Surask priešą ir…nufilmuok. Paroda „ARTscape Belgija: Hans Op de Beeck ir Monika Bielskytė“ galerijoje „Vartai“

2009 m. lapkričio 27 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Hans Op De Beeck. MARRIAGE

Prancūzų kino klasikas Jean-Luc Godard savo filmą „AlfaVille“ apie futuristinį miestą, valdomą visagalio kompiuterio Alfa 60, nufilmavo tuometiniame Paryžiuje. Jokių specialiųjų efektų, jokių triukų – miestas, realiai egzistuojantis tikrovėje, lygiai tiek pat egzistavo fiktyvioje realybėje. Režisierius buvo pranašiškas, arba jis viską žinojo nuo pat pradžių: visi pasaulio miestai gali būti „AlfaVilliais“, visi jų gyventojai – aktoriais, kasdienės situacijos – filmo scenomis.

Belgų menininkas Hans Op de Beeck, pristatomas ARTscape projekte galerijoje „Vartai“ šią pranašystę užfiksavo ir demaskavo savo video cikle „Aplinkybės“.  Šį ciklą, pradėtą kurti dar 1996-aisiais, sudaro šeši trumpi filmai, kuriuose užfiksuotos, iš pirmo žvilgsnio, įprastos kasdienybės scenos. Tačiau visos šios scenos (išskyrus vieną, kuri išsiskiria savo buitiškumu) yra kruopščiai menininko surežisuotos, su tikrai aktoriais, scenografija, filmavimo grupe ir trumpais scenarijais. Tik visi šie scenarijai, rodos, be kulminacijos – filmuose taip nieko ir neįvyksta. Tarsi situacijose fiksuojamas laikas yra jau po arba dar prieš svarbiausią įvykį, šios „pakibusios“ niekur situacijos tęsiasi begalo, prasidėdamos (o gal nesibaigdamos) vėl ir vėl iš naujo. Lyg užstrigusi filmo scena, kuri, turėjusi trukti akimirką, tampa amžinybe. Menininkas iškerpa mažą kasdienybės filmo sceną ir paleidžia ją suktis „užkilpintoje“ mikro-filmo juostoje.

„Kava“ yra vienintelis iš anksto nerežisuotas filmukas, kuriame senyva pora netardami nei žodžio gurkšnoja kavą, kurią baigę po ilgos pauzės persimeta po frazę ir pakyla. Įprasta situacija tampa nejaukios ir tuo pačiu tragikomiškos įtampos kupinu filmu. Nebylios veikėjų emocijos tampa daugybės panašių porų būsenos atspindžiu: tarpusavio ryšį ir bendravimą pakeičia bendras aplinkos stebėjimas ir komentavimas žvilgsniais. Iš pirmo žvilgsnio filmukas „Įmesk monetą – greitkelio automobilis“ taip pat dokumentuoja tikrą situaciją, tačiau taip nėra. Vaikiškoje mašinėlėje, sutinkamoje beveik prie kiekvieno didesnio prekybos centro, supasi vaikas, kurio veidas iškreiptas neįprasto liūdesio ir sumišimo. Ši jo emocija vietoje stovinčio „greitkelio automobilio“ judesius paverčia absurdiškais ir nepatogiais stebėti. Norisi, kad ši košmaru virstanti scena pasibaigtų, kad kas nors ištrauktų vaiką iš tos kvailai siūbuojančios mašinos, tačiau menininkas įamžina šį veiksmą, lyg kankindamas tiek veikėją, tiek jį stebintįjį. Abipusė pramoga tampa nesibaigiančia kančia.

Nesuskaičiuojamai įvairiuose filmuose vienaip ar kitaip pasirodžiusi amerikietiškoji karuselė Op de Beeck filme „Maišyklė“ įgauna kitą pagreitį. Ji gerokai primena Alfred Hitchcock filmo „Nepažįstamieji traukinyje“ (angl. Strangers on a Train, 1951 m.) kulminacinę sceną, kurioje pagrindinis klaidingai žmogžudyste apkaltintas herojus karuselės viduje kaunasi su jį į šį reikalą įvėlusiu niekšu: sugedusi karuselė juos neša tokiu greičiu, jog veiksmo fonas tėra abstrakti vos kintanti dėmė. „Maišyklė“ yra tarsi šios scenos stebėjimas iš išorės – mes nematome karuselės vidaus, tiksliau, mes apskritai vos pastebime, jog ji juda. Tik filmo pabaigoje, apsisukimų greičiui lėtėjant ir ryškėjant karuselės kontūrams suvokiama, jog veiksmas vyko visą tą laiką. „Maišyklė“ suplaka žiūrovo vaizdo, laiko ir judesio suvokimą.

Filmuose „O dabar visi kartu“ bei „Šventė“ menininkas analizuoja sėdėjimo už stalo ritualą, atskleisdamas komiškas ir absurdiškas šio ritualo puses. „Šventėje“ ilgas maistu nukrautas stalas stovi dykumos viduryje, už kurio išsirikiavę paprastai šventės metu nepastebimi jos dalyviai – virėjai bei padavėjai. Lyg gyvame paveiksle sustingęs vaizdas, atsidūręs „vidury niekur“ (angl. In the middle of Nowhere) sukuria pačią Šventę – tai yra betikslį veiksmą, vykstantį belaikėje erdvėje. Tai ne realiai egzistuojanti, o vidinė būsena, kurios pirminis tikslas – stiprinti emocinius tarpusavio santykius. Išnykus šiam tikslui (beveik visose šiandienos „šventėse“), iš būsenos lieka šventės forma, nereiškianti nieko daugiau tik vos judantį Tableau Vivant.

„O dabar visi kartu“ – išvirkštinė „Šventės“ pusė – čia matome vien tik prie nesibaigiančio stalo sėdinčius įvairių švenčių svečius. Lėtai slenkanti kamera apžvelgia susirinkusiuosius įvairiomis progomis – vestuvėms, šermenims, gimtadieniui. Vientisas kameros judesys pamažu sumaišo šiuos susitikimus į vieną bendrą absurdišką ritualą. Susitikimų priežastis (šventė ar „gedulas“) čia išreiškiama tik aiškiais atributais / ženklais: juodi rūbai šermenims, rožinės suknelės ir balti kostiumai vestuvėms ir t.t. Ta pati šventės forma, tik nesustingusi, o nesibaigianti, vykstanti ir vykstanti kasdien ir visur. Sulėtintas vaizdas bei garsai iškelia ir sureikšmina vos pastebimus svečių judesius prie stalo, paversdami juos komiškais blyksnio-spektakliais, kur emocijos šermenyse ne itin skiriasi nuo vestuvių: čia nėra jokių ypatingų emocijų, tik jų ženklai – gestai ir mimikos. Jos tokios pat „tikros“ kaip  Melo Gibsono drąsa „Narsiojoje širdyje“ (angl. Braveheart, 1995 m.). Tokios emocijos yra tapusios mūsų kasdienybės dalimi. Tai ne filmas apie gyvenimo situaciją –  tai yra gyvenimo situacija. Atkurta, uždokumentuota ir pakišta mums po nosimi. Lygiai tokia pat kaip filme „Ryžtas 4“, kuriame „atominė“, tobula keturių asmenų šeima baltame fone ryžtingai, kone agresyviai veržiasi pirmyn, kurio nėra.

Tačiau tai nėra bukai kritiškas ar ironiškas menininko žvilgsnis į „vartotojišką visuomenę“, į „pilką masę“, vadinkit kaip norit. Menininkas pats yra šios masės dalis ir puikiai tai suvokia. Bet labiausiai jis suvokia tai, kad kiekvienas mūsų judesys, ištarta frazė, aplinka yra arba nesibaigiančios filmų citatos, arba mobiliųjų telefonų kameromis, fotoaparatais, CCTV kameromis ir t.t. nuolat kuriamo ir papildomo filmo dalis. Galima dėl to pulti į depresiją ir užsidaryti tamsoje (kas jau irgi yra ne vieno filmo citata) arba naudotis paties „priešo“ sukurtomis priemonėmis. Deja, sunkiausia nustatyti kas yra tas „priešas“, todėl iš pradžių tenka nustatyti ir parodyti šios nuolatinės kinematografinės būsenos simptomus, kuriuos savo video darbuose sėkmingai ir paveikiai atskleidžia Op de Beek.

Kita parodos dalis – Paryžiuje gyvenančios lietuvių menininkės Monikos Bielskytės skaitmeninių fotografijų ciklas „A Place to Wash the Heart“ – atrodo tarsi privalomas tuščios erdvės užpildymas. Ypatingu vizualumu bei subtilumu pasižyminčios autorės fotografijos čia pristatomos jos pačios sukurto pseudo-video-slideshow darbo forma, kur ciklo nuotraukos keičiasi pamažu pereinančios viena į kitą, apačioje dar pridedant citatas iš poezijos, dainų bei jos pačios tekstų. Atrodo įtartinai keistai. Tiek greta Hans Op de Beeck kūrinių, tiek susipažinus jos pačios kūryba bei sėkmingais pasirodymais užsienyje. Galbūt menininkei pasirodymai Lietuvoje nėra tokie aktualūs, kad vertėtų pristatyti originalus? Ar tai ekspozicijos kaltė? Bet kuriuo atveju, lietuvių pasirodymas kelia abejonių, o tai vienas niūriausių dalykų (be šito nesibaigiančio lietaus ir tamsos), žinant, jog pagrindinis projekto ARTscape šiuolaikinio meno dalies tikslas – įrodyti lietuvių menininkų lygiavertiškumą tarptautiniame kontekste. Ir ką gi mes čia beįrodysim…?

opdb1

“Šventė”, 2008, HD Video (spalvota, su garsu), originalus dydis (16:9).

opdb10

“Maišyklė” , 1999-2003, 2 min., 18 sek. (spalvota), video DVD formate.

opdb5

“Įmesk monetą – greitkelio automobilis”, 1999, 3 minutės, 9 sekundės (spalvota, be garso), video DVD formate.

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *