Roko Dovydėno fotografijų paroda „Vilnius ir jo apylinkės periferiniu žvilgsniu“ LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

2014 m. rugpjūčio 29 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
rokas_dovydenas_malonioji

Rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ atidaroma Roko Dovydėno fotografijų paroda „Vilnius ir jo apylinkės periferiniu žvilgsniu“.

„Periferinis matymas – žiūrėjimas akies krašteliu – yra įprastas reiškinys, tačiau tai kartu gali būti ir paslėptas dėmesys.  Daug laiko praleidžiame stengdamiesi suprasti, kad mūsų „proto akis“ žiūri skirtinga kryptimi, nei akių obuoliai. Akių regėjimo kryptis dažniausiai sutampa su dėmesio kryptimi, tačiau kartais šios kryptys gali nesutapti – tai gana svarbi socialinė reakcija būdinga daugeliui. Štai keletas pavyzdžių:

– žmonės keliaujantys traukiniu ir sėdintys arti vienas priešais kitą, galintys stebėti vienas kitą įdėmiu žvilgsniu, to nedaro, jų žvilgsniai šokinėja po regimąjį lauką;

– profesionalūs sportininkai dažniau pasitelkia periferinį matymą, nei tiesioginį, kad neišduotų savo ketinimų;

– tėvai laiko žaislus už jų vaikų periferinio regėjimo lauko ribų, kol vyksta bendravimas.

Šis reiškinys taip pat stebimas kasdienėje žmonių veikloje, tačiau mokslininkams gana sunku paaiškinti, kokiu būdu dėmesys keliauja regimajame lauke. Iki 1970 metų psichologų eksperimentai nesugebėjo įrodyti, kad dėmesys gali keliauti be akių judesių.“ (Iš „Regos dėmesio nukreipimas“, psichologas.lt)

Fotografuoti, arba kitaip tariant tyrinėti tai, kas yra periferinio regėjimo lauke, Rokas Dovydėnas pradėjo prieš ketverius metus. Važiuojant automobiliu, dviračiu, vaikštant miesto gatvėmis ar kitaip judant įprastiniais maršrutais fiksuojama tai, ko akis nefokusuoja tiesiogiai, bet vis tiek mato ir kartais tik apsimeta, kad tai nėra tikrasis domėjimosi objektas. Darbo metodas itin paprastas – tai greitas rankos judesys, nuolat pakeliantis fotoaparatą į akių lygį bei pagaunantis ribą, kurioje žvilgsnis yra neberyškus, pereinantis į vizualinį triukšmą. Optika tą vaizdą fiksuoja mechaniškai, be specialaus fokusavimo, komponavimo ir pan. Tokiu būdu klasikiniai ir gerai atpažįstami Vilniaus objektai fotografijose tampa tarsi atsitiktiniais dalyviais, bet tuo pačiu lieka giliai sąmonėje įsitvirtinusiais orientyrais. Tokia yra eglėmis aplipusi Nacionalinė dailės galerija, kažkur tarp medžių išlindęs Gedimino kalno fragmentas ar Šv. Rapolo bažnyčios bokštai, šmėžuojantys ant prospektu lekiančių dviratininkų šalmų. Roko objektyvas, kaip ir periferinis žvilgsnis, gali būti sąmoningai nukreiptas ir valdomas, arba kylantis iš pasąmonės (dėl pastarosios savybės mūsų nenutrenkia automobiliai, nors į juos tuo metu nežiūrime).

Fotografijose gausu įvairių brūzgynų, atsitiktinių ir neparadinių miesto detalių, kurių kartais nematome, bet „lyg netyčia“ apeiname. Periferinis žvilgsnis niveliuoja objektų svarbą. Galbūt todėl priemiesčiais arba apylinkėmis čia gali tapti bet kuri tiek Vilniaus, tiek kitų miestų, ar kitų erdvių fiksuojama vieta – Druskininkų daugiabučio laiptinė bei Andrioniškio kaimo tvora.

Rokas naudoja analoginę fotografiją, jo foto juostelės supirktos iš atsitiktinių pardavėjų internetu ar sekmadienio turguose, skirtingos kokybės ir senumo. Todėl vietomis atsirandantys nušviesėjimai, spalvų išsikraipymai, subraižymai yra ne specialiai siekiami „sendinimo“efektai, bet natūralūs daiktų susidėvėjimo bruožai, taip pat apeliuojantys į  periferinio žvilgsnio trūkinėjančias struktūras.

Paroda veikia 2014 m. rugsėjo 3-10 d. atskiru susitarimu, tel. +37063190615.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *