Šilainių mitas. Pokalbis su Evelina Šimkute

Bendraujant su menininkais, dažnai išgirsti, „kuriu, nes negaliu to nedaryt“. Kartais norėtųsi, jog negalėjimas liktų be darymo. Tačiau Evelinos Šimkutės atveju, menininkės grįžimas į Kauną ir jos šiame mieste, Šilainių mikrorajone, yra stiprus pavyzdys, kaip gali sėkmingai ir produktyviai tas „negaliu to nedaryti“ gali atrodyti. Kadangi menininkės vykdomas „Šilainių projektas“ yra veikla su bendruomene, natūralu, kad studija šiai praktikai – patys Šilainiai. Čia pavaikštinėti ir susitikome.

Viename interviu kalbėjai, kad grįžti į „Kauną ir užsiimti bendruomenes įtraukiančiu menu – turbūt buvo vienas beprotiškiausių tavo sprendimų.“ Kodėl taip įvardinai?

Jis nebuvo toks sunkus. Bet pažiūrėjus iš šono į save: būni Anglijoje, mokiniesi (G.L.: menininkė baigė Šv. Martino meno ir dizaino koledžą), dirbi, gyveni ten 12 metų. Ir tada, dėl kažkokios kūrybiškos idėjos, grįžti į Lietuvą ir užsiimi kūrybišku projektu. Neturint nei komandos, nei finansavimo, nei tolimesnio įsivaizdavimo, kaip tai turėtų vykti toliau – po 6 mėnesių suplanuotos veiklos. Manau tai beprotiška. Bet manau viskas su tuo yra gerai.

Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių. Kuo, manai, ypatingas Kauno blokinių daugiaaukščių mikrorajone vykdomas „Šilainių projektas“?

Atradimas to, kas jau yra. Pradedant nuo vietinių kūrybingų žmonių. Tyrimas aplinkos, kuri jau yra labai įdomi, kurioje yra daug neišnaudoto potencialo. Bandymas keisti kažką toje aplinkoje, kalbant apie apleistus skverelius, transformatorines ir kitas vietas, kur galima panaudoti tą kūrybiškumą, kuris jau yra. Kur galima nukreipti jį ir sukurti daug dalykų. Kuris pakeistų, ne tik pačių šilainiškių požiūrį į vietą, kurioje jie patys gyvena. Tam, kad jie patys jaustųsi geriau būdami toje vietoje, kurioje gyvena. Kad praleistų daugiau laiko ir didžiuotųsi ta vieta, kurioje gyvena. Ir didžiuotųsi tais žmonėmis, kurie ten gyvena.

Kokia buvo vietinių reakcija? Kokios tikėjaisi (čia gal bandau paklausti, ar tau jaučiasi lietuvių mentalitetas po buvimo Londone, kur 9 milijonai gyventojų mieste)? Kas nustebino?

Tikėjausi negatyvių reakcijų, nes daugeliu atvejų braunuosi į privačią erdvę, bet buvau nustebinta, kad žmonės pastebėjo, skleidė didžiulį pasitikėjimą, buvo labai dosnūs savo laiku, kurį skyrė kalbėjimuisi, dalinimuisi savo patirtimi, savo istorijomis, nuotraukomis ir t.t. Buvau nustebinta ir įkvėpta šio pozityvumo.

Ar galima įvardint kontingentą?

Menininkams auditorijos Šilainiuose, kas yra nuostabu, yra nuo iki: nuo vaikų, moksleivių, jaunimo ir labai aktyvių senjorų, kurie galbūt patys kuria savo aktyvią socialinę veiklą. Tai plati auditorija, kuri man įdomi, kaip kūrėjai. Tai suteikia tokių įžvalgų, kurios gali pakreipti darbus, sustiprinti pokalbius.

Evelina Šimkutė ir Giedrė Legotaitė Šilainiuose. Vytauto Paplausko nuotrauka

Ar tai buvo noras įgytą patirtį ten parvežti čia, pasidalinti?

Tas pradinis impulsas, kuris kilo prieš du metus, kuomet mano darbai – skulptūra, fotografija, performansas – nereikalavo tiesioginio darbo su žmonėmis, buvo asmeninė kūryba ir ieškojimai. Bet buvo noras savo kūrybinę praktiką keisti, išeiti iš komforto zonos, eksperimentuoti, ieškoti naujų raiškos formų. Tuometinėje praktikoje aš kalbėjau apie vietą. Vietą Lietuvoje. Bet buvau Londone.

Kūriau skulptūras ir rodžiau jas Londone. Ir kalbėjau apie Lietuvą. Tapo aišku, kad jei aš noriu plėtoti ir kurti toliau, na, tikrai reikia grįžti, ir reikia būti vietoje, apie kurią aš kalbu.

Ar „Šilainių projektas“ atsirado dėl nostalgijos? Nostalgija yra varomoji jėga?

Kaip mes suprantame nostalgiją? Ar tai, kad mes ilgimės tos vietos, idealizuojame ir trokštame priartėti prie pirminių savo patirčių? Man ši vieta rūpi, aš stebiu pokyčius joje. Grįždavau į Lietuvą apie keturis kartus per metus ir matydavau, kad Šilainiai keičiasi ir norėjosi kalbėti apie tuos pokyčius.

O tau jie keitėsi į įdomią, į teigiamą pusę ar kažkaip keitėsi ir tu tiesiog norėjai tai suprasti?

Galėjau matyti pavyzdžius Londone tankiai apgyvendintuose daugiabučių kvartaluose. Ten situacija dažnai pakrypdavo į pačią blogiausią pusę – nusikaltimai, apiplėšimai, narkotikai ir t.t. Socialinio būsto nuomininkai būdavo iškeldinami į skirtingus rajonus ir tada namas nugriaunamas. Tuomet pastatomi nauji – prabangūs, stiklinių fasadų apartamentai, kurių žmonės, gyvenę toje vietoje, negalėtų įpirkti.

Atimama jų vieta.

Ir jų namai.

O kaip Šilainiai keičiasi? Kas čia vyksta? Kokie tie pokyčiai? Į kurią pusę jie eina ir kaip mes juos galim pakreipti patys, kaip gyventojai? Aišku, negyvendama Šilainiuose, mažai ką galiu pakeisti. Bet norėčiau apie tai kalbėti. Ir noras toliau vystyti savo kūrybinę praktiką paskatino grįžti ir pradėti. Pirmiausia, dalintis fotografijomis, kviesti žmones į kūrybines dirbtuves, parodas, organizuoti pasivaikščiojimus. Pradėti kalbėti, nes apie rajoną ir gyvenimą jame niekas atvirai kūrybiškai nekalbėdavo.

Evelina Šimkutė Šilainiuose. Vytauto Paplausko nuotrauka

Kuo dabar užsiimi?

Esu Kaunas 2022 „Fluxus labas!“ bendruomenių laboratorijų kuratorė. Šią vasarą pradėsime Bendruomenių Kiemų Festivalį, kurio metu daugiau žmonių galės sužinoti apie nuostabias lokalias bendruomenines iniciatyvas Kaune ir Kauno rajone. Paroda laiptinėje, koncertas kieme, lėlių vaidinimai prie upės – kodėl gi ne?

O tęsiant „Šilainiai Project“ veiklą… Kol kas mano studija buvo Šilainiai. Tačiau kartais yra labai šalta (kaip šiandien: -10), ir kartais lyja. Į projektą įsijungia ir jame dalyvauja vis daugiau žmonių, turime daiktų, kuriuos norėtųsi kažkur vienoje vietoje padėti ir kuriais būtų galima dalintis, kaupti tikslinę biblioteką, turėti trumpalaikių rezidentūrų vietą, kadangi atvyksta menininkai. Tos fizinės vietos trūksta ir pradedame jos ieškoti. Šiais metais planuojame atidaryti buto galeriją – 6-iems mėnesiams išnuomuoti butą ir jį atverti kūrybiškiems šilainiškiams, kurie nori dalyvauti, kurti, dalintis ir kalbėtis.

Iš kur semiesi energijos visai šiai bendruomeninei veiklai? Atsimenu, prieš pora metų, kai grįžai iš daugelį tautiečių nuviliojusios Didžiosios Britanijos, atėjai į galeriją „Meno parkas“ susipažinti. Toks ir išlikęs įspūdis apie tave – alkanom akim, kuriose, sunku įvardinti: optimizmas, laimė, troškimas, lūkesčiai, nesitvėrimas „savam kaily“? Matėsi, kad tu nori kažką daryti. Gal dar nežinai kaip, nuo ko pradedant. Tam reikia turėti vidinės galios. Gal tu ir atsakei prieš tai, kad tau atėjo tas suvokimas, kad tu apie tai kalbi būdama ten. Kad tau galbūt reikia kalbėt būnant čia…

…ir kad jeigu aš, ką nors noriu daryti, tai reikia daryti dabar. Nes už mane niekas tikrai nepadarys.

Šilainių mitas? Ar galėtum tokį įvardinti?

Taip, žinoma!

Šilainiai turi daug mitų. Tado Vosyliaus darbas – „Tinklas“. Prie jo nėra nurodyta, kas tai. Vietiniai gyventojai pradeda patys kurti paaiškinimus. Atsiranda mitai. Su Tadu kalbėjomės prie šio darbo. Jis išgirdo visas istorijas ir sako, žinai Evelina, aš nenoriu net pasakot, kas mane įkvėpė, nes ŠIOS istorijos yra tikros ir tokios įdomios.

Taip pat istorijos apie Napoleono armiją. Napoleonas buvo ir Šilainiuose. Kaip žinome, jam nelabai pasisekė Maskvoje, ir prancūzai traukėsi. Sušalę apsistojo Linkuvos dvare.

Nemažai ir pasiliko Šilainiuose – čia yra prancūzų kapinaitės.

Taip pat mes turime „Paryžių“, kuris yra ir buvo susitikimų vieta. Anksčiau toje vietoje buvo vietos karčiama, kur, galbūt, prancūzų kareiviai gėrė vyną. Saulius Lukošius projektavo Šilainius ir „Paryžiuje“ planavo kultūros centrą. Šilainiuose yra pastatyti 7 rajonai. Pastačius pirmą planas keitėsi. Mes vaikščiojome po antrus Šilainius. Planuoti buvo 12. Kai statybos priėjo iki šitos „Paryžiaus“ vietos, reikėjo taupyti medžiagas ir tas kultūros centras niekada neišvydo saulės šviesos. Kaip ir trys iš planuotų baseinų.

Bet vieną turite.

Vieną turime, kuriame Meilutytė mokėsi plaukti.

Evelina Šimkutė ir Giedrė Legotaitė. Vytauto Paplausko nuotrauka

Koks susidūrimas su menu buvo pirmas, arba kaip atsimeni, kuri, kokia patirtis tave sudomino, kada tau tai tapo sava?

Kokia klišė! Būdama vaikas. Mane tėtis nusivedė į parodą. Prisimenu, buvo didžiulis paveikslas su spalvotais delnais. Daug delnų. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su tapyba.

Ar turi autoritetą, į ką gręžiesi?

Stiprybės ir palaikymo suteikia šeima. Kurie buvo šalia ir palaikė kaip galėjo visuose beprotiškuose mano sumanymuose. Mano močiutė, kuri mane įkvepia ir palaiko, norisi turėti tokios stiprybės kaip ji.

Taip pat turėjau dailės mokytoją iš Basanavičiaus mokyklos (G.L.: Kauno Jono Basanavičiaus gimnazija Šilainiai), kuri skatino laisvą kūrybiškumą. Kai įstojau į Central Saint Martins koldežą, kas buvo neįtikėtina tuo laiku, ir gavau įstojimo patvirtinimą, nusiunčiau jai eskizų knygą su padėka, tik nesu tikra ar ji ją gavo prieš iškeliaudama…

O dabar, mane įkvepia vietiniai šilainiškiai, kurie yra nuostabūs žmonės ir dažnai nuostabūs neatrasti kūrėjai.

Skirianti visą savo laiką socialiai angažuotai meninei praktikai bei kuratorinei veiklai darbe „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, iš Londono į Šlainius grįžusi Evelina tikisi galėsianti įkvėpti daug žmonių ir dirbti su jais kartu, kad daugiau atsirastų tokių praktikų. Matant menininkę kalbant su tokiu esmės pajautimu ir suvokimu, norisi grįžti pasivaikščioti po „Šilus“.

Evelina Šimkutė Šilainiuose. Vytauto Paplausko nuotrauka

Evelina Šimkutė Šilainiuose. Vytauto Paplausko nuotrauka

Evelina Šimkutė ir Giedrė Legotaitė. Vytauto Paplausko nuotrauka

Evelinos Šimkutės paroda Objektai projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Rūtos Stepanovaitės nuotrauka.