Smuikavimas Romai degant. Apie meno suspendavimą nepaprastosios padėties metu

2017 m. balandžio 5 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Toke Lykkeberg
firefighters-fire-flames

Kaskart pasauliui degant, meno vis iš naujo prašoma įrodyti savo naudingumą. Kuratorius Toke Lykkebergas mano, kad pernelyg daug prarandame, jei viskas įsisuka į momento įkarštį, ir tvirtina, kad menas turėtų būti ne tiek šiuolaikinis, kiek žengiantis iš savo laikmečio.

„This girl is on fire / This girl is on fire.“ („Ši mergina liepsnoja.“) Kai Alicia Keys atliko vieną didžiausių savo hitų per Moterų maršą iškart po Donaldo Trumpo inauguracijos sausio 20 d., jis tobulai tiko šiai progai. Lygiai kaip ir tuomet, kai ji atidavė visą save per naująjį LED šviesų šou ant Empire State Building dangoraižio 2012 lapkričio 26 d. Ši daina tiktų ir ugnikalnio išsiveržimo aukų pagerbimui, ir apšilimui prieš draugių pasilinksminimą mieste, ir raganų medžioklei. Todėl, kad Alicia Keys parašė dainą tiesiog pagauta įkarščio, kai nugirdo kažką ištariant stebuklingąją frazę apie kažkokią merginą karštą kaip ugnis.

Kaskart kai pasaulis dega, nemaža meno pasaulio dalis reaguoja vienu iš dviejų būdų, kurie nėra tokie jau ir skirtingi, nors ir visiškai kitokie nei Alicios Keys reakcija. Meno pasaulio žmonės arba pareiškia, kad nori mesti meną ir vietoje to nuveikti kažką naudingo, arba sako, kad nori iš meno padaryti kažką naudingo. Taip nutinka, kai Donaldas Trumpas išrenkamas prezidentu. Kai Didžioji Britanija palieka Europos Sąjungą. Kai pabėgėliai atplaukia prie Graikijos krantų. Kai islamistai žudo žmones beveik visose pasaulio šalyse. Kai Amerikos gatvėse nekalti juodaodžiai žūsta nuo policininkų ginklų. Kai į duris pasibeldžia tai, ką dabar vadiname „klimato spaudimu“ – o jis beldžiasi nuolat, mažų mažiausiai nuo 1896-ųjų, kai Svante Arrhenius paskelbė savo straipsnį „Apie anglies rūgšties ore įtaką žemės temperatūrai“. Meno politizavimo šaukiamasi kaskart, kai ištinka kokia nors krizė, nebūtinai didesnė nei Šaltasis karas, naftos krizė, Antrasis pasaulinis karas, Didžioji depresija, Pirmasis pasaulinis karas ir taip toliau per visą istoriją.

Vis dėlto šis tas meno pasaulyje nuo tų laikų pasikeitė. Istorinio avangardo šūkiai atsirado iš moderniosios progreso – tikėjimo žengimu į geresnę ateitį – idėjos, o šiuolaikiniam menui artimesnės postmodernistinė nuovoka, kad didieji naratyvai, tokie kaip progresas, mirė. Menui belieka reflektuoti ir darbuotis dabartyje, kuri, rodos, tampa vis labiau suspausta. Donaldui Trumpui „Twitteryje“ komentuojant naujienas tokiais refleksiniais sušukimais kaip „Fidelis Castro mirė!“, mano draugai iš meno pasaulio ir daugybė kitų dėl suprantamų priežasčių momentiškai reaguoja į momentines Trumpo reakcijas socialiniuose tinkluose. „Aido kambario“ ir „filtrų burbulo“ metaforos atspindi stiprėjančią erdvės fragmentacijos nuovoką, atsirandančią dėl to, kad gyvenimas internete suspaudžiamas į daugybę bendruomeninių užkaborių. Tačiau socialinė medija taip pat ir laiką suspaudžia į daugybę asmeninių laiko juostų, kurių kiekviena pretenduoja atspindėti gyvenimo visumą.

Vis pasigirstantis raginimas politizuoti meną suponuoja tokį meną, kuris turi nuolat prisitaikyti ir įrodyti savo naudingumą, kai tik užsiplieskia koks nors gaisras – kuris greičiausiai dega nuolatos, kaip pati mūsų Žemės šerdis. Kai politika suspenduojama paskelbus „nepaprastąją padėtį“ po teroro išpuolių, meno pasaulio žmonės dažnai choru pasmerkia nepaprastąją padėtį ir šaukiasi meno politizavimo. Tokiu būdu paskelbus nepaprastąją arba išskirtinę padėtį – kuri, kaip kažkada pastebėjo Giorgio Agambenas, tampa nuolatiniu būviu –suspenduojama ne tik politika, bet ir menas. Nekintanti šiuolaikinio meno savybė yra vis artėjantis meno suspendavimas dėl nuolat skelbiamos nepaprastosios padėties arba bet kokios spaudžiančios būtinybės.

Kai charizmatiškas lyderis, manipuliuojantis tiesa ir paverčiantis dideles gyventojų grupes atpirkimo ožiais, laimi demokratinius rinkimus, istorija mus moko, kad toks veikėjas gali tragiškai susilpninti demokratijos pamatus. Bet jei dėmesį verta kreipti į bendrą vaizdą, o ne į smulkmenas, tuomet negalima apleisti perspektyvos – ar ją siūlytų menininkas, mokslininkas, ar kas nors kitas – kuri yra dar bendresnė. Jei, tarkim, klimatas yra viena iš priežasčių, sukeliančių sausras, kurios paskatino neramumus Sirijoje ir susilpnino Basharo al-Assado režimą, kas sustiprino ISIS, kuri pakurstė įtampas tarp Rusijos ir JAV ir išprovokavo migracijos bangą, dėl kurios spaudimą patiria Vakarų gerovės valstybės, kuriose stiprėja populizmas, diskriminacija ir izoliacionistinės nuotaikos – tuomet Trumpas nėra izoliuota problema, į kurią reikia reaguoti momentinio įkarščio pagautiems.

wood-explosion-fire-hot

Galbūt šiuolaikinio meno pasauliui ir neatrodo, kad menininkai ir meno pasaulio žmonės, kurie nori parodyti bendrą vaizdą – arba nereikšmingą detalę, kurią tas bendras vaizdas pripildo reikšmės – kuria politinį, angažuotą ir kritinį meną. Tačiau tokio tipo šiuolaikinis menas, kuris glosto meno pasaulio savimeilę išstatydamas visas teisingas nuomones – kurias populistas politikas, beje, lengvai neutralizuoja kaip politinį korektiškumą – gali būti naudingas šiandien, tačiau bereikšmis rytoj. Jei tai tiesa, tada ir priešingas teiginys gali būti teisingas. Tai, kas atrodo kaip paprasta daina apie merginų vakarą mieste, kitą dieną gali virsti feminizmo himnu, šaukiančiu žmones į gatves ir mobilizuojančiu milijonines minias.

Būtinybės įkarščio 1934-aisiais pagautas Walteris Benjaminas, kurį pastaraisiais dešimtmečiais citavo ne vienas Venecijos bienalės ar documenta kuratorius, rašė, kad geras menas visada turi teisingą politinį polinkį. Šios idėjos, įsišaknijusios šiandienos meno pasaulyje, problema tokia, kad polinkiai priklauso nuo momentinių aplinkybių, kurios gali juos neutralizuoti. Tai, kas politiškai svarbu, nuolat keičiasi. Amalios Ulman, Brado Troemelio ir Edwardo Marshallo Shenko socialinių medijų menas – kurį sudaro skleidžiamos pramanytos istorijos ir sąmokslo teorijos – gali pasirodyti niekam nenaudingas, nes visiškai narciziškas ar paikas, bet tik tol, kol netenka susidurti su paiku narcizu Amerikos vyriausiuoju karinių pajėgų vadu, kuris dieną–naktį rašinėja žinutes „Twitteryje“, tai pats skleisdamas, tai viską išvadindamas fake news, o jam padeda strategas, įsitikinęs, kad viskas susiję alternatyviais būdais.

Šiuolaikinis menas yra vienalaikis su tiesiogiai transliuojančia žiniasklaida ir populiariomis momentinio publikavimo platformomis. Tačiau šiuolaikiniam menui sunku neatsilikti nuo pasaulio, kuriame žmonės įvairiais būdais spartina pokyčių tempą. Tad menui gali tekti atsisakyti siekio iš pernelyg arti reflektuoti momentą, kad galėtų reflektuoti mūsų laikmetį.

Pažvelgę toliau nei Donaldo Trumpo fanatizmas, kuris pelnytai traukia liberalių mąstytojų dėmesį, galėtume sakyti, kad didžiausias jo ir jo rinkėjų rūpestis yra kurti „tikras darbo vietas“ – o ne tai, ką jo rėmėjai laiko netikrais darbais Obamos neetatinių „projektėlių ekonomikoje“. Tikroji problema gali būti ne imigrantai, o robotai. Problema ne tik ta, kad Trumpas nori muštis su Kinija, nes ši neva vagia amerikiečių darbo vietas, bet ir ta, kad Kinija spartina automatizaciją, kuri kelia grėsmę visiems dirbantiems žmonėms.

Kol šį sausį visų dėmesį buvo prikaustęs nenuspėjamas išrinktojo prezidento elgesys, byranti Europos Sąjunga balsavo už pasiūlymą dėl rezoliucijos apie „Civilinės teisės nuostatas robotikai“. Kuo šis pasiūlymas remiasi? Jame minimi tokie mokslinės fantastikos kūriniai kaip Mary Shelley Frankenšteinas (1818) ir Isaaco Asimovo apsakymas „Uždaras ratas“ („Runaround“, 1942) – abu savo laiku greičiausiai laikyti paprasta pramoga, niekaip nesusijusia su tuo, kas tuo metu rūpėjo politikams ir rinkėjams.

Oil tank

Reikalavimas, kad šiuolaikinis menas būtų aiškiai politiškas, gali būti greičiausias būdas jį paversti aktualiu tik nuolat trumpėjančioje dabartyje. Bobas Dylanas yra sakęs, jog nereikia sinoptiko, kad pasakytų, iš kurios pusės pučia vėjas. Tačiau mums gali prireikti protų, galinčių pasakyti, kas dedasi su klimatu – o tai gali prasidėti nuo pašnekesio apie orą. Grėsmingas trečiojo pasaulinio karo scenarijus nustelbia žemiau prioritetų sąraše esančias problemas, tokias kaip klimato kaita ir automatizacija, galinčias paskatinti socioekonominę nelygybę daug labiau nei Trumpas, bent jau kaip atskiras veikėjas.

Politizuoto meno idėjos problema tokia, kad ji iš anksto numato, kas yra politiškai reikšminga. To pasekmė – menas, diktuojamas politikos, nuošaly paliekantis politikos nepastebimus klausimus. O tokio meno poveikis gali būti menkas, nes jis tesugeba įtikinti jau įtikėjusius. Raginimai kurti politinį su netolerancija kovojantį meną dažnai kursto netoleranciją tokiam menui, kuris nedalyvauja šioje kovoje – lygiai kaip šiuo metu žiniasklaidoje dominuojančios naujienos trukdo galvoti, apie kokią krizę verta kalbėti dabar, kol ji dar neprasidėjo. Jei menininkai nenori būti vien tik mūšio lauko būgnininkai, kad ir kokie naudingi, jiems vertėtų pagalvoti, kaip nukeliauti į teritoriją, kol ji dar nepadalinta, kol dar egzistuoja bendro sutarimo erdvė, kurioje gali susitikti daugybė skirtingų balsų. Jei galutinis meno tikslas nėra politika, tuomet menas gali būti išgirstas, net ir politinėje arenoje. Tai nereiškia, kad nenaudingas menas yra politiškai legitimus, nes ne tokį klausimą turėtume kelti. Esmė veikiau ta, kad politika nėra meno lemtis.

Tekstas pirmą kartą paskelbtas Spike Art Magazine žurnale anglų kalba. Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas.

Straipsnio autorius:
Toke Lykkebergas yra meno kritikas ir kuratorius, šiuo metu rengiantis dvi kovą atidaromas grupines parodas, „Pilietis X – žmogaus, gamtos ir roboto teisės“ („Citizen X – Human, nature and robot rights“) ir „Sveiki atvykę per vėlai“ („Welcome too late“).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *