klimato kaita, atvira ir nekontroliuojama ateitis.
Benediktui Andersonui nacionalizmas yra reprezentacijos forma – tauta nurodo į įsivaizduojamą bendruomenę, kurią formuoti padėjo būtent spaudos technologijos atsiradimas. Kokia jūsų nuomonė apie šiandieninės informacinės technologijos prisidėjimą prie tautos sąvokos irimo arba įsitvirtinimo?
Esi visiškai teisi: medijos, įgalinančios vaizdų ir pasakojimų sklaidą, veikia kaip svarbus kolektyvinės tapatybės resursas. Andersonas rašė apie nacionalizmo ištakas, kai medijų sklaida buvo teritoriškai apibrėžta ir skirta teritorijų populiacijoms integruoti.[3] Šiandien medijos yra stipriai pliuralistinės, jų socialinę įtaką sunku pamatuoti. Medijų peizažas tapo labai kompleksiškas; kita vertus, medijų tyrėjai teigia, kad žmonės savo įsitikinimus formuoja santykyje su artimiausiais draugais ir pažįstamais. Medijos veikia kaip socialiniai aido tuneliai (echochambers). Žiniasklaida tai supranta ir amplifikuoja tuos prasminius aidus. Informacinės technologijos nėra visuomenės išorėje, jos yra visuomenės ir atskirų individų organiška dalis – tad linijinis prasmių kontrolės bei distribucijos modelis nepadės mums suvokti, kaip žiniasklaida veikia žmonių supratimą. Pavyzdžiui, perspaustas nacionalinio patriotizmo diskursas, jo sekuritizacija, gali atgrasinti patriotiškai nusiteikusius žmones, kaip kad įvyko Krymo krizės metu, kai portalas Delfi spausdino kraštutiniu nacionalizmu persunktus, paniką skleidžiančius straipsnius. Daug skaitytojų, o ir žurnalistų, perėjo į 15 min. Kita vertus, Andersonas analizavo tik matomą, viešąją medijų pusę. Tuo tarpu informacinės technologijos įgalina daug paralelinių įsivaizduojamų bendruomenių, kurios, veikdamos šešėlyje, radikalizuoja asmenis, pavyzdžiui, baltieji suprematistai, radikalūs nacionalistai, islamo fundamentalistai.
Nepaisant vadinamosios 3.0. globalizacijos eros, pastaraisiais metais stebime ne nacionalizmo silpnėjimą, bet priešingai – spartų ir nevaržomą augimą, tiek Vakarų, tiek kitose šalyse. Ar šį neonacionalizmą kelia būtent ateities (bei dabarties) kontrolės praradimas, apie kurį taip pat kalbėjote The Deep Splash interviu?
Iš tiesų taip galima manyti. Ir netgi verta grįžti prie Benedikto Andersono, kuris susiejo rasizmo ideologijos atsiradimą su ekonominiu nuosmukiu, kai žemesnės vidutinės klasės baltieji europiečiai, pagrinde iš Nyderlandų ir JK, nematė galimybių socialiniam mobilumui savo šalyse, kėlėsi į tuometines kolonijas, ir savo socialinį statusą mėgino pakelti rasės pranašumo teorija. Jeigu pasaulėvaizdis yra grįstas nuolatiniu ekonominiu augimu, ekonominės vertybės daro visuomenę pažeidžiama. Žmonės gyvena ilgai. Jeigu ikiindustrinėse visuomenėse pagrindinis rūpestis buvo tai, kad išgyventų bent pora iš daugelio vaikų, kurie galės pasirūpinti senstančiais, ilgai negyvensiančiais tėvais, dabar išsivysčiusių šalių gyventojai privalo rūpintis ne tik savo prognozuojama ilga senatve, bet taip pat ir vaikų bei anūkų gerbūviu.
Anksčiau šis tarpgeneracinis rūpestis buvo tik nuosavybę valdančių socialinių sluoksnių privilegija. Dabar ateitimi rūpintis privalo visi. Tačiau ekonominiai modeliai „nemato ateities“.[4] Po trisdešimties metų šiandieninis tūkstantis eurų teturės nulio vertę, jeigu jie nebus investuoti. Dauguma europiečių neturi jokios nuosavybės, kuri skaitytųsi kaip „kapitalas“ – namas, kuriame gyveni, nėra tikras kapitalas. Tačiau visuomenėje vyrauja lūkestis, kad kiekvienas asmuo turi mąstyti ir planuoti savo bei būsimų kartų gyvenimą kaip kapitalistas. Daugelis puola į paniką.
Šiame kontekste kultūriškai ir politiškai tirštos, obfuskacinės idėjos, kaip kad rasė ar tauta, suteikia galimybę pabėgti iš ekonominės ateities vizijos (ir nekontroliuojamumo) į nacionalinę ateities viziją, kur naiviai manoma, kad individo gerbūvis bus kažkaip užtikrinamas pačio biologinio statuso, buvimo „tautos“ ar „rasės“ nariu. Būti „lietuviu“ ar „baltuoju“ nereikia niekaip užsitarnauti. Tereikia biologiškai išgyventi. Klausimas, koks to išgyvenimo kokybės lygis, tampa antraeilis. Kaip teigė Timothy Morton, išgyvenimas, o ne gyvenimo kokybė tapo pagrindine agrologistinės visuomenės vertybe.[5] Galbūt Mortono argumentas ir neatlaikytų istorinės kritikos, bet jis taikliai pagauna dabartinę gyvenimo vertės hierarchijos pajautą. Tad sakyčiau kraštutinių nacionalizmo idėjų pakilimas yra išprovokuotas nelaimingo sutapimo, ekonominio ateities augimo vizijos ir ekonominės plėtros sulėtėjimo tikrovės.
Tęsiant apie ateitį/is – panašu, jog pavojingos naujojo populizmo idėjos bei judėjimai kaip tik nekalba apie ateitį, tačiau gręžiasi į (iliuzinę) „didžiąją“ praeitį. Tai matome tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Rusijoje. Kaip galėtume suprasti šį paradoksą?
Ateitį formuoja skirtingi faktoriai. Vienas faktorius, prie kurio visuomenės yra labiausiai pripratusios, yra tas, kad ateitis yra organiškai ir struktūriškai susijusi su praeitimi. Esą dabartiniais veiksmais žmonės gali užtikrinti selektyvų praeities išgyvenimą ateityje: institucijos, vertybės, daiktai, peizažai, kalba. Tačiau žmogaus biologiniame gyvenime užtrunka nemažai laiko susivokti, kas ta praeitis: šeimos, šalies ir žmonijos istorija. Kadangi Vakarų pasaulio visuomenės sparčiai senėja, orientacija į praeitį stiprėja, bent jau šiuo metu. Nereikėtų pamiršti, kad dabartiniai vyresnio amžiaus žmonės yra karo bei pokario karta, išgyvenusi itin traumuojantį periodą, tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Tai yra karta, kuri išaugo feminizmo, antikolonializmo ir emancipacijos judėjimų aušroje, kai šie judėjimai nebuvo mainstream. Šios kartos vertybės gana konservatyvios. Už trisdešimties metų senjorai bus su visiškai kitokiomis vertybėmis. Praeitį, kaip ateities materialą, naudoja tam tikros kartos kohorta, kuri auga ir augs, nors jo vertybės ir keisis. Tuo tarpu disruptyvi, radikaliai inovatyvi ateitis išauga iš pačių įvairiausių veiklų chaoso. Atsitikti gali bet kas. Tas chaosas yra ir disruptyvus, ir kūrybinis. Tai tokia ateitiškumo heteroglosija, kurioje nardo jaunesnės kartos.
Kita vertus, orientacija į praeitį yra bėgimas nuo naujo tipo problemų. Globali klimato kaita, poreikis keisti gelmines vertybes permąstant žmogaus veiklos ir atsakomybės ribas santykyje su planetos procesais, kelia esmiškai naujus klausimus, išmuša institucijas ir individus iš įprastų mąstymo bei veiklos rėmų. Ką darysime su radioaktyviomis atliekomis? Kaip bus su sunkiaisiais metalais ir asbestu, kuriam laikui palaidotais paprastuose atliekų kapinynuose? Kaip galima pateisinti gyvulių ūkį? Kaip bus organizuojamas priėjimas prie naujausių gydymo metodų tobulėjant medicinai ir gilėjant socialinei nelygybei?
Institucijoms patogiau spręsti senas problemas, negu kad ieškoti būdų artikuliuoti ir spręsti naujas problemas. Toks trumpalaikiškas, nesisteminis požiūris yra labai pavojingas ir destruktyvus. Manau, čia ir būtų pagrindinė mintis, kurią norėjau išsakyti, kad orientacija į „tautiškumą“ yra simptomas negalėjimo ir nenoro spręsti tikras, naujas problemas, kaip stručiui kišant galvą į smėlį.
Šiandien taip pat pastebima ir kita įdomi, vis stiprėjanti tendencija – megapolių augimas ir vis didesnė centro bei periferijų atskirtis. Tai ypač išryškėjo paskutiniuose rinkimuose, tiek Brexit, tiek Austrijos, tiek JAV, tiek Prancūzijos prezidento rinkimuose, kai metropoliuose gyvenantys piliečiai balsavo už liberalesnių, kosmopolitiškesnių pažiūrų kandidatus, tuo tarpu regionuose, neretai menkas pajamas gaunantys bei prastesnį išsilavinimą turintys žmonės rinkosi konservatyvius, reakcionarius, neretai atvirų rasistinių pažiūrų politikus. Po Brexit net pusiau juokais, pusiau rimtai imta kalbėti apie Londono atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos. Ar, visiškai spekuliatyviai svarstant, miestai, o ne tautinės valstybės, galėtų būti viena iš naujosios sistemos alternatyvų? Kokią jūs matote „tautiškumo“ ateitį apskritai?
Taip, Brexito referendumo rezultatas daugelį, bet ne visus, nustebino. Kaip parodė rezultatai, už JK išstojimą iš ES balsavo ne tik gyvenantys provincijoje, neišsilavinę ir nepasiturintys gyventojai, bet ir didelė dalis išsilavinusios vidutinės klasės.[6] O Londone, net ir tokiuose pasiturinčiuose rajonuose kaip Kingstone, net 38 % balsavo už Brexitą. Tai reikšmingas skaičius. Brexito referendumo metu aš buvau Singapūre. Iš ekonomiškai kunkuliuojančio pietryčių Azijos centro įvykiai Britanijoje atrodė kaip visiškas anachronizmas. Vietiniams gyventojams buvo sunku susivokti, kas vyksta Europoje. Ironiška, kad Britanijai siūlomas Singapūro modelis – atvira globaliems procesams ekonomika – esmiškai remiasi dideliais imigracijos srautais. Šiandien kiek daugiau nei pusė pasaulio gyventojų įsikūrę miestuose, o 2050 metais tik 34 % pasaulio gyventojų gyvens kaime. Tačiau sunku prognozuoti politines urbanizacijos pasekmes. Nereikia pamiršti, kad politinė nacionalizmo ideologija – miestiečių, intelektualų išradimas. Gyvendama emigracijoje – Lietuvoje nebegyvenu jau beveik dvidešimt metų – varčiau įdomią Egidijaus Aleksandravičiaus studiją Karklo diegas: Lietuvių pasaulio istorija (2013). Šioje knygoje Aleksandravičius mėgino aprėpti universalią Lietuvos gyventojų migraciją ieškodamas tautinės tapatybės prasmės mechanizmo. Ironiška, kad beieškodamas lietuvybės nuo Brazilijos iki Čikagos, Aleksandravičius aiškiai parodė, kad ne tautinė idėja, bet globalizacijos procesai, nuo mėsos pramonės iki kalnakasyklos, formuoja individualius likimus.
Žvelgiant iš ilgalaikės ir globalios perspektyvos, asmeninis migracijos pasirinkimas yra ne tiek laisvas sprendimas, kiek globalių ekonomikos struktūrų funkcija. Nacionalizmo eros aušroje nacionalizmo ideologijos galia buvo gebėjime pasiūlyti individualios laisvės iliuziją, kur kiekvienas žmogus buvo lygus kitiems kaip pilietis, o ne luomo ar socialinės klasės atstovas. Kultūrinė ir politinė metropolių ekonomika šiandien vargu ar siūlo panašią laisvę, nes būtent metropoliuose akivaizdus ekonominės nelygybės gilėjimas. Galbūt tikrasis politinės emancipacijos projektas, yra globaliame, sisteminiame mentalitete – antropoceniškoje pasaulio vizijoje, kur verčia esmiškai permąstyti mūsų kasdienes veiklas.
[1] Anthony D. Smith, Nationalism and Modernism (London: Routledge, 1998), Ernest Gellner, Nations and Nationalism (Oxford: Blackwell, 1983), Yale Tamir, Liberal Nationalism (Princeton: Princeton University Press, 1995).
[2] Barbara Czarniawska, ‚Emerging Institutions: Pyramids or Anthills?‘ Organization Studies, 30, no. 4 (2009), 423–441.
[3] Benedict Anderson, Imagined Communities: Reflection on the Origin and Spread of Nationalism (London: Verso, 1983).
[4] Jens Beckert, Imagined Futures: Fictional Expectations and Capitalist Dynamics (Cambridge, MA: Harvard University Press, 2016).
[5] Timothy Morton, Dark Ecology: For a Logic of Future Coexistence (New York: Columbia University Press, 2016).
[6] Will Davies, ‚Thoughts on the Sociology of Brexit‘ (24 June2016), http://www.perc.org.uk/project_posts/thoughts-on-the-sociology-of-brexit/.
Iliustracijoje: Ekologiška nutekamųjų vandenų valymo sistema „The Living Machine“ Findhorn Eko-kaime, Didžiojoje Britanijoje
