Sapniška Š. Korėjos tikrovė. Pokalbis su menininke Nathalie Daoust

2017 m. birželio 16 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Gintarė Krasuckaitė
03_Korean_Dreams

Kanadiečių šiuolaikinio meno kūrėja ir fotografė Nathalie Daoust (1977) savo kūryboje dažai nagrinėja eskapizmo temą. Kelionės į Šiaurės Korėją metu sukūrė projektą „Korėjietiški sapnai“ („Korean Dreams“), kurio fotografijos buvo eksponuojamos Kauno fotografijos galerijoje gegužės 12 – birželio 18 dienomis. Pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, tikrovės, gyventi savo fantazijų pasaulyje – dažnas žmogaus noras. Tačiau šiame interviu kalbėsime apie tai, kas nutinka, kuomet 25 milijonai žmonių yra priversti gyventi vieno asmens fantazijoje.

Kokia buvo šio projekto pradžia, ar prieš keliaujant į Šiaurės Korėją jau turėjote tikslą sukurti šį projektą?

Prieš keliaujant į Šiaurės Korėją, 2008-2012 metais kūriau projektą Kinijoje apie moteris, pabėgusias iš tos šalies ir maniau, kad siekiant jas geriau suprasti, būtų svarbu pažvelgti plačiau į jų praeitį. Jos pabėgo iš Šiaurės Korėjos dėl siaubingų sąlygų, tačiau Kinijoje moterys turėjo užsiimti prostitucija, gyveno skurdžiai, nuolatinėje baimėje, tačiau vis tiek manė, kad toks gyvenimas yra geresnis nei jų gimtinėje. Siekdama geriau suprasti jas, nusprendžiau keliauti į jų gimtąją šalį, tačiau tai buvo itin sudėtinga, nuodugniai domėjausi šia tema ir palaipsniui suvokiau, kad turiu sukurti atskirą projektą apie Šiaurės Korėją.

Istorija apie pabėgusias moteris labai įdomi tuo, kad nors šalyje vyrauja itin stipri propaganda, nepaisant to, žmonių protas gali pasipriešinti stipriai ideologijai.

Man teko daug skaityti, domėtis pabėgusiais žmonėmis ir daugybė jų pabėgo prieš Kim Jong Ilo mirtį ir tai sužinoję, vis tiek verkė ir gedėjo. Jie patys pripažįsta jo nekentę, tačiau jų liūdesys buvo gilus, nes visas jų gyvenimas buvo paremtas istorijomis apie jį. Nors jie priešinasi valdžiai, tačiau viduje jaučiasi lyg praradę tėvą.

Ar lankantis Šiaurės Korėjoje jautėtės lyg būtumėte Potiomkino kaime?

Taip, na Šiaurės Korėjoje yra atskira vieta, kur jie turi tikrą Potiomkino kaimą, tačiau aš lankiausi kitose šalies dalyse ir ten viskas buvo surežisuota, siekiant parodyti kokia tai tobula šalis. Įdomu tai, kad besilankydami ligoninėje jie mums rodė geriausias technologijas, sergančius žmones, nors jie atrodė visiškai sveiki. Vienoje palatoje buvo jų teigimu vakar pagimdžiusi moteris, jie demonstravo, kaip gerai ji atrodo, ir koks sveikas kūdikis, tačiau jis atrodė mažiausiai 6 mėnesių amžiaus, aš netgi nemanau, kad ji buvojo motina. Taip pat mums rodė plakatus, kad nuo 1950 čia negimė nė vienas apsigimęs kūdikis. Ir iš ties, einant gatve, nesutiksi nė vieno apsigimusio žmogaus, galima suprasti, kad jie gimė, tačiau neaišku kas jiems nutiko.

Šiaurės Korėjoje labai sudėtinga žinoti, kas yra tikros ir suklastotos naujienos. Net kaip svetimšalis turistas gali tai jausti. Neturi teisės pasakyti, kad neįmanoma, kad negimė nei vienas apsigimęs kūdikis. Vien iš to jau galima suprasti kokia griežta yra valdžia, ir kaip sunku žmonėms dėl egzistuojančios trijų kartų [1] bausmės, jiems neleidžiama nieko sakyti.

Lietuva yra buvusi Sovietų sąjungos šalis, savo darbus rodėte skirtingose šalyse su skirtingomis istorijomis, ar pastebėjote kitokias lankytojų reakcijas?

Pastebėjau, kad čia žmonės reaguoja kitaip, nei tarkim, Vokietijoje, kur paskutinį kartą buvo rodyta ši paroda. Nors abi šalis sieja praeityje egzistavusi diktatūra, koncentracijos stovyklos ar lageriai, jaučiu, kad Lietuvoje ši patirtis yra dar labai gyva. Bekalbant su žmonėmis pajaučiau, kad jiems šios temos ir vaizdiniai yra pažįstami, patirti.

Savo kūryboje kalbate apie asmeninį eskapizmą, tačiau šiuo atveju nagrinėjate tiek asmeninio, bet tuo pačiu ir kolektyvinio, visos tautos espakpizmo atvejį.

Galima sakyti, kad jie visi gyvena Kim fantazijoje, tokiame pasaulyje, kokio nori jis. Ir nuoširdžiai nežinau, kokia dalis žmonių tiki, kad gyvena tobulame pasaulyje. Jie yra taip stipriai indoktrinuoti ir įbaiminti, tad aš negaliu nieko arba nežinau. Ir, kiek pastebėjau, dauguma žmonių to nesuvokia, kol išvyksta. Paskaičius mokyklų vadovėlius, kaip juose rašoma apie Kim Jong Ilą, ar oficialiame valdžios tinklalapyje, sakoma, kad jis neina į tualetą, jam to nereikia. Ar žmonės iš tikro tuo tiki? Nes jis yra tokia ikoninė figūra, apie kurią kalbama kasdien, mokykloje yra vadovėlis skirtas kiekvienai jo dienai. Šiandien jis priėmė tokį sprendimą, uždraudė tą ar aną ir pan. Taigi kasdien girdi paskaitą apie jį ir dar išklausai 80 valandų kursą. Girdi legendas, kaip jis pavertė kankorėžį granata, ar korėjiečiai tuo tiki? Tą šeimą supa daugybė mitų, tai yra fantazijų pasaulis, tad negali apie tai sakyti nieko, tereikia tuo sekti. Tai yra priverstinis eskapizmas.

Meilės viešbučiuose (Tokyo Hotel Story – N. Daoust projektas apie viešbutį Alpha Inn, kuriame tenkinami sadomazochistiniai troškimai – aut. past.) už tą trokštamą eskapizmą moterims sumokama. Esu sukūrusi projektą (Impersonating Mao) apie Mao Dze Duno mėgdžiotoją, kuris apsirengia kaip jis ir vaikšto gatvėmis, kalba su žmonėmis tarsi būtų svarbesnis, stipresnis už juos, visa jo asmenybė pasikeisdavo. Tai buvo įgyvendinama keičiant tapatybę, jis pabėgo, bet čia be tik elitas gauna privilegijas, nėra pasirinkimo.

Ar būtų galima šią parodą įvardyti kaip politinio aktyvizmo formą?

Priežastis, kodėl norėjau sukurti šį projektą – skleisti žinią apie padėtį ten. Suvokiu, kad pasaulyje vyksta daugybė siaubingų dalykų, tačiau čia yra pasiektas ekstremalus lygis, tai reikia keisti. Todėl ir manau, kad svarbu turėti tekstus, papildančius fotografijas, nes pati bandžiau nepasiekti absurdo ribos per daug dramatizuojant. Manau, kad daugybė žmonių siekia pateikti medžiagą iš šios šalies kaip sensaciją, todėl aš pati bandau rasti balansą, pasakojant apie tai, kas vyksta Šiaurės Korėjoje, pateikti kuo tikslesnę informaciją. Daugybę informacijos surinkau iš žmonių, kurie pabėgo, tačiau dabar jiems mokama, kad jie sakytų tam tikrus dalykus. Tokių pabėgėlių yra labai nedaug, tačiau dėl propagandos, veikiančios ir už šalies ribų, viskas tampa labai painu. Tačiau iš visos tautos jaučiu, kad vyksta kažkas siaubingo.

Šios parodos fotografijoms būdingos miglotos, išsiliejusios linijos, kurios yra kaip priešprieša propagandiniam menui, visad pasižyminčiam realistiškumu, aiškiomis linijomis ir formomis, čia nieko nepaliekama vaizduotei.

Taip, šiame projekte stengiausi perteikti nežinojimo jausmą. Tam pasitelkiau analoginės fotografijos techniką, kurios metu sluoksniuoju fotografijų vaizdinius, kuriais vėliau manipuliuoju. Norėjau parodyti, kad siekiant suvokti realybę, reikia įveikti daugybę netikrumo sluoksnių.

Kaip jau minėjote anksčiau, neįmanoma žinoti kas vyksta tų žmonių galvose, tai matoma ir jūsų nuotraukose – neįmanoma įžiūrėti nei vieno žmogaus veido, aiškiai matomas tik Kim Jong Ilo portretas.

Tai taip pat yra viena projekto idėjų – neįmanoma matyti veidų, neįmanoma žinoti tikrosios jų realybės, todėl paprasta fotografija neperteikė jausmo, kurį patyriau būdama ten. Tai nebuvo realybė. Ji buvo išsiliejusi, žmonės, su kuriais bendravome gatvėje, nebuvo tikri praeiviai, viskas buvo suplanuota. Visa patirtis Šiaurės Korėjoje man buvo vienas didelis miglotas sapnas.

[1] Trijų kartų bausmė nulemia tai, kad nusižengusiojo vaikai ir anūkai bus taip pat baudžiami, nes turi nusikaltėlio kraujo. Dažnai baudžiama kalėjimu visam gyvenimui.

02_Korean_Dreams

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“

 

04_Korean_Dreams

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“

05_Korean_Dreams

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“

06_Korean_Dreams

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“

10_Korean_Dreams

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“

18622548_1335534803150850_4135491983567553592_n

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“ Kauno fotografijos galerijoje

IMG_20170523_144941240

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“ Kauno fotografijos galerijoje

IMG_20170523_145019383

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“ Kauno fotografijos galerijoje

IMG_20170523_145317773

Nathalie Daoust projektas „Korėjietiški sapnai“ Kauno fotografijos galerijoje

Straipsnio autorius:
Gintarė Krasuckaitė yra menotyrininkė, Kauno fotografijos galerijos kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *