Sakyti tiesą: kai faktai nustoja galios

2017 m. kovo 20 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Dmitrij Gluščevskij
Lie Lie Land

„Žinojimą legitimuoja tik tai, kad jis padeda moralumui tapti realybe“ [i]

Šiemet „Oskarų“ ceremonijos finale – skelbiant geriausią metų filmą – nutiko neįtikėtinas nesusipratimas: vietoje „Mėnesienos“ Warreno Beatty ir Fay Dunaway duetas atidavė apdovanojimą „Kalifornijos svajoms“. Bendro sumišimo fone atsirado vienintelis žmogus, prisiėmęs atsakomybę sustatyti viską į savo vietas, nors ką tik viešai nepelnytai džiaugėsi savo karjeros kulminacija. Filmo prodiuseris Jordanas Horowitzas priėjo prie mikrofono ir paprašęs dėmesio aiškiai davė suprasti, kad pergalė priklauso „Mėnesienai“, taip tapdamas tikru „Oskarų“ herojumi: būtent jo nuotrauka su iškeltu „Geriausio filmo“ apdovanojimą skelbiančiu lapeliu, tapo pagrindiniu ceremonijos simboliu.

Šis nutikimas nebūtų ypatingai įdomus, jei nebūtų simptomiškas. Horowitzo poelgis tikrai nebuvo revoliucingas: jis tiesiog pasakė tiesą, nors tai nebuvo jo pareiga ir padaryti tai jo situacijoje buvo nelengva. Toks elgesys neturėtų būti išskirtinis. Išskirtiniu jį padarė pastarųjų metų kontekstas, kuriame tiesa pasidarė vis sunkiau užčiuopiama.

Netikros naujienos (fake news) ir alternatyvūs faktai tapo vis intensyvėjančio informacijos srauto nulemto paralyžiaus nuolatiniais simptomais. Politiniame kontekste faktai tapo priklausomi nuo konkrečių žmonių valios. Vienų kitiems prieštaraujančių pranešimų platinimas, naujienų ciklų greitėjimas, manipuliacijos vaizdais technologijos marginalizavo patikrinamumą kaip tiesos kriterijų. Ir štai, tarsi to būtų negana – pirma per 90 metų klaida „Oskarų“ metu. Ar gali būti, kad tikrovės dykuma prasiskverbė į sapnų fabriką? Ar Leonardas DiCaprio tikrai laimėjo „Geriausio aktoriaus“ kategorijoje? Kuo apskritai galima tikėti?

Ši post-tiesos situacija akivaizdžiai išreiškia žinojimo ir jo perdavimo praktikų krizę, kurios pamatai buvo pakloti jau seniau, kai Rene Descartes‘as filosofiškai suformulavo tradicinio pažinimo požiūriu naują – mokslinę – žinojimo paradigmą.

Tradicinę pažinimo sampratą puikiai artikuliuoja Platonas. Sekdamas Sokratu, jis teigia, kad pažinimas yra normatyvus.: „…pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę“[ii]. Taigi, teoriškai rekonstruodamas mokytojo filosofiją, jis atranda, kad [filosofinis] mąstymas yra angažuotas gėrio vertybės. Kitaip tariant, valia ir mąstymas yra suaugę taip, kad jų santykis patenka į savotišką loginį sūkurį: tik teisingai gyvenant galima tikrai pažinti, o tikrai pažįstant tegalima teisingai elgtis.

Tačiau naujasis, gamtamokslio metodiškumo inspiruotas žinojimas pareikalauja mąstymui didesnių teisių ir jas išsikovoja kaip tik Descartes‘o pagalba. Sekuliaria cogito ergo sum formule jis pakeičia mąstymo atsparos tašką taip, kad šis pats galėtų spręsti kas tikra, o kas ne. Ir spręsti jau pasinaudojant ne gėrio kriterijumi, bet fenomenologiniu aiškumo ir ryškumo tikrumo matu. Atitinkamai, ir tiesa laipsniškai darosi ne etinio santykio rezultatu, bet privataus sprendimo, arba, geriausiu atveju – socialinės konvencijos reikalu.

Žinia, Descartes‘as išvengė savo Metafizinių apmąstymų atvertos prarajos, palikdamas mąstymui vertybinį inkarą Dievo pavidalu (negana to, eilinį kartą jį įrodydamas). Tačiau postindustriniame didžiųjų naratyvų (o tuo pačiu ir Dievo) mirties amžiuje sekuliarus mąstymas netenka vienareikšmiškų vertybinių saitų. O kadangi tiesa, formuluojant kantiškai, yra teisės, o ne fakto klausimas, natūralia problema tampa žinojimo diskursų legitimacija.

Būtent šią žinojimo būklės slinktį 1979 metais užfiksavo Jean-François Lyotard‘as. Postmoderniame būvyje jis išskiria dvi pagrindines – mokslinio ir naratyvinio žinojimo – rūšis.

Naratyvinis žinojimas, gryniausia forma pasireiškiantis kaip epinis pasakojimas ankstyvosiose bendruomenėse, nesirūpina savo legitimacija – jis akredituoja pats save, remdamasis vidinėmis taisyklėmis, per kurias skleidžiasi konkrečios bendruomenės santykis su savimi ir kurios sudaro socialinį saitą. Mokslinis žinojimas, savo ruožtu, nors ir siekia pasakymų tiesos, negali jos įteisinti savo priemonėmis. „Mokslinis žinojimas negali žinoti, kad jis yra tikras žinojimas, ir apie tai pranešti kitiems, nepasitelkdamas į pagalbą kito žinojimo, t.y. pasakojimo, kurį jis pats laiko nežinojimu“[iii].

Nesunku pastebėti, kad šie žinojimų skirtumai struktūriškai atitinka anksčiau nubrėžtas platoniškąją ir dekartiškąją pažinimo paradigmas. Iliustratyvu yra ir tai, kad Lyotard‘o pabrėžiama mokslinio diskurso priklausomybė nuo jam išorinio diskurso yra iš esmės vertybinė. Šiuo požiūriu kiekvienas faktas yra „alternatyvus“ ta prasme, kad gali tik pretenduoti į tiesą. O pastarąją įtvirtina ne įprastos verifikacijos arba falsifikacijos praktikos, bet didžiąja dalimi ideologiniai pasakojimai. „Naratyvinis žinojimas atgimsta Vakaruose kaip tam tikras autoritetų įteisinimo būdas. Visiškai natūralu, kad naratyvinėje problematikoje sprendžiant šį klausimą, siekiama sužinoti herojaus vardą: kas turi teisę spręsti visuomenės vardu? Kas yra tas subjektas, kurio preskripcijos yra normos tiems, kuriuos jos įpareigoja?“[iv].

Taigi, postindustrinėje visuomenėje žinojimo diskursas virsta įvairiais pasakojimais, kuriuos charakterizuoja, viena vertus, santykis su tam tikru „tikrovės“ modeliu, o kita vertus, santykis su tą modelį legitimuojančiais diskursais. Kitaip tariant, praradus vertybinius orientyrus, visi žinojimai virsta objektyvia informacija, teikiančia veikimo nuorodas su etiškai neapdraustomis pasekmėmis. Tokiomis sąlygomis mąstymui juslinė tikrovė tėra perteklinga prielaida, tiesiogiai neturinti jam jokio poveikio. Kaip sakydavo Hegelis, jei faktai neatitinka teorijos, tuo blogiau faktams.

Norint aptarti žinojimą kaip pasakojimą ypatingai pravartu pasitelkti semiotikos įrankius, specialiai pritaikytus įvairiems naratyvams analizuoti. Šiuo požiūriu žinojimo komunikacijos galimybės gali būti išreikštos santykiu taip įvykių buvimo ir jų raiškos, taigi žinojimo apie juos. Tokį modelį pasiūlę A. J. Greimas ir J. Courtès‘as naudojasi Oidipo mito pavyzdžiu.

Intuityviai atrodo, kad Oidipas pirmąją savo gyvenimo gali praleidžia nežinojime, o antrą – žinojime apie save ir savo veiksmų reikšmę (t.y. apie savo tėvo nužudymą ir t.t.). Tačiau, pasižiūrėjus atidžiau, tampa aišku, kad „nežinojimas“ šiuo atveju nėra žinių stygius apie įvykius, bet veikiau „netinkamo“ žinojimo rūšis: įsitikinimas, kad tik iš tiesų egzistuoja tai, kas tik atrodo ir atvirkščiai [v].

Vadinasi, žinojimas, projektuojamas į diskursą, gali užimti skirtingas kognityvines pozicijas, atitinkančias tikrumą arba tiesą, netikrumą arba netiesą, paslaptį ir melą/iliuziją.

Netikrumo schemaŠios schemos netikrumo polyje nesunku atpažinti šiuolaikinės tiesos krizės konfigūraciją, o paslapties ir melo struktūrinė sandara gan taikliai artikuliuoja informacinėje erdvėje tvyrančią nepasitikėjimo, paranojos ir agonistikos atmosferą.

Paradoksalu, tačiau nemaža dalimi prie šio netikrumo efekto prisidedame patys. Pasaulyje be savaime suprantamų vertybinių orientyrų mes vis dar užsispyrusiai tikime galintys metodiškai išgauti vienareikšmes žinutes iš tikrovės triukšmo. Todėl susidurdami su prieštaringumais, atmetame jų šaltinius, ignoruojame detales, galiausiai – tyčiojamės iš adresantų. O tai darydami, prisidedame prie tolesnio diskurso poliarizavimo.

Šiuo požiūriu 2016-uosius išties charakterizavo valingas nematymas [vi]: negebėjimas ir atsisakymas įtikėti (nebūti + atrodyti), kad mūsų turimos pasaulio interpretacijos gali keistis, taip pat suvokti egzistuojant radikaliai priešingas vertybių ir pasaulėžiūros sistemas. Nieko nuostabaus – užsiskleisti savo informaciniame burbule paprasčiau. Tačiau tai tik atideda, bet nesprendžia netikrumo problemos. Ją išsprendžia visai kitokio pobūdžio strategija. Būtent ją ir pademonstravo šių metų „Oskarų“ ceremonijos herojus.

Vasario 27-osios vakaro sumaišties metu J. Horowitzas nebuvo pirmasis viešai paskelbęs teisingą informaciją. Klaidingai apdovanotiems „Kalifornijos svajų“ komandos nariams sužinojus, kad svarbiausią pasaulio kino apdovanojimą gavo kitas filmas, vienas iš jų priėjo prie mikrofono ir nejaukiai mestelėjo frazę „Beje, mes pralaimėjome“, po kurios išnyko ant scenos susibūrusioje minioje.

Tačiau fakto įvardijimo akivaizdžiai buvo negana. Pasikeitus santykiui tarp buvimo ir atrodymo, reikėjo tą santykį ne tik įsisąmoninti patiems, bet ir iškomunikuoti – filmo-nugalėtojo komandai, ceremonijos svečiams, žiūrovams, žurnalistams jau spėjusiems paskelbti „Svajų“ pergalę. Bet sugriuvus 90 metų išlaikytam ceremonijos organizatorių autoritetui, susvyravo visa apdovanojimų teisingumą legitimavusi sistema, ir atstatyti jos paprastu neiginiu buvo neįmanoma.

Diskurso tikrumo palaikymui reikalinga ne tik atitinkama buvumo, t.y. dalykų padėties, artikuliacija. Jam būtinas dar ir abipusis pasitikėjimo aktas – taigi etinis santykis – tarp komunikacijos dalyvių [vii]. Būtent jį ir įsteigė prie mikrofono išėjęs Jordanas Horowitzas.

„,Mėnesiena‘ nugalėjo“, – pasakė jis.

„Draugai, atsiprašau. Ne. Įvyko klaida“, – tęsė. „,Mėnesiena‘, jūs laimėjot geriausią filmą.“

„Tai ne pokštas, lipkite čia“ , – liepė jis, rankos judesiu kviesdamas atsiimti iš jo „Oskarą“, kurį jis ką tik manė laimėjęs. „Būsiu laimingas, galėdamas įteikti jį savo draugams iš ,Mėnesienos‘“.

[i] Jean-François Lyotard. 2010. Postmodernus būvis. Vilnius: Baltos lankos, p. 81

[ii] Platonas. 1981. Valstybė. Vilnius: Mintis, p. 240

[iii] Lyotard 2010: 68

[iv] Lyotard, 2010: 70

[v] Greimas, Algirdas; Courtés, Joseph. 1976. „The Cognitive Dimension of Narrative Discourse“ In: New Literary History, Vol. 7, No. 3, p. 440)

[vi] https://medium.com/semiosearch/cultural-blindness-2016-in-review-33594b483f3f#.2dz0ml8mf

[vii] Greimas, Courtès 1976: 439

Straipsnio autorius:
Dmitrij Gluščevskij - semiotikas, kino apžvalgininkas, Vilniaus Universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantas. Šiuo metu rengia disertaciją, kurios dėmesio centre - prasmės sąlygų klausimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *