Roko Dovydėno paroda „Plėviakojis vs Louhan“ galerijoje „Lietuvos Aidas“

Lapkričio 13 d., antradienį, 18 val. „Lietuvos Aido“ galerijoje (Trakų g. 13, Vilnius) atidaroma Roko Dovydėno paroda „Plėviakojis vs Louhan“.

Anot Kęstučio Šapokos tekste „Plėviakojis vs Louhanas: begalybė epizodų“,  Rokas Dovydėnas – gerai žinomas, aktyvus Vilniaus šiuolaikinio meno scenos atstovas, besireiškiantis nuo praėjusio amžiaus 10 deš. antros pusės. Nors VDA baigė keramikos studijas,  užsirekomendavo kaip (naująsias) medijas – fotografiją, video, animaciją – originaliai naudojantis menininkas.

Dovydėnas mėgsta keisti medijas, netgi jas maišyti tarpusavyje, be to, jo kūrybą  apibūdina ir istorinių\kultūrinių\subjektyvių laikų, keleto kontekstų jungtys, dažniausiai tampančios atraktyviais žaidimais, citatų sampynomis.

Ne išimtis yra ir paskutinių poros metų Dovydėno darbo rezultatas – didžiulė „simuliakrinių“ vazų  kolekcija (kiniško arba Ming dinastijos porceliano, imitacija), pavadinta „Plėviakojis vs Luohanas“ (tai Dovydėno parodos „herojai“). Taigi, menininkas tarsi grįžta prie ištakų – keramikos. Bet to nereikėtų suprasti pažodžiui, nes šis „grįžimas“ – veikiau sumanus manipuliavimas žiūrovo patiklumu ir meninių disciplinų klišėmis.

*
Pasak paties Roko Dovydėno, plėviakojis yra peraugęs buožgalvis, kuris iki šiol gyvena pelkėse. Dieną jis slapstosi, o naktį klajoja po apylinkes, gąsdina vaikus ir moteris, aštriais pelekais žudo sutiktus vyrus. Slapstydamasis pelkių kemsynuose kurkuliuoja, leidžia burbulus bei kitaip linksminasi.

Tuo tarpu luohan (arba Luohanas) yra kiniškas budistinio arhat atitikmuo, reiškiantis dvasinių praktikų meistrą, pasiekusį aukščiausias nušvitimo stadijas, sugebantį keliauti laiku ir atsidurti bet kurioje erdvėje. Apsiginklavęs superaštriu kardu, jis keliauja iš planetos į planetą, bandydamas rasti Plėviakojį ir jį nukauti.

Dovydėnas pasakoja istoriją holivudinės fabulos principu –  laisvai interpretuojamos istorinės ar pseudoistorinės potekstės ar tiesiog atvirai fantastinės detalės sudėliojamos į savitą veiksmo trilerį. Vis dėlto, Dovydėnui svarbesnė ne tiek pati istorija ar citatų konkretumas, jų suderinamumas, kiek žaisminga turinio ir formaliosios pusės (arba medijos) eklektika.
Kinematografiniai (vazos tarsi kino kadrai), animaciniai ar komikso principai keramikinių vazų serijose tampa lankstesni, takesni, ironiški. Dovydėnas lengvai ir neįpareigojančiai, tarsi klasikinio pop meno atstovas, miksuoja tiesioginiais priežastiniais ryšiais nepasižyminčių, tačiau lengvai, natūraliai sulimpančių, citatų  kokteilį.

Menininkas idėjos lygmenyje dirba ironizuodamas archaizmo\šiuolaikiškumo klišes.  Jis sąmoningai ištrina ribą tarp taikomojo, „dekoratyvaus“  ir „vaizduojamojo“ menų, „tradicinio“ ir „šiuolaikinio“  meno sampratų, tarsi parodydamas kokios paslankios yra šių ribų konvencijos.