Socialiniai „pautai“ . Paroda „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ NDG

Iš tiesų, net nežinau kodėl pasirinkau tokį teksto pavadinimą ir neanalizuosiu projekto, kuris, kuratorių Laimos Kreivytės, Elonos Lubytės ir likusios komandos dėka, yra aiškus ir argumentuotas (be to, pilnas įdomiausių eksponatų, kurių šiaip nepamatysi bet kada panorėjęs) nes tektų, anot, Agnės Narušytės, taip pat tik kartoti aiškinamuosius Laimos Kreivytės tekstus ir tiek…

Taip jau atsitiko, kad šį projektą apžiūrinėjau padrikai, tai užsukdamas į nuolatinę ekspoziciją, tai vėl sugrįždamas. Pasižiūrėjau ir Algirdo Šeškaus fotografijų parodą, o tada, bandydamas rasti kelią lauk iš NGD patalpėlių labirinto, susidūriau su dar viena – pražiopsota – „Moters laiko“ dalimi, kuri vadinasi, berods „Dekonstruota“… Tokio daugiakrypčio klaidžiojimo dėka visas NDG ekspozicijas ir parodas „perskaičiau“ kaip „Moters laiko“ dalį.

Laimos Kreivytės ir Elonos Lubytės projektas suskaldytas į penkias temines-kritines dalis – „Didvyrės ir herojės“, „Socialiniai kūnai“, „Privačios erdvės“, „Moteris-puošmena“ ir „Dekonstruota“ – parodančias tarybinių laikų oficialų požiūrį į moterį kaip griežtai nustatytų ir primestų socialinių vaidmenų atlikėją (nors, pripažinkime, menotyros srityje, tiek vėlyvuoju sovietmečiu, tiek ypač dabar, vyravo ir tebevyrauja matriarchatas…). O apžiūrėjus Šeškaus parodą natūraliai mintyse iškilo dar vienos „Moters laiko“ dalies pavadinimas, kad ir „Moters kūnas už viešojo sovietinio diskurso ribų: moteris kaip kekšė“.

Ši dalis puikiai papildytų sovietmečio moters vaidmenų ir funkcijų galeriją to paties laikotarpio „paraščių diskurso“ specifika. Pastaroji įdomi tuo, kad viena vertus, šiame užribiniame, iš pažiūros dehierarchizuotame, kontekste moters portretas priešingas oficialiam, bet tuo pat metu moteris taip pat privalo atlikti griežtai nustatytus jai vaidmenis. Gal tiksliau būtų sakyti, kad jei oficialiame diskurse moteris ir jos kūnas veikia pagal griežtus kanonus, tai neoficialiame, užribiniame kontekste moteriai ir jos kūnui tiesiog negalima prisiimti tam tikrų „privilegijuotų“, vyriškų a(nti)socialumo vaidmenų, t.y. veikti pagal vyrams rezervuotus kanonus.

Kuo gali būti vyras sovietinio užribio pasaulyje? Jis gali būti dykaduoniu, valkata, laisvamaniu, girtuokliu, bepročiu (meno pasaulyje siejamu su genialumo retorika, platesne prasme – pasipriešinimu sistemai) ir beveik visais atvejais šios sąvokos susijungs bendroje disidento sampratoje.

Moteriai šiame kontekste leidžiama būti girtuokle, dykaduone ir paleistuve, bet niekada laisvamane (intelektualine prasme) ar beprote. Moteris gali perimti visas vyriško moralinio degradavimo savybes, su sąlyga, kad vyriškai socialinei lyčiai bus paliktas bepročio-disidento statusas (juk sovietmečiu nuskambėjo už valkatavimą teisiamo poeto Josifo Brodskio, ne kokios moteriškės teismas), o moteris atliks šį antiherojų aptarnaujančiosios vaidmenį. Bet kokiu atveju, vyro degradacija, a(nti)socialumas etc. bus nurašytas represinės (sovietmečio) sistemos kaltei, o moteris analogišku atveju tiesiog seks „į dugną“ paskui savo vyrą ar kokį (anti)herojų. Tai nei sistemos kaltė, nei jos pačios apsisprendimas, o natūralus prisitaikymas prie vyro valios.

Žinome, kad sovietmečiu prostitucijos oficialiai nebuvo, bet šia veikla kaip „laisva kūryba“ užsiimančios moterys sujungdavo pogrindį ir oficiozą, nes šią „laisvą kūrybą“ mielai vartojo tiek pogrindžio (anti)herojai, tiek partinis elitas.

Toks specifinis moters vaidmuo sovietmečio sistemos užribyje, paribyje ir t.t., puikiai atskleidžiamas Jurgio Kunčino romanuose (žinoma, kiek supaprastinu), taip pat ir Algirdo Šeškaus fotografijose. Pastarosiose vyras (Šeškus ar jo alter ego) yra tas lėbaujantis laisvamanis, kuris stebi ir liepia, o moteris pozuoja ir paklūsta, kad ir kokia dviprasmiška ar moteriai nepatogi situacija būtų.

Taigi, Šeškaus fotografijose požiūris į moterį ir jos kūnui priskiriamas funkcijas, turbūt, priartėja arčiausiai porno industrijos žvilgsnio –  per visus „galus“ dulkinamos moters dejones ir grimasas, labai susijaudinęs vyras, žinoma, gali palaikyti orgazmo išraiška, bet visą tą ekspresiją galime suvokti ir tiesiog kaip skausmą prievartaujant.

Dabartiniame kontekste Šeškaus nuotraukos tokios nekorektiškos, kad yra dvigubai įdomios. Meno didžiųjų, kad ir Rembrandto, pavyzdžiu, Šeškus patyko pakrūmėje ir užklumpa (artimą) moterį besišlapinančią ar tik ką atlikusią šį veiksmą ir taip nudvasinta moteris fotografijoje, meno kūrinyje, įkūnija ar išreiškia vyro nuobodulio estetikos, kasdienybės tyrinėjimo ar pasipriešinimo sistemai požiūrį, taigi, savaime tampa kūrybine medžiaga. Manau, reikėjo palūkėti dar keletą metų, kol feministinis diskursas ir atitinkamas politiškai korektiškas požiūris į moterį taps mūsuose įprasta gero tono taisykle ir tada trinktelėti! Tai būtų sensacija! Žinoma, pasitelkdamas Kunčiną ar Šeškų, kalbu apie vieną, stipriai užaštrintą aspektą, aktualų „Moters laiko“ projektui, ir nesiginčiju dėl jų kūrinių estetinės kokybės.

Pavyzdžiui, vaikštinėjant po „Moters ir laiko“ ekspoziciją, nejučia prisiminiau VDA tapybos katedrą, kurioje net ir mano studijų laikais dar buvo labai gaji specifinė vyriško genialumo retorika ir utilitarinis požiūris į moterį – nuogos pozuotojos ir legendomis virtę dėstytojų pasakojimai apie savo pergales meilės srityje ir tik vyrams duotas „tapybines vizijas“, „tikros tapybos“ dovaną, tiesiog garbės reikalu laikomą meilužių keitimą iš studenčių tarpo vos ne kiekvienais naujais mokslo metais (o kai kurios tokios draugystės, kaip žinia, vėliau, virto, abipuse nauda grįstais santykiais).

Prisimenu, prieš diplominių gynimus, karštą gegužės pabaigos popietę, sėdime keliese  šalia VDA ant suoliuko, su tada mūsų dar dievinamu, jau gerokai įgėrusiu tapybos dėstytoju, o jis giria kitą savo kolegą – ką jūs, kaip jis tada atrodė – tikras Modiljanis – ir kiek mergų yra išpisęs, nesuskaičiuosi… Oho! – susižavėję spoksome į mūsų dievaitį, – kokie jie krūūūūūūti! – nes ir pasakotojas, žinome, šioje srityje nepėsčias!..

Taigi… Šeškaus fotografijų alter ego, reaguodamas į tokį pritempimą prie „Moters laiko“ projekto ir „kaltinimą“ cinišku utilitarizmu moters atžvilgiu, ko gero, atkirstų – juk moterims toks požiūris į jas patinka, nes jos iš prigimties – kekšės!

– O argi tame nėra dalelės tiesos? – pritariamai linksėdami galvomis, choru atitartų daugelis mūsų skulptūros, tapybos, kino, video meno etc. klasikų…

Iliustracija viršuje: Robertas Antinis, vyresnysis. Eglė žalčių karalienė. 1957. Gipsas, 59×59×48. ČDM, Ms-197 (fot.: Antanas Lukšėnas, Vaidotas Aukštaitis). Parodos dalis MOTERIS-PUOŠMENA.

Bronislovas Zalensas. Kiaulininkės džiaugsmas. 1950. Gipsas, 100×65×48. ČDM, Ms-185 (fot.: Antanas Lukšėnas, Vaidotas Aukštaitis). Parodos dalis SOCIALINIAI KŪNAI.

Algirdas Krikščiūnas. Gyvenimo šeimininkės. 1964. 10 min., nespalvotas. LKS. Parodos dalis SOCIALINIAI KŪNAI.

Bytaute Pajėdienė. Kasnakt sapnuoju. 1979. 10 min., nespalvotas. LKS. Parodos dalis DEKONSTRUOTA.

Algimantas Šeškus. Kelnaitės.

Algimantas Šeškus. Kelnaitės.