Švelnus diktatoriškas pjūvis Mykolo Saukos skulptūrose

 Kad menininkui Mykolui Saukai teks uždavinėti kiek kitokius klausimus, negu esu įpratusi klausinėti menininkų, supratau tuomet, kuomet pamačiau jo žmogaus ūgį pranokstančias skulptūras. „Titaniko“ galerijoje Mykolas Sauka pristatė parodą „Pasijuntu stebimas kito“ – ir iš tiesų, aš taip pat pasijutau stebima Kito. Tuo Kitu tapo ne tik šios senyvų, raukšlėtų, nuogų žmonių skulptūros, tačiau ir mano pačios mintys, kylančios žvelgiant į šias skulptūras. Rodosi, kad parodos autorius sugebėjo patekti ne tik į mano, tačiau ir į kitų, jo skulptūras stebinčiųjų, betoninius pasąmonės klodus.

Įsivaizduok, jog esi žiūrovas-lankytojas savo paties parodose. Koks skulptorius yra Mykolas Sauka? Apie ką jis pasakoja?

Man nėra patogu apie save kalbėti trečiu asmeniu. Tekste, kuris parodoje buvo prilipintas prie sienos, pasakojau apie skulptūrų padarymą ir tam tikras būsenas, kurias pereina ir kūrinys, ir aš pats. Ten ir buvo viskas išsakyta, papasakota. Man komentuoti daugiau būtų tas pats, kas aiškinti, kur slypėjo anekdoto žaismas arba dar blogiau – pačiam papasakojus, pačiam iš to anekdoto juoktis.

Parodoje „Pasijuntu stebimas kito“ vykusi „Titaniko galerijoje“ galiu teigti, kad ne žiūrovai stebėjo ir apžiūrinėjo Tavo skulptūras, o būtent jos buvo tais stebinčiaisiais. Ko Tu pats išmokai iš šių senyvų, netobulų ir netgi, sakyčiau, kupinų ydų žmonių skulptūrų?

Iš jų neišmokau nieko, nebent darydamas mokiausi, kokie svarbūs yra netikėtumai ir klaidos. Skulptūros yra daiktai. Kartais, retais atvejais šį tą išmokstu iš savo klaidų, bet iš daiktų – nelabai.

Ieškant informacijos apie tave, visuomenei, rodos, esi geriau žinomas kaip rašytojas, negu kaip skulptorius. Klausiau Tavęs, kaip Tau rodos, koks esi skulptorius. Dabar klausiu, jeigu būtum savo knygų skaitytojas – kokiu rašytojumi įvardintum Mykolą Sauką?

Gūglas apie mane pateikia pernelyg gražų vaizdą. Iš tiesų esu vienos knygos rašytojas. Kaip ir dauguma autorių, savo knygos niekada neskaičiau, išskyrus tada, kai ruošėme spaudai ir ieškojau korektūros klaidų. Daugiau komentuoti nenorėčiau, nes atsakymas būtų toks pat, kaip į pirmą klausimą.

Žvelgiant į Tavo skulptūras, susidaro įspūdis, kad Tu su jomis elgiesi kaip pamišęs diktatorius, morgo chirurgas – grubiai, be užuojautos žeidi ir pjaustai jų kūno dalis, o paskui tarsi bandai užsiūti prasivėrusias žaizdas. Ar tokiu kūrybos būdu kritikuoji žmonių santykius – parodydamas, kad mes visi esame tokie netobuli, kad net bloga darosi?

Kritikuoti visada lengva, o kad esame netobuli, manau, mažai kas abejoja. Sakyčiau, kad yra kaip tik priešingai. Mes turime vilties. Skulptūras gabalais pjausčiau tam, kad tilptų išnešti pro duris. Nieko tame makabriško nei brutalaus, viską dariau su rūpesčiu. Liko siūlės, nelygumai, bet jie tokie pat natūralūs, kaip riebalai ir raukšlės. Panašiai kai savanoris lanko vienišą senelį, senelis labai mėgsta užsišnekėti apie savo jaunystę. Jis galėtų keturias valandas neužtildamas kalbėti, todėl savanoris jau po pusvalandžio turi pasakyt griežtai ir kartais šiurkščiai, kad jam jau laikas eiti. Galiausiai nuo to abiem būna tik geriau. Tai tik toks šiukštumas ir mano skulptūrose.

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Agnė Narušytė, rašydama apie Tavo skulptūras, į kontekstą įpina Mikelandželo skulptūrų neužbaigtumą. Savotiškai, esi sulyginamas su šiuo renesanso meno genijumi. O kas iš tiesų yra Tavo Mokytojas, kas yra Tavo Didysis Meistras iš kurio Tu mokaisi ne tik kūrybos, ar kuriame randi įkvėpimą, tačiau mokaisi ir apie gyvenimą?

Apie gyvenimą man vakarais, grįžusi po darbų daug papasakoja žmona. Kartais ir pats išeinu į kiemą, savarankiškai šio to išmokstu. O kūrybai pavyzdžių ir mokytojų yra aibė, kaip ir įkvėpimui, tai nebūtinai meno kūrėjai. Daugiausiai išmokstu ir pastebiu turguose, gatvėse, laukiamuosiuose.

Tavo kūryboje, kas labai puikiai atsiskleidžia šioje parodoje, susipina du vienas kitam prieštaraujantys aspektai – kūryba ir destrukcija. Kodėl Tavo kūryba yra destruktyvi? Poetiškai, galima būtų paklausti, kodėl kuri naikinimą?

Nemanau, kad kuriu naikinimą, tiesiog išmokau nemaskuoti nesėkmių. Man prastai sekasi apsimetinėti.

Parodoje nagrinėji ir filosofinio „Kito“ apraiškas mūsų pasaulyje, gyvenimuose. Papasakok, kam Tu gali būti „Kitas“? Kam Tavo skulptūros bus „Kiti“?

Mano darbai bus „Kiti“, jeigu sugebėsiu jais sukurti atmosferą, kurios negalėtum apibūdinti kaip #niekadanesuprasiumeno arba #taspatspertąpatį. Žiūrovai turi rasti suinteresuotą santykį su darbais, tada bus ir „Kitas“.

Žiūrint į šias Tavo skulptūras parodoje, jos rodosi esančios naikinamos (jas supančios aplinkos) tiesiog akyse. Matai, kaip šių senų žmonių oda varva žemyn dėl gravitacijos. Kūnas čia tampa abjektu – nei gyvu, nei mirusiu. Kažkur tarp tos ribos, kurioje nėra nieko ir tuo pat metu, joje telpa visa gyvenimo prasmė. Kaip Tu pats apibūdintum šią tarpinę būseną?

Sunku apibūdinti. Tam ir kūriau tai plastine kalba, kad nereikėtų artikuliuoti žodžiais. Nors būtų galima rasti daugybę tinkamų citatų, bet dabar nešauna nė viena. Palieku tai įvardinti kitiems, jeigu kam būtų įdomu.

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Ir pabaigai, sakai, kad šiuolaikinis menas  reikalauja žinių ir pastangų jį suprasti. Sakoma, kad menas atkartoja pasaulį, yra jo vaizdinys. Ar galima sakyti, kad teigi, jog pasaulis yra asocialus, jog žmonės yra antisocialūs? Kiek ilgai reikės laukti, kad suvoktume, jog visi esame pamišę?

Turėjau galvoje ne šiuolaikinį, o socialinį meną. Nors su tokiais skirstymais reikia labai atsargiai. Norėjau pasakyti, kad gali pilstyti sriubą galerijoje, gali visas galerijas, meno centrus paversti prieglaudomis, mokyklomis, žaidimų aikštelėmis, šunų dresūros namais ar ligoninėmis ar kuo tik nori, gali visus turnerius išdalinti pabėgėliams, šalpos organizacijoms, karo invalidų globos namams, kovotojams už žmogaus laisves, ir vistiek visoj toj labdarybėj liks nemalonus atskonis, kylantis iš to, kad iš viso šito naudos turės ir menininkas, institucija. Ir galų gale tai bus skirta ne tiek socialinėms grupėms, apie kurias ir kurioms skirti šie projektai, kiek pasirodymui. Čia susikuria distancija ir tam tikras asocialumas. Tokie meno projektai niekada nepakeis tikros šalpos, labdarystės ir t.t.

Labai radikalus teiginys, kad visi esame pamišę. Tikrai taip nemanau. Taip, šiuolaikinių medijų kuriamas pasaulėvaizdis turi pamišimo požymių. Galima būtų pamanyti, kad eame kvaištelėję, jeigu mūsų bulvariniai naujienų portalai būtų realybės atsipindys, bet taip toli gražu nėra.

Mykolo Saukos parodos „Pasijuntu stebimas kito“ eksponavimo akimirka VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Mykolo Saukos parodos „Pasijuntu stebimas kito“ eksponavimo akimirka VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016

Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėje „Titanikas“, 2016