Svarstymas apie apgavystės etiką ir estetiką: Tomo Martišauskio paroda „Habas“ POST galerijoje

Per apgavystės etiką ir estetiką. Taip būtų galima nubrėžti Tomo Martišauskio parodos „Habas” galerijoje POST Kaune vektorius – reikšmes ir kryptis edvėje, tinkle subėgančias į telktuvą ar išsilakstančias per šakotuvą [1]. Habas tai barbarizmas, netaisyklingas vertinys iš anglų kalbos, nusakantis dvikryptį judėjimą tinkle, iš– ir į–. Autorius užduoda pirmąją minklę parodai.

Perteklinis iliuzijos kūrimas per manipuliacines medijas, rodos, pasirinktas sąmoningai. Kiekvienas objektas – kūriniai, anotacija, dieninis geltonas filtras ant langų – užima savo individualų reikšmių lauką, kuriame gali egzistuoti pats vienas ir, kartu, reikšti visą parodą. Erdvė pripildoma kopijų, jų kopijų ir steigiama kaip realybės reprodukcija, sukonstruota iš ankstesnėse parodose jau dalyvavusių, ir iš Nidos meno kolonijos atkeliavusių kūrinių.

Nidoje trumpai gyvenusio Tomo Mano „Avantiūristo Franko Kriuko prisipažinimai” perskaitomi kaip dalinė sąsaja su parodos rezultatu – knyga perversta autoriui reziduojant Nidos meno kolonijoje. Prisipažinimai, išsakomi avantiūristo, norom nenorom įmes abejonės krislą į kiekvieną istoriją ir vers abejoti pateikiama įvykių seka ir jų pagrįstumu. Tokią avantiūrą siūlo ir autorius, parodos aprašymą sukurpęs tarsi neeiliuotą poemą apie melo dėsnį, čia pat to ir išsiginant. Jei Epimenidas sako, kad jis visuomet meluoja, ar jis meluoja? Parodoje tai tik susitarimo reikalas – nors žiūrovas suvokia, jog jį bandoma apgauti, bet apsimes to nežinantis ir tik tokiomis sąlygomis paroda gali įvykti.

Iliuzija veikia tik ją išlaikant, tačiau kyla įtarimas, kad pavykusi fikcija taps tikresne už realybę, o vizija – išsipildžiusia pranašyste. Kaip artefaktinis povaizdis parodoje pasiveja apgavystės įrankiai – projekcija, šešėlis, ekranas, holografinė inscenizacija, atspaudai, struktūra, levitatorius, foto objektas, filtras, draperija, iliustracija – kuriantys absoliutinę fikciją. Jeigu artefaktas – stebėjimo rezultate susidariusi klaida, nenatūrali nuosėda, galinti nuvesti į klaidingą stebimo reiškinio interpretaciją, ar parodoje gali nutikti klaidingas stebėjimas ir jo rezultatai?

Paroda, dienos metu perleista per geltoną filtrą, tampa ir amedžiagiška, ir, kap autorius nusakė, aprocesualia. Kopijų vektoriai suvienodėja ir referuoja į save. Per spalvinį vizualinį dirgiklį perfiltruojama ir parodos patirtis, ir vaizdas už galerijos langų, tik spėliojant, kuriai iš šių realybių šis filtras reikalingas labiau.

Tomo Martišauskio „Habas” pats veikia kaip jame eksponuojamas levituojantis objektas, šokčiojantis tarsi jau minėto Epimenido paradokso lapelis. Vienoje pusėje užrašyta, kad teiginys kitoje pusėje teisingas, kitoje lapelio pusėje atrandama, ją apvertus pamatysime klaidingą teiginį. Prasmių laukas kuriasi šioje sąlyginėje, žmogui itin pažinioje apgavystės būsenoje, kurią priimame kaip duotybę, mums žinomą dar iš Platono olos alegorijos, nupieštos ir viename iš parodos kūrinių. Išvirkščiomis apčiuopiamos realybės pusėmis suręstas parodos erdvėlaikis palieka žiūrovą patį spręsti, kuria apgavystės kryptimi nusekti.

Tomo Martišauskio paroda „Habas” galerijoje POST Kaune veikia iki gruodžio 2 d.

[1] šakotuvas, 2. telktuvas (žvaigždinio jungimo įtaisas tinklo centre), angl. hub.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.