Šiuolaikybės išradimas

2016 m. gruodžio 10 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Julija Fomina
foto-2-copy

Pradėkime nuo pradžių. Šis tekstas nėra praktinis šiuolaikinio meno parodų kūrimo vadovas. Jame taip pat nerasite teorinių svarstymų apie tai, kaip reikia kurti parodas, kad jos būtų šiuolaikiškos. Tai nedidelis mano tyrimo, skirto meno parodų kuravimui, fragmentas. Jame aptariami keletas pagrindinių šiuolaikybės reikšmių kūrimo parodose būdų, kuriuos išradinėjo įvairūs Lietuvos kuratoriai nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio iki apytikriai XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos.

Ką bendro kuratoriai turi su išradimais? Kaip jau galėjote suprasti iš kitų šio numerio tekstų, šiuolaikybė – daugialypė ir neturinti pastovių reikšmių kategorija. Šiuolaikybe galime vadinti ir dabar gyvenamą laiką, ir tą įsivaizduojamą, kuriame dabartis apsijungia su praeitim ar ateitim. Ją taip pat galime atpažinti iš tam tikrų tendencijų ar bruožų, kurie demonstruojami meno naujovių parodose (mugėse, bienalėse ir t.t.) Parodos ir yra vienas iš įrankių, kurių pagalba kuriamos, arba išrandamos šiuolaikybės reikšmės. Tuo tarpu kuratorius (be abejo, kartu su menininkais) galima drąsiai vadinti išradėjais ir vienais pagrindinių šiuolaikybės reikšmių kūrėjų.

Kodėl tekste kalbama apie itin mažą parodų dalį, o pasakojimas prasideda nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio? Argi ankščiau nebuvo šiuolaikinio meno? Aišku, kad buvo – kiekvienas istorinis periodas turi savo šiuolaikybės versija(s).Tačiau čia kalba eina būtent apie naujausią, tebevykstantį šiuolaikybės laikotarpį – globalų meno raidos tarpsnį, prasidėjusį po Berlyno sienos griūties. Jeigu pamenat, būtent tada Lietuvoje „dailės“ sąvoka pamažu pradėjo trauktis į periferiją, o naujo meno praktikos imtos vadinti šiuolaikiniu menu. Kūrėsi naujo meno grupės ir naujos institucijos, tarp jų bei įvairių kartų meno lauko atstovų prasidėjo kovos dėl užimamų pozicijų. Kitaip tariant – pradėjo formuotis šiuolaikybės diskursas. Apie šią pradžią – pirmuosius bandymus (precedentus) parodose kurti šiuolaikybes reikšmes, o taip pat apie kiek vėlesnes šiuolaikybės kuravimo praktikų tendencijas ir yra šis tekstas.

Taigi, pradėkime nuo pradžių. Šiuolaikybės diskursas Lietuvoje formavosi dviem svarbiausias etapais. Pirmajame, vykusiame maždaug iki XXI a. pradžios, kuruotose parodose vyravo istorinis požiūris į šiuolaikybę. Naujos meno praktikos parodose buvo pristatomos, akcentuojant pasikeitusius kūrybos būdus, temas, technologijas ir kitaip išryškinant kokybinius šiuolaikinio meno skirtumus nuo ikiglobalistinio pasaulio meno formų. Žemiau pateikiu keletą pagrindinių (ir skirtingų) požiūrių į šiuolaikybę pavyzdžių, kuriuos parodose formavo įvairių kartų Lietuvos kuratoriai.

Šiuolaikybė kaip naujas meno stilius

Vienos pirmųjų parodų, pristačiusių šiuolaikybę kaip naują, posovietinį meno periodą – Soroso šiuolaikinio meno centro (SŠMC) surengtos 1993 –1998 m. metinės parodos.[1] Viso per šį laikotarpį jų buvo šešios, pusę jų kuravo SŠMC direktorė, menotyrininkė Raminta Jurėnaitė. Šios kuratorės parodos pasižymėjo siekiu pristatyti šiuolaikybę kaip nekonfliktiškai atsiradusią naują meno raišką, tvirtai susijusią su lietuviško modernistinio meno tradicijomis.

Pavyzdžiui, pirmoji R. Jurėnaitės kuruota SŠMC metinė paroda, vykusi 1993 m. ŠMC, vadinosi
„Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“. Anot kuratorės, ji buvo „skirta temai, kuri šalies mene glūdi kaip medžio rievėse ir susijusi su ilgu paieškos periodu“[2]. Parodoje ji pasirinko ne iliustruoti sugalvotą koncepciją kūriniais, o suformuluoti parodos temą iš tuo metu egzistavusių ar dar tik besiformavusių reiškinių, siekdama „išryškinti sau ir kitiems tai, kas Lietuvoje buvo ir yra“[3].Parodoje dalyvavo 22 įvairių kartų skulptoriai ir tapytojai, ir pristatyta daugiau nei 80 kūrinių, dalis kurių sukurti specialiai parodai[4]. Pasak R. Jurėnaitės, atrinktų menininkų kūryboje vyrauja įvairios tautos ir tėvynės mito interpretacijos, nes išgyventa sovietinė okupacija lėmė specifinę Lietuvos meno situaciją, menas čia – „nacionalinio palikimo tiltas tarp praeities ir ateities“[5].

foto-1-copyParodos „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“ ekspozicijos fragmentas su Leono Striogos, Roberto Antinio, Alekso Andriuškevičiaus, Sauliaus Kuizino, Džiugo Katino, Česlovo Lukensko ir Donato Jankausko kūriniais. Nuotrauka iš ŠMC archyvo.

Parodos erdvėje kūriniai eksponuoti, grupuojant juos pagal vizualų panašumą, nedarant jokių prasminių akcentų. Katalogo tekste taip pat nebuvo aiškiai artikuliuota, kas laikytina skulptūra, o kas – objektu. Kuratorė buvo linkusi į šias abi meno rūšis žiūrėti kaip į reikšmingas formas, per kurias menininkai artikuliuoja santykį su istoriniu laiku. Parodos koncepcijoje ir jos ekspozicijoje ji akcentavo istorinė tąsą, tuo pačiu ignoruodama naujų kūrinių sukūrimo sociopolitinį kontekstą. Todėl „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“ pristatė šiuolaikybę kaip nekonfliktiškai atsiradusį naują meno stilių, turintį tvirtus saitus su vietos meno tradicijomis.

Panašiai nutiko ir 1994 m. vykusioje parodoje „Duona ir druska“.  Joje R. Jurėnaitė pratęsė sovietinio ir dabarties laikotarpio meninės kūrybos jungčių paiešką, šį kartą sutelkdama dėmesį ne į atskiras meno šakas, o į kūrinių tematiką – socialinio pasaulio refleksiją juose. Pasak kuratorės, sunkiu pereinamuoju laikotarpiu „Lietuvos mene vis dar dominuoja mitologizuotas pasaulio įvaizdis, nors aštrios gyvenimo šukės ir bando jį pažeisti.“[6] Sudarant parodos kolekciją, jai rūpėjo išryškinti priešingą kūrybos tendenciją – parodyti tikrovės negražinančius ir nemitologizuojančius kūrinius, kalbančius apie „gyvenimą, koks jis yra iš tikro […] kas buvo išgyventa kaip dabartis, o ne kaip mitas“[7], kuriuose vyrauja „kritiškas menininko santykis su visuomene, budrumas net mažiems istorinių ir kasdieniškų pasikeitimų ženklams“[8], nors tokių kūrinių, jos manymu, Lietuvoje nedaug. Parodai ji atrinko gerai žinomų sovietmečio tapytojų ir fotografų kūrinius bei jaunosios kartos kūrėjų darbus (daugelis kurių buvo sukurti specialiai parodai), išskleidžiančius jos pasirinktą teminį aspektą[9].

Iš katalogo teksto ir atrinktų kūrinių matyti, kad R. Jurėnaitė interpretavo socialinę lietuviško meno dimensiją tiesiogiai – kaip jo ryšį su „tikru gyvenimu“: kasdieniais rūpesčiais, bendražmogiškomis vertybėmis, užslėptais troškimais ir baimėmis. Tokia socialiai angažuoto meno traktuotė turi nedaug bendro su paprastai taip apibūdinamomis kritinėmis, aktualias politines ir visuomenines temas gvildenančiomis meno praktikomis, neretai turinčiomis provokuojamą charakterį, siekiančiomis inicijuoti realius visuomeninius pokyčius. Tai pripažino ir pati kuratorė, parodos pavadinimu pasirinkusi metaforą. Tačiau šįkart jai, regis, rūpėjo ne ieškoti tarptautinio meno analogų Lietuvoje, o veikiau įrodyti, kad ir sovietmečiu menininkai naudojo ne tik „Ezopo kalbą“ ir rūpinosi ne vien formos klausimais, bet savo kūriniais taip pat ir kritiškai reagavo į socialinę realybę, o pasikeitus politinei santvarkai šios tendencijos lietuvių mene tampa vis aktualesnės.

Abi minėtos parodos pristatė šiuolaikybę kaip stilistinę posovietinio meno srovę, tęsiančią dar sovietmečiu susiklosčiusias kūrybos tradicijas naujomis raiškos priemonėmis. Tokiu būdu šiuolaikinis menas kaip visų kartų menininkų kūryba turėjo nekonfliktiškai užimti svarbią vietą nacionalinės kultūros plėtros bei integracijos į globalų diskursą procesuose.

Šiuolaikybė kaip diskursas: tarp praeities ir dabarties

Kitokias šiuolaikybės kuravimo ir pristatymo parodose tendencijas 1996 m. demonstravo trečioji SŠMC metinė paroda, kurią sudarė du atskiri projektai – „Dėl grožio“ (kuratoriai – Sandra Skurvidaitė ir Raimundas Malašauskas) bei „Kasdienybės kalba“ (kuratorius – Algis Lankelis). Šiuolaikybės kategorija šiose parodose buvo pristatyta ne teminiu naratyvu, o probleminiu pjūviu, analitiniu žvilgsniu į Lietuvos meno istoriją, jos tradicijas ir suvokimo būdus.

Pagrindinė parodos „Dėl grožio“ idėja – analizuoti šios pamatinės estetinės kategorijos prigimtį ir raiškos būdus. Pasak kuratorių, atrinkdami kūrinius[10] jie vadovavosi savo subjektyvia nuomone, parodą konstravo polilogo ir kontrasto principu, nesiekė pateikti atsakymų į klausimus, kas yra grožis ar menas, o provokavo žiūrovus mąstyti ir norėjo sukelti jų abejones[11]. Į grožį buvo siūloma žvelgti kritiškai, kaip į vieną pagrindinių idėjų, kuria buvo įprasta aiškinti meno prigimtį, ir drauge – kaip į produktyvią tyrimo kategoriją, galinčią atskleisti grožio transformacijas ir šios idėjos (ne)relevantiškumą šiuolaikinio meno praktikose.

foto-2-copyParodos „Dėl grožio“ ekspozicijos fragmentas su Gintaro Znamierowskio kūriniais. Nuotrauka iš ŠMC archyvo.

A. Lankelio kuruotoje parodoje „Kasdienybės kalba“ dalyvavo 14 menininkų[12] ir pirmą kartą buvo taip plačiai pristatyti lietuvių autorių įvietinto meno kūriniai. Pasak šio meno teorinį diskursą ir raišką analizavusios menotyrininkės Aušros Trakšelytės, šis projektas buvo bene labiausiai inspiruotas laikmečio aktualijų, o jo kūriniai tapo istorinių permainų ženklais ir komentarais[13]. Vis dėlto laikmečio aktualijas labiausiai atspindėjo pats projekto sumanymas – kurti galimybes glaudesnei šiuolaikinio meno ir visuomenės sąveikai, skatinti naują meno raišką, tuo tarpu daugelis kūrinių permąstė sovietinį palikimą ir kėlė skausmingas ir kone egzistencines temas.

Pasak parodos kuratoriaus, pagrindiniai „Kasdienybės kalbos“ tikslai – idėjiškai ir fiziškai susieti meną su socialine aplinka ir parodyti šiuolaikinio meno kalbos galimybes[14]. Instaliacijos, objektai, fotografijos ir performansai buvo rodomi šalia Lukiškių aikštės, buvusioje žydų geto teritorijoje, buvusioje Černiahovskio aikštėje, ant Žaliojo tilto ir kitose Vilniaus vietose, kurias pasirinko patys menininkai. Daugelis jų kritiškai komentavo ir kvestionavo sovietinės ideologijos poveikį viešoms miesto erdvėms ir individui, atkreipdami dėmesį į apleistus miesto pastatus. Įvairiais būdais konceptualizuodami istorijos ir dabartie santykį, menininkai rėmėsi ne tiek kasdienybės, kiek istorijos ir būties apmąstymais. Jų sumanymus taikliai reziumavo meno kritikė Laima Kreivytė, teigdama, kad nepaisant pavadinime deklaruoto kasdieniškumo, kūriniai dvelkė egzistenciniu rimtumu – tai atsispindėjo jų simbolikoje, įvaizdžiuose, pavadinimuose, struktūros bruožuose (destrukcija, fragmentiškumas, transformacija, transplantacija), jie buvo „sukirpti ne iš hic et nunc materijos, bet iš tragiško memento mori[15]. Tapę viešos erdvės dalimi, šie kūriniai sujungė egzistencinį matmenį su konkrečiais, materialiais posovietinės epochos ženklais. Tad parodai pavyko bent iš dalies pasiekti numatytą tikslą – susieti meną su socialine aplinka, o taip pat užfiksuoti probleminius šios aplinkos suvokimo taškus.

Tad „Dėl grožio“ ir „Kasdienybės kalba“ formavo kitą, nuo R. Jurėnaitės interpretacijų besiskiriantį požiūrį į šiuolaikybę. Šiose parodose akcentuota ne nacionalinio meno tradicijų tąsa ir jų transformacijos šiuolaikinio meno praktikose, o radikalus atotrūkis nuo tradicijos ir jos permąstymas. R. Malašauskas, S. Skurvidaitė ir A. Lankelis buvo linkę į šiuolaikinį meną žvelgti kaip į autonominę vertę turinčias esamojo laiko aktualijų apmąstymo praktikas – tad siūlyti diskursyvias šiuolaikybės apibrėžtis.

Šiuolaikybė kaip nauja (technologinė) meno kalba

 Kaip jau buvo minėta aukščiau, šiuolaikybės diskursas parodose buvo kuriamas ir aktualizuojant naują meno kalbą. Reikšmingi tokių parodų precedentai – 1998 m. ŠMC surengtos parodos „Sutemos“ ir „Cool places“. Jose pirmą kartą Lietuvos meno lauke tokiu mastu pristatytos naujos lietuvių ir užsienio kūrėjų meno raiškos formos – naujomis technologijomis sukurti kūriniai bei erdvės instaliacijos.

Parodą „Sutemos“ kuravo tuometinės ŠMC komandos nariai – Kęstutis Kuizinas, Deimantas Narkevičius ir Evaldas Stankevičius. XX a. pabaigos Lietuvos meno lauke „Sutemos“ buvo stambiausias ir ambicingiausias šiuolaikinio meno renginys, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 lietuvių ir užsienio menininkų[16]. Paroda buvo itin gausiai reklamuojama, o jos paantraštė skelbė, kad ji taip pat skirta ir menui tamsoje pristatyti. Kuratorių nuomone, žodžio „sutemos“ semantika labiausiai tiko fiziniams parodos parametrams ir kūrinių specifikai nusakyti, o taip pat žymėjo ir parodos temų lauką, mat joje buvo bandoma atkreipti dėmesį į „kitą, dienos šviesoje dažniausiai nematomą arba nenorimą matyti kultūros pusę“[17].

foto-3

Parodos „Sutemos“ reklaminis plakatas ant ŠMC fasado. Nuotrauka iš ŠMC archyvo

Dematerializuotą, į ekranus persikėlusį meną buvo siūloma vertinti ir kaip kokybiškai naujo lietuvių meno raidos etapo apraiškas, kviečiant kartu žengti į „švariai meninį kategorijų pasaulį, kur gilinamasi į kitus, stebint save, nesitikint argumentuoto klausimo, kol tebėra paruošti atsakymai visiems dailės gyvenimo atvejams“[18]. Taigi, pagal kuratorių sumanymą naujomis technologijomis sukurti kūriniai turėjo reflektuoti šiuolaikybę jos pačios techninėmis priemonėmis ir kartu atverti į tradicinio meno akiratį nepatenkančią problematiką. Šiuolaikybės diskurso konstravimo požiūriu novatoriška buvo tai, kad naujosios technologijos, keičiančios ne tik meno pavidalus, bet ir jo suvokimą, konstruojančios naujus kūrinio, žiūrovo ir ekspozicinės aplinkos santykį, turėjo tapti ne tik parodos objektu, bet ir jos tema. Kitaip tariant, medijas buvo siūloma traktuoti ne tik kaip naujas išraiškos formas, bet ir kaip pranešimus, kurių neįmanoma „ištransliuoti“ kitais būdais ir kurie iš esmės keičia vizualaus meno sampratą.

Lietuvių menininkų kūriniai buvo sukurti specialiai šiai parodai. Kuratoriai atrinko konkurso būdu pateiktus geriausius projektų pasiūlymus, tad įprastai su ŠMC siejamų menininkų sąrašas pasipildė mažiau žinomomis ar naujomis pavardėmis. Daugelyje šių kūrinių naudotos technologijos išties nebuvo itin naujos: skaidrės, video, kinas, fotografijos. Skirtingai nuo užsienio dalyvių, kūriniuose reflektavusių pačias medijas, atskleidusių jų galimybes simuliuoti tikrovę, žadinti neįprastus fizinius pojūčius, brautis į pasąmonę, lietuvių menininkai technologijas naudojo kitiems tikslams. Jie nekūrė alternatyvių tikrovių ir beveik nebandė naujų kūrybinių strategijų, technologijas naudojo kaip priemones jiems įprastais būdais dirbti su dominančiomis temomis iš „tikro“ gyvenimo. Daugelis jų dokumentavo, analizavo ir komentavo socialinę tikrovę, atkreipdami dėmesį į jiems rūpimus aspektus: baimės, vienatvės, tapatumo ir kitas temas. Tad konceptualiu požiūriu „Sutemos“, regis, išpildė rengėjų tikslą: pristatė ir naujų meno kūrimo technologijų galimybes, ir pateikė kritinį žvilgsnį į dienos šviesoje dažnai nematomą „vietinio“ gyvenimo pusę. Parodos ekspozicija vis dėlto niveliavo kritinį tokių darbų pobūdį, pristatė sutemas labiau kaip psichofizinį reiškinį, o ne komentuojantį technologijų užvaldyto pasaulio realijas.

XX a. pabaigos Lietuvos meno lauke „Sutemos“ įtvirtino naujo šiuolaikinio meno raidos etapo pradžią. Surengta po 1997 m. vykusio bendro lietuvių ir britų projekto „Valdymas iš žemės“, akcentavusio nematerialaus komunikacijos akto reikšmę šiuolaikiniame mene, „Sutemos“, atvirkščiai, pristatė ir inicijavo materialią naujomis technologinėmis priemonėmis kuriamą meninę produkciją. Jos rengėjai siekė dvejopų tikslų – pristatyti šiuolaikines meninės raiškos priemones ir, jų požiūriu, tuometiniame meno diskurse marginalias temas ir klausimus. Parodos pavadinimas gana tiksliai nusakė ir fizines, jusles aktyvuojančias jos savybes, ir turinį, o taip pat tapo ekspozicinės erdvės sutvarkymo raktažodžiu. Traktuodama naująsias technologijas kaip neatsiejamą šiuolaikinio pasaulio reprezentacijos ir kartu – jos įprasminimo įrankį, ši paroda formavo technologiškai sudėtingo, globalias problemas gvildenančio, juslinį patyrimą skatinančio ir be institucijos pagalbos sunkiai realizuojamo šiuolaikinio meno sampratą.

Panašia šiuolaikinio meno samprata vadovautasi parodoje „Cool places“. Tai 7-oji Baltijos šalių meno trienalė, kuruota K. Kuizino. Joje dalyvavo 17 menininkų iš Lietuvos, Danijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Norvegijos ir Lenkijos[19]. Parodos koncepcija rėmėsi populiariu įsivaizdavimu, jog Šiaurės šalių meno praktikos pasižymi rimtimi ir „vėsa“ – paroda ir turėjo tai pademonstruoti. Pristatydamas parodos koncepciją, K. Kuizinas aiškino, kad žodis „cool“ dažniausiai vartojamas be vertimo ir yra bene svarbiausias ir universaliausias XX a. antros pusės socialinio diskurso terminas. Žargone jis reiškia „labai geras, nuostabus, geriausias“, nors šio anglų kalbos žodžio reikšmės – „vėsus, ramus, abejingas“. Pasak kuratoriaus, panašias epitetais – neemocingu ir statišku – dažnai apibūdinamas Šiaurės šalių menas. Paroda „Cool places“ skirta atskleisti asmeninius šių šalių menininkų požiūrius į „materializuotas šio žodžio reikšmes.“[20] Parodos tema pasirinkęs įvairių žodžio „cool“ reikšmių kūrimą ir sklaidą, K. Kuizinas siūlė formuoti šiuolaikiškumo atpažinimo kriterijus, kurie, kaip ir parodos pavadinimas, nereikalauja „vertimo“, nes atspindi globalizacijos estetiką.

Daugelis parodoje rodytų kūrinių išsiskyrė minimalistine estetika ir nesudėtingomis koncepcijomis. Parodų salėse erdviai išdėstytos instaliacijos, fotografijos, objektai buvo lakoniškų formų ir provokavo gana nuspėjamas žiūrovų reakcijas, veikiausiai todėl jos ir buvo iš anksto aprašytos. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus kinetinė instaliacija „In / Out“ – taisyklingos stačiakampės formos struktūra iš stiklinių durų aliuminio rėmuose. Priėjus prie kūrinio, šios durys ne atsidarydavo, o užsiverdavo prieš pat žiūrovo akis. Šį kūrinį buvo siūloma suvokti kaip žmogaus socialinės padėties komentarą[21], nors žvelgiant iš meno istorijos pozicijų, kūrinys priminė ne tiek autorinį komentarą, kiek anoniminį mechaninės gamybos objektą, kurio sumanymas priklauso menininkui, realizacija – kitos srities profesionalams, ir idėjos autorius bei potencialus žiūrovas lygiomis teisėmis dalyvauja menininko kuriamoje situacijoje. Remiantis panašiais principais buvo sukurtos ir kitos „Cool places“ eksponuotos instaliacijos.

foto-4-copy

Olafur Eliasson instaliacija „Žolė yra žolė“ iš parodos „Cool places“

Kūriniai kūrė lakoniškų formų, estetizuoto, racionaliai „sukonstruoto“ šiuolaikinio meno įvaizdį. Tad „Cool places“ pristatė ne tiek asmeninių „cool“ vizijų įvairovę, kiek desubjektyvizuotą, nuo konkrečių geografinių, politinių ir kitų suvokimo kontekstų sąmoningai atsiribojusią kūrybą, idealiai tinkančią neutraliai baltojo kubo ekspozicinei aplinkai. Kitaip tariant, menininkai kūrė ne individualias vietas, o rodė globalios estetikos universalumą ir lengvą tokių kūrinių prisitaikymą prie įvairių kontekstų. Kūriniams būdinga globalizacijos estetika – atpažįstamos formos, temos, siužetai, tiksliai numatytas žiūrovo vaidmuo – ragino svarstyti ne tiek apie naujas meno tendencijas, kiek apie šiuolaikinio meno kaip madingo globalaus prekinio ženklo, peržengiančio valstybių sienas, fenomeną.

Šiuolaikybė kaip nežinomybė

 Greta visų aukščiau pristatytų (ir dar neatrastų bei neįvardytų) šiuolaikybės išradimų parodose būdų, kurie naudojami iki šiol ir pildosi vis naujais precedentais, teksto pabaigoje norisi pakomentuoti dar vieną ryškią ir naują šiuolaikybės pavidalų kūrimo tendenciją. Ji atsirado Lietuvos meno lauke įpusėjus pirmajam XXI a. dešimtmečiui – eksperimentai su parodos medija. Vienas pirmųjų tokių parodų precedentų sukūrė kuratorius R. Malašauskas, apie kurio projektus šiame numeryje rašo Kristupas Sabolius. Aš norėčiau akcentuoti kitus jo projektų bruožus bei šiek tiek paliesti jo įtaką jaunosios kartos kuratoriams (pastaroji, kad ir kaip tai gali kam nors nepatikti – akivaizdi). Šioje pastraipoje neanalizuosiu meno projektų – jų pavyzdžius nesunkiai surasite patys.

Jau gerą dešimtmetį globaliu mastu parodų kuravimas prilyginamas kūrybai, o parodos – savarankiška kūrybine medija.Tai meno sistemos viduje esanti kūrybinė terpė, turinti savitą organizacinę logiką, kurią nulemia meno kūriniai ir mąstymo apie juos procesai. Projektai tampa meno kūriniais, vis labiau mįslingais ir vis sunkiau iššifruojamais. Jų prasmės gali išaiškėti ne žvelgiant iš kritinės distancijos, o sekant kuratorių ir menininkų mąstymo vingiais arba, pasikliaujant savo nuojautomis, leidžiantis į subjektyvių patyrimų labirintą. Tokios išeities pozicijos būdingos šiuolaikybės, kaip dabarties pristatymo akto, sampratai. Kuratorius šiame procese pasiūlo tik pirminį kūrybinį impulsą, mąstymo trajektoriją, kurią toliau kartu su juo plėtoja pasirinkti menininkai. Taip paroda kuriasi tarsi savaime, kaip gyvas ir augantis organizmas, patiriantis iš anksto nenumatytus savo paties raidos variantus. Be abejo, šis procesas vis tiek priklauso nuo menininkų, tampančių parodos kūrėjo bendraminčiais ir bendraautoriais, atrankos ir fizinių bei kitų parodos organizavimo galimybių. Tačiau pasirinktus nežinomybę kaip vieną esminių kūrybos priemonių, tokia strategija visada pasiteisina. Projektas įkūnija bendrą kūrybinį mąstymą ir gali įgauti bet kokią išraišką: būti paroda, pokalbiu, laišku, holograma, garso takeliu ir t.t. Forma tampa turiniu, ir atvirkščiai, o pagrindiniu kokybės kriterijumi – mąstymo originalumas, idealiu atveju skatinantis keisti mąstymo apie meną ir jo suvokimo įpročius.

Tokie parodų kuravimo metodai būdingi XXI a. pradėjusiai kurti parodas jaunai (jauniausiai?) Lietuvos kuratorių kartai. Jie nebūtinai stengiasi parodose užmegzti konceptualų santykį su Lietuvos meno ir parodų istorija – ją pratęsti, papildyti, interpretuoti. Jie taip pat nesiekia ir švietėjiškų tikslų. Pradėję kurti parodas jau globalizacijos epochoje, jie naudojasi visais laikmečio teikiamais privalumais: galimybėmis nevaržomai keliauti, neprisirišti prie konkrečios geografinės (ir mentalinės) kūrimo terpės, laisvai rinktis veiklos orientyrus nebe lokaliame, o tarptautiniame meno ir vizualios kultūros kontekste, projektais formuoti naujas intelektualines nišas ir naują meno auditoriją. Savo kūrybinius eksperimentus jie grindžia ne tiek noru išplėsti ar kvestionuoti nusistovėjusius meno vertinimus, pateikti apibendrinimus ir išvadas, kiek siekiais tirti meninių idėjų atsiradimo prielaidas, ir atsispiriant nuo jų, kurti naujus meno interpretacijos kontekstus, keisti jau suformuotas žinojimo struktūras. Tad tampa įdomu laukti tęsinio – ką dar naujo iš parodų kuratorių sužinosime apie šiuolaikybę?

[1] Šiuos centrus Rytų ir Centrinės Europos šalyse (Albanijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje ir kitur) įsteigė vengrų kilmės amerikiečių finansininkas ir filantropas Džordžas Sorosas, įgyvendindamas jo iniciatyva šiose šalyse įkurtų Atviros visuomenės fondų programą. Lietuvos SŠMC taip pat skyrė stipendijas meno kūrėjams ir jų individualiems projektams, užsiėmė Lietuvos menininkų duomenų banko ir dailės dokumentacijos kūrimu, rengė ir leido publikacijas. Išsamią 1993–1996 m. SŠMC veiklos ir paremtų projektų ataskaitą galima rasti čia: Raminta Jurėnaitė, „Dailę remianti fundacija – Soroso šiuolaikinio meno centras“, in: Lietuvos dailės kaita 19901996: institucinis aspektas, Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA Lietuvos sekcija, 1997, p. 26–36.

[2] Parodos Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai: Parodos lankstukas, ŠMC archyvas.

[3] Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai: Parodos katalogas, sudarytoja Raminta Jurėnaitė, Vilnius: Sorošo šiuolaikinio meno centras, 1993, p. 5.

[4] Parodoje dalyvavo Gediminas Akstinas, Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Darius Bastys, Jonas Gasiūnas, Donatas Jankauskas, Gediminas Karalius, Džiugas Katinas, Gintautas Kažemėkas, Saulius Kuizinas, Algis Lankelis, Linas Liandzbergis, Česlovas Lukenskas, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Artūras Raila, Vytautas Šerys, Mindaugas Šnipas, Vytautas Umbrasas, Gediminas Urbonas, Ričardas Vaitiekūnas.

[5] Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai, p. 6.

[6] Duona ir druska: Parodos katalogas, sudarytoja Raminta Jurėnaitė, Vilnius: Soroso šiuolaikinio meno centras, 1994, p. 5.

[7] Interviu su kuratore, parodos Duona ir druska vaizdo dokumentacija (1994 m., rež. V. Snarskis), Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro archyvas.

[8] Duona ir druska, p. 5.

[9] Parodoje dalyvavo Jurga Barilaitė, Darius Bastys, Alfonsas Budvytis, Kostas Dereškevičius, Eglė Gineitytė, Darius Girčys, Vidmantas Ilčiukas, Vytenis Jankūnas, Giedrius Kumetaitis, Algimantas Kuras, Dainius Liškevičius, Aleksandras Macijauskas, Snieguolė Michelkevičiūtė, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audronė Petrašiūnaitė, Audrius Puipa, Mindaugas Ratavičius, Gintaras Šeputis, Ignas Šimelis, Simonas Tarvydas, Gintautas Trimakas, Kazys Venclovas.

[10] Parodoje dalyvavo „Akademinio pasiruošimo grupė“, Aidas Bareikis, Darius Girčys, Karla Gruodis, Leila Kasputienė, Žilvinas Kempinas, Svajūnas Kižys, Dainius Liškevičius, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė, Jonas Mackonis-Mackevičius, Vytautas Mikšionis, Audrius Novickas, Valdas Ozarinskas, Artūras Raila, Šarūnas Sauka, Augustinas Savickas, Vincas Smakauskas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Mindaugas Šimkus, Gintaras Znamierowski, Darius Žiūra.

[11] Rūta Marcinkevičiūtė, „Soroso meno centro paroda – jaunų kuratorių rankose“, in: Lietuvos Rytas, 1995 10 13, p. 35. Žiūrovų intelektualinį įtraukimą į parodos prasmių sklaidą turėjo stimuliuoti ir jos katalogas. Vietoje parodą pristatančių tekstų ir kūrinių aprašymų kataloge publikuotas filosofo Alvydo Šliogerio esė „Meno kūrinys ir sankryža“ apie transcendentinę meno kūrinio prigimtį bei eseistinis kuratoriaus R. Malašausko tekstas, kuriame dialogo su įsivaizduojamu personažu – bibliotekininku – forma jis aptaria įvairias grožio ir meno prigimties istorines ir filosofines prielaidas ir taip konceptualizuoja daugelį parodos kūrinių.

[12] Parodoje dalyvavo Gediminas Akstinas, Algis Garbačiauskas, Donatas Jankauskas, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Deimantas Narkevičius, Audrius Novickas, Remigijus Pačėsa, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Ignas Šimelis, Gintautas Trimakas, Birutė Ukrinaitė, Gediminas Urbonas.

[13] Aušra Trakšelytė, Įvietintas vaizduojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška Lietuvos šiuolaikiniame mene: Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2012, p. 84.

[14] „Apie nesamą grožį kasdienybės kalba“, p. 27.

[15] Laima Kreivytė, „Menas ant ratų“, in: Literatūra ir menas, 1995 11 04, p. 9.

[16] Parodos dalyviai: Tomas Andrijauskas, Lars Wellejus Birlun, Asta Buračaitė, Aida Čeponytė, Vaidas Černiauskas, Darius Čiūta, Algis Garbačiauskas, Bruce Gilchrist, Evaldas Jansas, Joachim Koester, Giedrius Kumetaitis, Ann Lislegaard, Algimantas Maceina, Gintaras Makarevičius, Rosemarie Martin, Saulius Mažylis, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Valdas Ozarinskas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Mindaugas Ratavičius, Kathleen Rogers, Helmantas Stanevičius, Mindaugas Špokauskas, Simonas Tarvydas, Gediminas Urbonas, Nomeda Urbonienė, Barbara Visser, Magnus Wallin, Jane & Louise Wilson, Vytautas Žaltauskas, Donaldas Žvybas.

[17] Sutemos: Parodos anotacija, in: ŠMC tinklalapis [interaktyvus], 1998, [žiūrėta 2014-08-30], http://www.cac.lt/lt/exhibitions/past/98/1662

[18] Deimantas Narkevičius, Sutemos: Parodos katalogas, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1998, p. XVII.

[19] Parodos dalyviai: Artūras Raila, Fredrik Wretman, Evaldas Jansas, Anika Tonts, Anita Zabilevska, Deimantas Narkevičius, Olafur Eliasson, E-LAB (Arvids Alksnis, Martins Raitniks, Peteris Kimelis, Dzintars Licis), Miriam Backstrom, Ingar Dragset, Michel Elmgreen, OLO (Marko Voukola, Pasi Karjula), N55 (Jon Sorvin, Rikke Luther, Cecilia Wendt, Ingvil Aarbakke), Dainius Liškevičius, Dominik Lejman, Aida Čeponytė, Valdas Ozarinskas, Borre Saethre.

[20] 7-oji Baltijos šalių meno trienalė Cool Places: Parodos anotacija, in: ŠMC tinklalapis [interaktyvus], 1998, [žiūrėta 2014-09-05], http://www.cac.lt/lt/exhibitions/triennial/576

[21] Cool places: Informacinė brošiūra, in: ŠMC archyvas.

Straipsnio autorius:
Julija Fomina yra meno kritikė ir kuratorė, 2015 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute apsigynusi daktaro disertaciją apie kuratorystės sampratas ir jų raidą Lietuvoje. Dirba Šiuolaikinio meno centre, dėsto kuratorystės istorijos ir teorijos kursus įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, rašo straipsnius į Lietuvos ir užsienio periodinę meno spaudą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *