Suklastotas filmas. Paroda „Spyruoklės laiku“ M. Žilinsko dailės galerijoje

2018 m. balandžio 9 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Vaizdai suteikia galimybę judėti įvairiomis kryptimis – pirmyn, atgal, suktis ratu. Akimirka vaizduose praeitis ne tik matoma, bet į ją net sugrįžtama. Sustabdytas vaizdas pasąmonėje kildina asociacijas su jausmais, kvapais, kitais dirgikliais. Kitu atveju, turime galimybę matyti tos praeities ateitį kaip užfiksuotą vėliau (pavyzdžiui, besilaukianti mergina, vėliau mama su ūgtelėjusiu vaiku). O panorėjus įvykiai gražinami į ankstesnius (ūgtelėjęs vaikas vėl tampa kūdikiu). Tad vaizdai įgalina nenuoseklų judėjimą laiko juosta. Tokią fragmentuotą įvykių manipuliaciją laike įprasta stebėti filmuose.

Ne atsitiktinai parodą „Spyruoklės laiku“ norisi aprašyti paralelėje su filmais, kadangi konceptualiai formuota būtent kino terminais. Darbai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos eksponuojami M. Žilinsko dailės galerijoje. Jie suskirstyti į tris dalis pavadintas pasakojimo kūrimo priemonių pavadinimais. Kuratorė Monika Krikštopaitytė siužetą montuoja iš kūrinių, virstančių suklastoto filmo kadrais. Tad istorija pradedama darbais sugrupuotais į ciklą „Atidėjimas“, o baigiasi – „Veiksmu“. Įprastai jungdamos įvykius, šį kartą šios kontrastuojančios priemonės (pasyvi – atidėjimas, aktyvi – veiksmas) keldamos kulminaciją mainosi viena su kita vietomis, kol kalneliais pradedama leistis atomazgos link. Tačiau „Atomazga“, kaip trečioji dalis, šioje parodoje įterpta į ekspozicijos išplanavimo vidurį, kur standartiniame naratyve jai būtų ne vieta. Šia prasme parodą skyriais skaidančioms erdvėms suteikti pavadinimai savo eiliškumu laužo klasikinio naratyvo eigą. Toks lūžis išreiškia kintamumą, netikėtumą šiandieniniame pasaulyje, kur ylos išlenda iš maišo, kalbama apie tai, apie ką kalbėti nepriimta.

Tokioje platesnės panoramos – skirtingų laikmečių, stilių, tautybių – moterų menininkių reprezentacinėje parodoje „triuškinami“ su moterimis ar moteriškumu susiję stereotipai, tokie kaip sentimentalumas ar perdėtas dramatizmas. Šiuos stereotipus čia keičia grynai gyvuliška erotika (panaši į vaizduojamą Lars von Trier kino juostoje „Nimfomanė“, kurią parodoje atitinka Monikos Furmanavičiūtės darbas „Dievai ir demonai“), ir intelektualumas bei kultūra per žymias meno istorijos citatas ar jų motyvus (Matisse, Ruseckas, Bruegelis), tuo pačiu metu neigiančius manymą, kad moterys esą tik mūzos, kai iš tiesų joms pačioms – kuriančioms – įkvėpimo šaltiniu tampa vyrai. Be to, kūriniuose aptinkama įvairių vidinių patirčių plėtotė. Moterys kuria valdomos ne tik šekspyriškos meilės, motiniško švelnumo, bet ir paveiktos neretai priešiško išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, Kazės Zimblytės abstrakcijas šioje parodoje galime atkoduoti kaip konkrečių būsenų koncentratus. Žydros spalvos, įprastai simbolizuojančios ištikimybę ir saugumą, darbe menininkė sugebėjo ja sukurti apatišką nuotaiką, abejingumą ir vienatvę. O tamsaus tono paveiksle akistatą su netektimi ir tuštuma. Kitų menininkių vaizduojamos vidinės patirtys aštrios, kunkuliuojančios, todėl nesutūrėtos viduje ir ištryškusios per pliūpsnius ekspresyvių potėpių.

Galų gale, parodoje pristatomuose kūriniuose matyti, kad moterys nagrinėja ne būtinai (ar, kitaip tariant, ne tik) jausmus. Šalia emocionalių kūrinių ekspozicijoje aptinkame ir įvairius interjerus vaizduojančius darbus: išgalvotus kaip Vitos Opulskytės drobėse ar olandiškus kaip Patricijos Jurkšaitytės paveiksluose. Tai pat susiduriame su peizažais, tačiau ne nostalgiškais, jaudinančiais ar impresionistiniais. Tai – abstrahuoto vietovaizdžio Marinos Rheingantz‘as kūrinys ir Elenos Urbaitytės urbanistinis vaizdinys. Toldamos nuo žemiškų erdvių, menininkės nevengia tapti mokslinės fantastikos kūrinių režisierėmis ar scenografėmis ir tapo kitoniškas erdves, tokias kaip Kristinos Ališauskaitės „Tarp žvaigždžių“ (net jei tai fontanas naktį, vis tik negali nekreipti dėmesio į pavadinimo asociaciją su režisieriaus C. Nolan filmu Interstellar) arba Ievos Martinaitytės-Mediodia „Ilgai veikiančios rutinos analogas“ darbuose.

Šioje menininkių kolektyvinėje parodoje atsiskleidė ryškesnė tendencija, kad moterims apskritai kūriniuose svarbu vaizduoti personažus, nagrinėti kūno figūratyvą. Todėl menininkės tampa ne tik režisierėmis, bet ir „aktorių“, dalyvaujančių jų minčių perklausose, agentėmis.

Vienos pagrindinį vaidmenį skiria sau. Tarp jų – Jurga Barilaitė videoinstaliacijoje persikūnijanti į „Mažąjį Chose“. Menininkės sąmonės sukonfigūruotas personažas atsirado iš knygos apie tapytoją Diego Velázquez‘ą, kurioje buvo paminėtas kaip dailininko padėjėjas, plaunantis ir valantis teptukus. Įraše atpažįstamą kaukę užsimaukšlinusi Barilaitė, kurios užfiksuoti judesiai rodomi atbuline eiga. Tad, atgal besisukančiame įraše, tamsiai užtapyta drobė grįžta į pradinę būseną – virsta balta, nelytėta. „Atkapsčius“ baltą spalvą, kūrinį galima interpretuoti kaip vaizduojantį galimybę viską pradėti iš naujo. Tačiau menininkė pasirinktame projekcijos pagrinde – dėžėje atvožtu dangčiu – save projektuoja ne į gryną plokštumą, o erdvę su trimatėmis sienomis. Todėl atrodo įkalinta. Taigi, darbe kontrastuoja viltis ir aklavietė, nors, kita vertus, šie žodžiai neretai susiduria vienoje sankryžoje.

Kitos menininkės, išskiriančios pagrindinius veikėjus kaip esminius kūrinių elementus, renkasi juos per saugesnį atstumą – nesaistydamos su savo kūnu, (auto)portretu, tačiau vis tiek pasitelkdamos asmeninę patirtį. Toks fiktyvios dokumentikos žanro kadras suklastomame filme „Spyruoklės laiku“ būtų Marijos Teresės Rožanskaitės darbas „Geltonos draperijos“, vaizduojantis senyvą moterį skusta galva, kurią vis labiau pasiglemžia patalų jūra, nardinanti tarp lovų galvūgalių ir kojūgalių ištuštėjusioje palatoje. Viena vertus, taip iš šalies stebimas nė vieno neaplenkiantis gamtos prisilietimas, ilgainiui suvalgantis gyvybių kūnus. Antra vertus, tai vaizduoja apleidimą, kurį suprantame iš menininkės memuarų. Ligoninėje lankydama motiną, Rožanskaitė, pastebėjusi pacienčių plaukuose utėles, rūpindamasi moterų higiena, paskatino ligoninės personalą apkirpti senyvoms moterims plaukus. Taigi, tas pats subjektas gali būti vertinamas skirtingai. Sykiu – jis ir reikalingas, vertingas, ir nustumtas į šalį, ko įspūdį sustiprina ir senos moters figūros vieta kompozicijos pakraštyje.

Kūriniuose menininkės kalba ne tik apie laiko veiksnių veikiamus pavidalo pokyčius, bet apie kintančios tapatybės ir kaukės temas, kurias prisiima vaidybinio kino aktoriai, apskritai. Tai vaizduoja Auksė Miliukaitė darbe „Pamišėlė Pjero“ (aliuzija į Jean-Luc Godard filmo „Pamišelis Pjero“ pavadinimą). Menininkės nuomone, meno kūrinio turinys priklauso ne nuo autoriaus intencijų, o nuo žiūrovo suvokimo. Tad spėjimo, kas slepiasi po grimo kauke – kartais save paveiksluose įterpianti menininkė ar fiktyvus personažas – atsakymas priklauso nuo darbą interpretuojančio suvokėjo. Šis personažas (gyvenime galintis būti bet kuris žmogus) niekada nesiliauja keistis, nes yra nuolat perinterpretuojamas iš skirtingų perspektyvų.

Be gyvenimą ir jo veiksnius nagrinėjančių scenų vaizdavimo, moterys kuria atsispirdamos nuo konkrečių ikonografinių pamatų. Jau daugiau figūrų–veikėjų sutinkame Rūtos Jusionytės pertapytoje Betliejaus scenoje, originalo variante menančioje kūdikėlio Jėzaus gimimą. Skirtumas tas, kad menininkės rekonstruotoje scenoje įprastus veikėjus (Juozapą, Mergelė Mariją ir tris karalius) keičia hermafroditinės prigimties būtybių kompozicija aplink ėdžias su šienu, kuriame vietoj kūdikėlio įsitaisiusi varlė. Būtybes Jusionytė tapo pagal savo figūratyvinių skulptūrų pavidalus, tapusius autorės vizitine kortele.

Kituose darbuose gausėjantis veikėjų kiekis perauga į masuotes, pavyzdžiui, amerikietės Andrea Joyce Heimer darbuose. Čia veikėjai tampa statistais, kur išnyksta kitų autorių darbuose personažams suteiktas individualizmas. Gausus veikėjų kiekis scenose pasakoja svetimą, ne jiems vieniems priklausančią, o bendrą žmonijos ar vietovės istoriją. Naudodama antikinės taikomosios dailės dekoro modelį, menininkė perpasakoja mitus, legendas. Toks identiteto trynimas daugiafigūriame paveiksle susijęs su asmenine menininkės biografija: įvaikinta autorė pati nieko nežino apie tikrąsias savo šaknis.

Nemažai parodos ekspoziciją sudarančių darbų jau buvo pristatyti kitose kolektyvinėse parodose, tarp jų ir „ArtVilnius“ šiuolaikinio meno mugių ekspozicijose. Tačiau suklastotame filme „Spyruoklės laiku“ jungiamas naujas darbų derinys – begalybės siužetų pasakojimas, kuriuo įrodomas moterų menininkių įvairiapusiškumas, pasikeitusi jų kalbėjimo pozicija.

Jei įprasta, kad kino teatre žiūrovas sėdi vietoje, o vaizdas juda ekrane, tai šioje kuratorės sumontuotoje parodoje tokia tvarka keičiasi. Kūriniai lieka savo vietose, o žiūrovas juda greta jų. Kartais intuityviai priartėja ar nutolsta nuo darbo, bandydamas jį suprasti, tarsi pasitelkdamas pritraukimo (zoom in), atitolinimo (zoom out) funkcijas, kaip jau esame įpratę kompiuterio ekrane. Tad, savaip interpretuodamas ir pritaikydamas sąmonei pagal asmeninę patirtį, žiūrovas tokiu būdu tampa kūrinių, virtusių kadrais, režisieriumi vieno naratyvo neturinčiame, suklastotame filme „Spyruoklės laiku“.

Paroda veikia iki balandžio 22 d.

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Elena Urbaitytė (Urbaitis), Be pavadinimo, 1956

Vita Opolskytė, Edukacinis planas nr. 2, 2015

Kazė Zimblytė, Be pavadinimo

Kazė Zimblytė, Be pavadinimo

Jurga Barilaitė, Mažasis Chose, 2007

Ieva Martinaitytė-Mediodia, Ilgai veikiančios rutinos analogas, 2009

Audronė Petrašiūnaitė, Sutemos, 1996

Auksė Miliukaitė, Pasakyk savo vardą, aš pasakysiu, kuo būsiu rytoj, 2016

Sigita Maslauskaitė, Žydų vestuvės, 2008

Rūta Jusionytė, Absoliutas, 2017

Patricija Jurkšaitytė, Olandiškos istorijos, 2013

Marija Teresė Rožanskaitė, Geltonos draperijos, 1991

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Monika Furmanavičiūtė, Dievai ir demonai, 2014-2018 (fragmentas)

 

Monika Furmanavičiūtė, Dievai ir demonai, 2014-2018

Andrea Joyce Heimer, Civilizations On Top of Civilizations in Western Montana, 2015

Andrea Joyce Heimer, Civilizations On Top of Civilizations in Western Montana, 2015 (fragmentas)

 

Andrea Joyce Heimer, Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka, 2016

Auksė Miliukaitė, Sodas (dvyniai prie tiki barooazės ir aš dabargyvenu savo saloje), 2017

Ona Dokalskaitė – Paškevičienė, Už scenos, 1990

Indrė Ercmonaitė, Tu jų nepažįsti, 2008

Kristina Ališauskaitė, Scena, 2017

Alina Melnikova, (Ne)tinkami dydžiai, 2009

Nuotraukos: Mindaugas Slavinskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *