Vaidos Tamoševičiūtės ir Dainos Pupkevičiūtės performansas apie ilgesį, atstumą ir ryšį

Liepos 30 d. (šeštadienis) 15 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks Vaidos Tamoševičiūtės ir Dainos Pupkevičiūtės performansas apie ilgesį, atstumą ir ryšį. Trukmė ~ 30 min.

– Pavargau tave matyti tik per ekraną, Kartais net paniškai trūksta tavęs šalia.

~ Aš kartais galvoju, kad laikas man persikelt arčiau..

~ Juk ir nesusikalbame tik dėl atstumo ir medijų. Nes juk susikalbame, kai iš tiesų kalbamės.

– Kartais jos gelbėja, kai fizinis atstumas pasidaro per didelis, kai pavirsta tūkstančiais kilometrų, bet net ir pačios ryšio priemonės paveda. Kaip šį kartą. Tada laikas pavirsta atstumu nebesuvokiamu.

~ Tais sykiais su tavim mintyse kalbuosi. Bet tas pokalbis paprastai būna gan vienpusis.

– Na, bet matyt ir tai kartais veikia, kai susitinki sapne arba mintyje. Bet irgi, kaip taisyklė, geriausiai minčių suderinamumas veikia per mažą atstumą. Kilometrų ir laiko prasme.

~ Taip, erdvėlaikio distancija deformuoja dialogą ir jausmą. Žinai, kaip skirtingų ilgių lęšiai fotografijoje – visi jie šiek tiek deformuoja realybės audeklą.

– O, bet fotografijoje deformuota realybė dar gražesnė! O mums atvirščiai..

– Ir taip, kiekvieną kartą dėdama šauktuką jaučiuosi nepatogiai, prisiminus tavo pamokymą:)

~ Nepritarčiau, kad gražesnė. Ji visokia. Deformacija man nėra neigiamas žodis.

– Bet kai deformuoja dialogą ir jausmą, dažniausiai neigiamas. Bent iš mūsų patirties.

~ Na taip, mūsų patirtis įvairiopa. Gerai buvo laiku suprasti, kad reikia kalbėtis, o ne interpretuoti ir liūdėti.

– Aha, interpretacijom mūsų vaizduotės itin lakios, kai net galvoji, kad perskaitai balso toną.

~ Bet čia gal veikiau bendražmogiška. Ir pats laikas toks keistas: mes visi tiek stengiamės spėti su srautu, kad pamirštame klausyti, girdėti ir atliepti kitą.

– Kažkaip nervina toks formatas sms. Kažkaip renkuosi žodžius ir vis, atrodo, nepasakau ką noriu. Bet dėl skubėjimo tavo tiesa. Kartais ne medija kalta. Pamenu tavo laiškus iš Prancūzijos ir Italijos. Tada jie kaip tik suartino. Buvo gilūs ir suprantami iki skausmo. Kaip pats intymiausias pokalbis per naktį.

~ Na taip, čia veikiau mūsų gebėjimas būti čia ir dabar tiek perteikiant, tiek priimant žinią. Ir būtent žinią, nes informacija man vėlgi asocijuojasi su ta pertekline dalykų apie nieką ataka.

– Turi galvoje gebėjimas ar negebėjimas?

~ Nesupratau klausimo. Nuo gebėjimo priklauso perskaitymas. Meu? Beržas tau murkia linkėjimų. Man regis, jis manęs nebeatpažįsta.

– Aa, na ir aš nelabai supratau teiginį, todėl ir perklausiau. Nežinau ar gebėjimas perskaityti tikrai priklauso nuo buvimo čia ir dabar. Nes jei tu ten, o aš čia, tai atstumas kartais tampa tiesiog nebesuvokiamas, be ribų ir atrodo, be pabaigos. Mau ir Beržui. Va katinui tai tikrai visi skaipai ir mobiliakai vienodai rodo. Bandžiau Kariui skambint iš Anglijos, o tas nei miau.

~ Na pats laikas suprasti, kad balsas iš plastiko gabalo, nei kvepia, nei glosto, nei šeria :))

– Jie tai dar žino kas yra tikras ryšys.

– Bet mes taip jau gal valandą susirašinėjam, galėtume turbūt tęsti visą naktį, bet atrodo, kad nieko nepasakėm..

~ Aga

– Nepatinka sms. Dar blogiau už meilą, skaipą ir telefoną…

~ Negaliu nepritart

~ Bet tas kalbėjimas gal ir neturi būt apie naudą ar tariamai svarbius dalykus? Gal pats dialogas yra svarbiau už neva informaciją ir informavimą? Dialogas dėl dialogo. Turėti su kuo patylėti ar (ne)reikšmingai svarstyti (ne)reikšmingus dalykus, pvz. paslaptingą katinų pasaulį, man svarbiau, nei prenumeruoti gausius pezalų dienraščius iš visų pasaulio kampų.

– Patylėti kartu ypač gera, nes ne su visais gali. Bet kaip tu patylėsi telefonu.. Gali būti perskaityta kaip ignoras.

– Tai jau taip suprantu, kad dabar tylim kartu. O aš tuo tarpu dantis išsivaliau. Labanakt :*

~ Aš irgi buvau dantų valyt:)) Sorry, kažką užsigalvojus užsikuičiau. Labanakt tuomet. Ryt susirašom?

– Ok . Susiskambinam gal.

~ Gerai:))