Ryjantys laiką. Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

2018 m. balandžio 4 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Kristina Stančienė

Kristinos Inčiūraitės projekte „Skundas“, vasarį pristatytame projektų erdvėje „Sodų 4“ veikė keli simboliniai laiko rijikai. Tai informacinių technologijų tinklo trikdžiai, gamtos reiškiniai, tam tikros natūralios fiziologinės žmogaus kūno būsenos ir net rytietiško drakono odos išnarą primenanti garso izoliavimo medžiaga. Skirtingai nuo 2015 m. projekto „Šešėlio aidas“, kurį kurdama K. Inčiūraitė realiai, arba – empiriškai tyrinėjo šiuolaikinės Kinijos urbanizacijos procesus ir archajiškus papročius, šįkart Rytai į menininkės kūrybą dvelktelėjo virtualiais ryšio kanalais. Tačiau atrodo, kad tokie geografiniai, kultūriniai, filosofiniai viražai – nuo Rytų iki Vakarų, nuo fizinio, materialaus kūno iki technologijų pasaulio, bendravimo, saviraiškos konvencijų ir nesuvaržyto poetinio kalbėjimo be jokių tabu – tai stiprioji, ir nuolat įgaunanti naują pagreitį šios menininkės kūrybos ir asmenybės pusė. Kitaip tariant, K. Inčiūraitė, aktyviai praktikuojanti ir „gyvą“ bendradarbiavimą su įvairiomis bendruomenėmis, kitų meno sričių atstovais, puoselėjanti ir virtualias skirtingų vaizdinių, kontekstų jungtis, tačiau visais atvejais geba tik su jai būdingu laisvumu ir rafinuotu dermės pojūčiu visa tai sulieti į daugiašakes istorijas.

Šakų metaforą skolinuosi iš pačios menininkės anaiptol neatsitiktinai. Inčiūraitės kuruojamoje parodoje „Šakotas“, šiuo metu veikiančioje VDA „Titanike“, susiliejo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių ir mokytojų, įvairių sričių menininkų, kūrybiniai impulsai – taip pažymimas mokyklos, kurioje Kristina dirba instaliacijos, dailės istorijos ir teorijos disciplinų mokytoja, 60 metų veiklos jubiliejus. O kiek anksčiau Nacionalinėje dailės galerijoje mokyklos surengtoje konferencijoje „Meno edukacija – patirtys ir iššūkiai“ ji pristatė Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos ir J. Vienožinskio dailės mokyklos moksleivių performansą „Kiaurymių orkestras“ (su jaunaisiais muzikantais dirbo atlikėjas, muzikos pedagogas Kęstutis Vaiginis). Šie edukaciniai projektai dar kartą patvirtina, kad Inčiūraitė yra tikras idėjų fabrikas, o svarbiausia, kad teoriniai ir praktiniai vyksmai  jos vaizduotėje nuolat „gamina“ naujus projektus ir įtraukia vis naujus žmones. Svarbu, kad meno pasaulio naujokai, arba dar visai „žalios“ pajėgos Inčiūraitės sumanymuose niekada nėra kokia nors „kritinė masė“, „žaliava“ ar formalus veiksnys, pateisinantis edukacinį parodos ar projekto pobūdį. Jie kaip tik tampa vertybe, idėjos ašimi, kaip ir menininkės mėgstami, puoselėjami keisti subtilios vizualinės raiškos, mokslo ir poezijos hibridai.

Grįžtant prie projekto „Skundas“, spėju, kad dviaukštė „Sodų 4“ erdvė matyt natūraliai padiktavo ir dvinarę, o kartu – kontrastingą jo struktūrą. Kadangi man pasisekė po parodos ekspoziciją pasivaikščioti su autore, tad ir tekste „žingsniuoju“ jos nurodytomis koordinatėmis – iš apačios – į viršų, iš požemio – į dangų, iš Vakarų – Rytų link… Tamsiojoje rūsio patalpoje rutuliojosi istorija, susijusi su absurdo teatro genijaus Samuelio Becketto kūrybos paradigmomis. Ekrane šviečiančiame apskritime kalbančios lūpos paskubomis beria nelaimingo gyvenimo istoriją. Taip menininkė įprasmino vieną „spam“ kategorijos laišką, kurių internetinėje erdvėje sklando nesuskaičiuojama daugybė. Iš arti rodoma tik monotoniškai kalbanti aktorės burna, kurią menininkė sieja su S. Becketto pjesės „Ne aš („Not I“, 1972 ) heroje, skaitanti elektroninio šlamšto pranešimą. Pasirinktas vizualinis sprendimas nenoromis prikausto žiūrinčiojo žvilgsnį prie kalbėtojos fizinių, anatominių subtilybių – juk čia prikišamai, iš arti rodomos odos poros, lūpų paviršius, vilgomas seilių, kalbant prasiverianti burnos ertmė. Toks kone abjektiškas santykis su rodomu vaizdu anaiptol nėra malonus. Kartu jis natūraliai įtraukia į keistą laukimo būseną. Tačiau tai ne džiugus permainų ar kažkokio svarbaus įvykio laukimas. Greičiau – intuityvus noras, kad ši kalba greičiau baigtųsi, lydimas beprasmės situacijos kartėlio, nuobodulio, beviltiškumo. Apima pojūtis, kad įstrigai laike, kažkokio beprasmio vyksmo, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos, monotonijoje.

Kristinos Inčiūraitės parodos „Skundas“ fragmentas, 2018. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Judantį vaizdą K. Inčiūraitė neatsitiktinai įkomponavo taisyklingo apskritimo „akyje“. Pirmine šio projekto inspiracija, pasak pačios menininkės, tapo atsitiktinis banalus įvykis – kai „pakibus“ kompiuteriui,  ekrane iššoka besisukantis vaivorykštės spalvomis mirgantis kamuoliukas, ir tenka susitaikyti su trinkančiu darbo ritmu. Taigi, čia taip pat kalbama apie akimirkas, „praryjančias“ laiką. Ir tai nėra vien vaizdinga metafora – juk skirtingai nuo skaitomo fiktyvaus, betikslio teksto ir neaprėpiamos virtualios terpės, kiekvieno mūsų fizinis laikas yra baigtinis. Kiekvienas toks sustojimas atima iš mūsų tam tikrą jo dalį, ir kaip barokinėje kompozicijoje „vanitas“, nejaukiai primena, kad esame mirtingi… Šiuo požiūriu kalbinių žaidimų galimybėmis ir jų įtaiga besižavėjusio Becketto pjesių geografiją Inčiūraitės projekte galima išskleisti ir dar plačiau. Juk ir pirmojoje savo pjesėje „Belaukiant Godo“ (1953) dramaturgas rodo būties absurdiškumą ir beprasmybę, egzistencinę tuštumą būtent per tragikomišką, nemaloniai „maudžiančią“ laukimo būseną.

Pasižvalgius po rūsio tamsą, kur abejingas balsas iš ekrano atsimuša į drėgnas akmenines sienas, pats laikas kilti aukštyn… Tiesa, jei pirmąjį parodos „aukštą“ simboliškai tapatintume su Vakarų kultūra (dėl atveriamų virtualios realybės problemų ir šiuolaikinės Europos dramaturgijos klasikos paralelių), tai vienas elementas čia veikia ir kaip abstrakti „rytietiška“ nuoroda. Tai nerūpestingai ant grindų drykstantis sintetinės garso izoliavimo medžiagos rulonas, dėl savo gruoblėtos – raguotos paviršiaus faktūros primenantis žvynuotą drakono keterą. Rulonas susuktas kaip tuščiavidurė tūta, kurioje paslėptos garso kolonėlės, tad iš jo vidurių ir sklinda „skundas“. Šio objekto akivaizdoje peršasi mintis, kad būtų įdomu nuosekliau patyrinėti, kaip Tolimųjų Rytų pasaulio ženklai, nūnai tokie madingi ir iki koktumo nuvalkioti populiariojoje kultūroje, eksploatuojami sporto trenerių, rytietiškų praktikų ir gyvenimo būdo mokytojų, veikia šiuolaikinių lietuvių menininkų kūryboje… Tačiau akivaizdu, kad Inčiūraitei Rytų kraštai įdomūs įvairiausiais „nenorminiais“ gyvensenos, pasaulėvaizdžio aspektais, o estetiniu požiūriu – švariu, skaidriu minimalizmu. Būtent tokia nuotaika dvelkė antrasis, viršutinis parodos segmentas, sklidinas natūralios dienos šviesos. Čia kybantis popierinis objektas – girlianda, popieriaus lakštai su Taivano poetės Amang eilėmis, o svarbiausia – magiškas vaivorykštės vaizdas tarp aukštai kalnuose skriejančių debesų tik vos vos, neįkyriai kreipė dėmesį Rytų estetikos link, o kartu vėl kalbėjo apie „įstrigimą“ laike ir erdvėje. Užmezgusi ryšį su Kinų kultūros universiteto Atmosferos mokslų departamento mokslininku Chou Kun-Hsuan, menininkė projekte parodė pagreitinto judesio vaizdo įrašą – kilpą, kuriame užfiksuotas savotiškas gamtos rekordas – aukštai Kinijos kalnuose, kur 407 m aukštyje įsikūręs minėto instituto pastatas, net devynias valandas danguje mirguliavusi vaivorykštė.

Videokadras iš Kristinos Inčiūraitės videoinstaliacijos „Skundas“, 2018

Vėlgi, įsigilinus į objektų prasmę, tariama jų rimtimi ir subtiliu estetizmu tenka suabejoti. Vizualinės poezijos principu išdėstytos eilės, primenančius grafinius kalnų siluetus, prapliumpa atvirais, nenorminiais kūno, gimties, moteriškumo vaizdiniais. Poetė, sklandžiai dėstanti trapias, tarsi ranka ore brėžiamas mintis, kalba apie savo traumą, abjektišką tapsmo moterimi įsivaizdavimą, kurį girdėdavo šeimos, artimųjų rate. Besilaukiančios moters torsas, pavaizduotas iš profilio taip pat byloja apie laukimo, arba – įstrigimo laike būseną, kai besikeičiantis kūnas ir jo viduje glūdinti nauja gyvybė verčia kūno „savininkę“ nenoromis iškristi iš kasdienės rutinos. Pagaliau, tai būsena, kai moteris tarsi nebepriklauso pati sau ir tampa tarsi savojo kūno, kaip objekto, stebėtoja. Svarbu ir tai, kad įvairių pasaulio tautų mitų, archajinių tikėjimų plotmėje vaivorykštė įsivaizduota ne tik kaip paslaptingas miražas, bet ir kaip esybė, apdovanota galia siurbti, traukti. Jei tautosakoje vaivorykštė siurbia vandenį, drėgmę, tai K. Inčiūraitės projekto rėmuose ji įgyja laiko „rijiko“, stabdytojo funkciją.

Taigi, plačiau išskleidus projekto potemes, tarsi kokią kortų kaladę, ryškėja jas jungiantis žaidimo principas. Jį įvardinčiau kaip trikdį, stabdymą, nenorminį, unikalų, iš kasdienybės iškrentantį vyksmą. Menininkė nuolat klausia, ar tai yra S. Becketto dramaturgijos paradigmoje išryškinta absurdiška beprasmybė, ar čia esama ir pozityvių aspektų. Subrandinusi ir parodoje pristačiusi hetereogenišką pasaulio vaizdinį, kuriame įstrigimas laike, sustojimas yra dviprasmė metafora, ji lyg ir nepateikia kokio nors konkretaus atsakymo. Vis tik, gamtoje ilgiau nei įprasta besitęsiantis optinis – meteorologinis reiškinys, ar staiga „pakibęs“ kompiuteris, t.y. viskas, kas nutraukia rutiną, praryja mūsų laiką, kartu yra ir neįsisąmoninta vertybė, kitaip – likimo dovana. Tai akimirka, kai fiziškai pajuntamas laikas ir jo „limitas“, keistas beprasmybėje glūdintis grožis.

Kristinos Inčiūraitės parodos „Skundas“ fragmentas, 2018. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Išsamų fotoreportažą iš Kristinos Inčiūraitės parodos „Skundas“ projektų erdvėje „Sodų 4“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
2000 m. baigiau VDA dailės istorijos ir teorijos katedrą. Nuo 2002 m. dirbu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dar nuo studijų laikų privalomos „žurnalistinės“ praktikos, Laimai Kreivytei atkakliai drąsinant tuometines Dailės istorijos ir teorijos katedros studentes, pradėjau rašyti į „7 meno dienas“. Šiokius tokius rašymo įgūdžius, įgytus VDA, vėliau taikiau įvairiai – ne tik dailės kritikos tekstams, bet ir publikacijoms apie specifinę statybų, apdailos medžiagų sritį... Esu rašiusi tekstus „Statybų žinioms“ (žurnalo „Namas ir aš“ priedas), žurnalams „APS“ („Architektūra, projektavimas, statyba“), „Archiforma“. Visai kitos, tačiau taip pat naudingos patirties suteikė ir neilgas, tačiau gana intensyvus darbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ laikotarpis (2007 – 2008 m.) Nuo 2007 m. esu „Literatūros ir meno“ redakcijos bendradarbė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *