„Semiramidės sodų“ archeologija. Aistės Kisarauskaitės paroda galerijoje „Artifex“

2017 m. balandžio 9 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Arvydas Grišinas
2011-5

Kovo 14 – balandžio 1 dienomis VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ įvyko Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“. Sakoma, kad šie sodai, dar vadinami Babilono kabančiais sodais, išties egzistavo. Nors archeologinių duomenų apie juos nėra, esama legendų, visuotinėje vaizduotėje tarpstančių vaizdinių. Būtent tokia praeities sąlyginumo, organiško, gamtiško atminties nefaktualumo, tam tikro mitologiškumo tema nagrinėjama trijų dalių, išeksponuotų atskirose galerijos patalpose, parodoje.

Pirmojoje erdvėje pakabinti „Lapeliai“ (2017, litografija) – įrėminti litografijos atspaudai, kuriuose atvaizduoti sausi, sudžiuvę ir susisukę lapai. Autorės tėvas, Vincas Kisarauskas, lankęs Algimantą Švėgždą Berlyne po inkstų operacijos, pasakojo apie dėl nuolat juntamo troškulio Švėgždos pieštus sausus lapus. Kisarauskaitė atsimena, kad tėvas šiuos darbus parsivežė, tačiau menininkei pradėjus jų ieškoti, rasti nepavyko nei savo tėvo, nei Švėgždos šeimos archyvuose. Todėl parodos autorė nusprendė pati atkurti garsiojo dailininko kartais naudota technika (litografija), labiausiai atitinkančia šiuos stebuklingai pradingusius, tik atmintyje, vaizduotėje ir pasakojime užfiksuotus darbus. Piešiniai minimalistiniai, primenantys eskizus. Panašu, kad autorei tikslų ir detalų objektų atvaizdavimą svarba užgožia perteikiamos žinutės svoris, kuris emociniu krūviu praturtina šiuos darbus. Svarbu paminėti, kad pati litografija, kaip ir atvaizduoti lapai, yra nykstanti technika Lietuvoje, kas darbams prideda papildomą prasminį klodą. Autorei teko ne tik ją įvaldyti, bet visų pirma – rasti meistrą, kuris šias žinias jai perteiktų.

Beveik visą antros galerijos patalpos erdvę į ruloną susukta „Pieva“ (2016 – 2017 pieštukai, popierius). Tai – vizualiai ko gero įspūdingiausias parodos darbas, kuriame ant kiliminio tako dydžio popieriaus juostos realistišku stiliumi, su visais stiebeliais, žiedeliais ir šešėliais išpiešta žolė. Piešinys žavi savo masteliu ir šviesotamsos dinamika. Suvyniotas rulono galas netelpa nedidelėje patalpoje, neatskleisdamas, kur ta pieva baigiasi, o dramatiškas linijos bangavimas juodai baltame piešinyje ypač išryškėja žvelgiant iš toliau. Būtent šiomis priemonėmis, o ne grafiniu tikslumu pasiekiamas ir realistinis įspūdis, žadinantis keistą ir dviprasmišką savijautą stebint šią tuo pačiu tikrą ir dirbtinę pievą.

Trečiojoje galerijos erdvėje eksponuojamos autorės darytos fotografijos. Jose fiksuojamos pavasarį miegamuosiuose miesto rajonuose, industriniuose fonuose žydinčios obelys. Kai kurios senesnės, matomai genėtos, kitos – jaunesnės ir užaugusios laisvai. Aplink vyksta kasdienis gyvenimas, vaikšto žmonės. Tai – išsitrynusios dabar miestui priklausančių vietovių praeities ženklai. Vietoje plytinių daugiabučių čia kadaise būta sodybų, obelų sodų, kitokio gyvenimo, kitokių žmonių. Fotografijos kartu impresionistinės ir simbolistinės. Gyvai mirgantys medžių žiedeliai ir momentą fiksuojanti kompozicija konteksto perteikimo pagalba, modernių pastatų fone, įgauna gilesnį krūvį ir prasmę. Fotografijos poetiškos, bet nėra perdėtai sentimentalios. Žadina veikiau atradimo džiaugsmą ir susidomėjimą nei nostalgiją.

Visos parodos dalys techninio atlikimo prasme atrodo atskiros, naratyviai tarpusavyje nekomunikuoja ir galėtų būti eksponuojamos kaip individualios parodos. Tad kas jas sieja? Pirmiausia į akis krintantis elementas – formų ir tekstūrų tekstilinis atsikartojimas. Visus darbus jungia dvi formos: gamtiško lapelio, žiedlapio ar augalėlio ir švaraus, griežtų linijų stačiakampio – litografinio akmens antspaudo, rėmelio, balto vatmano lapo, namų plytų, šaligatvio. Ši kontrastingų faktūrų kompozicija teikia vientisumo ir gyvumo įspūdį.

Tačiau svarbesnė atsikartojanti tema lieka netobulas, o gal išsigalvotas atsiminimas, mitologiška atminties kūryba, tam tikras troškulys, ilgesys nesančio ar nebuvusio. Tiek dingusi Švėgždos litografija, tiek veikiausiai studijoje, iš atminties piešta pieva, tiek ir obelų sodų likučiai kalba apie žmogišką polinkį koreguoti praeities refleksiją, remiantis savo paties poreikiais. Darbuose išryškėja atminties tendencija niveliuoti ar keisti detales, vietoje to pabrėžiant bendrą vaizdą. Gebėjimas kalbėti ženkliškai, geriau išsaugoti emocinį krūvį ir reikšmę nei tiesą ir faktą. Iš čia randasi mitai, iš čia ir pasaulio stebuklai.

Apibendrinant Aistės Kisarauskaitės parodą reiktų pasakyti, kad ji yra ganėtinai lakoniška, bet talpi – kaip atsiminimas. Autorė demonstruoja tam tikrą poetinę išmintį. Paradoksaliai kartu kritišką, nes iš patirties kylantį, ir idealistinį žvilgsnį. Ji reflektuoja savo pačios atmintį ir jos kūrybišką tikrovės nusavinimą, bet atskleidžia to grožį. Detalės ir tikslumas čia užleidžia vietą afektui ir simbolizmui. Tai – gamtiškas impulsas, nuglemžiantis, apraizgantis griežtų ir racionalių formų faktualumo mūrus ir kuriantis poetišką, emociškai turtingą struktūrą. Jei koks archeologas šiais laikais atrastų Semiramidės sodus ir iš likusių fragmentų mėgintų kaip Valdovų rūmus juos atstatyti, veikiausiai prieš mūsų akis iškiltų būtent tokio pobūdžio statinys.

IMG_4310 IMG_4366 IMG_4364 2010-1siusti 2010-5 2011-6 mano054-siuntimui Aiste Kisarauskaite, Pieva, fragmentas

 

IMG_4370 IMG_4368

 

Straipsnio autorius:
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, tarpsritinis kūrėjas. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja VDA tekstilės galeriją "Artifex". Rašo politikos, kultūros, meno temomis, vykdo menines dirbtuves.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *