Romualdo Augūno fotografijų paroda „Prospekto“ galerijoje

Birželio 12 d., 17.30 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vyks Romualdo Augūno fotografijų parodos atidarymas. Dalyvaus parodos autorius Romualdas Augūnas, LFS pirmininkas Gintaras Česonis.

„R.Augūnas priklauso kartai, sukūrusiai vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą, kurios atstovus vienijo humanistinė pasaulėžiūrą, tikėjimas žmogiškumu, kaip universalia, žmones tarpusavyje siejančia vertybe. Šis humanistinio santykio su pasauliu ir žmogumi universalumas, ypač išryškėja autoriaus kelionių fotografijose. Nepaisant geografinių nuotolių ir kultūrininių skirtumų, fotografuodamas tolimose šalyse ir alpinistiniuose žygiuose R. Augūnas ieškojo žmogiškųjų vertybių išraiškos. Fotografijos ir kino kritikas Skirmanto Valiulis teigė, kad „R. Augūną ir Lietuvos kaime, ir Pamyre, prie Afganistano sienos, labiausiai domino žmogus“, o menotyrininkė Milda Šeškuvienė pastebėjo fotografui būdingą norą parodyti, jog „visų tautų žmones jaudina tos pačios problemos ir būtent tuo jie labai artimi vieni kitiems“. Tokią humanistinę pasaulėžiūrą perteikianti R. Augūno kūryba buvo publikuota albumuose „Tas didelis mažas pasaulis“ ir „Žmonės kalnuose“. R. Augūno 1960-2010 m. Lietuvoje sukurtų fotografijų albumas „Sapnuoju Lietuvą“ autoriaus kūrybos panoramą papildė reportažiniu būdu įamžintomis įvairių Lietuvos gyvenimo laikotarpių nuotraukomis ir poetiškomis, metaforinę prasmę turinčiomis lietuviško kaimo kasdienybės bei švenčių fotografijomis. Metaforinė humanistinių vertybių išraiška ir dėmesys su liaudies kultūra siejamam lietuviškumui leidžia be abejonių R. Augūną priskirti Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjams.

Tačiau autorius keliavo ne tik į tokias tolimas šalis kaip Egiptas, Filipinai, Indija, Japonija, Kamčatka, Kirgizija, Kongas, Kuba, Nepalas, Malaizija, Meksika, Sirija, Singapūras, Vietnamas, Šri Lanka ar Pamyro kalnus. Fotografuodamas toli nuo namų jis dalyje darbų nutolo ir nuo Lietuvos fotografijos mokyklos bei nevengė žvalgytis humanistinio pasaulėvaizdžio pakraščiose. Kūrybiniu požiūriu, ši kelionė tolyn nuo savo paties kūrybos šerdies ir ją suformavusios Lietuviškos fotografijos tradicijos atrodo ne mažiau „egzotiška“, nei geografiškai tolimi autoriaus kelionių maršrutai. Neapsiribojus autoriui gerai pažįstama humanistine perspektyva, fotografijoje šiai pasaulėžiūrai artimus motyvus pakeičia kiti – ne tokie optimisitiniai ir sunkiau „perskaitomi“. Žmonės ir skirtingos jų kartos fotografijose ne visada arodo susiję artimais tarpusavio ryšiais, darbas pasirodo beesąs tik sunkus fizinis triūsas ar žmogiško orumo nepaisantis verslas, bet ne „natūrali“ vertybė, žmogaus kūnas – netobulas, pažeidžiamas ir neretai svetimas gamtos kraštovaizdyje ar paklūstantis alinančiam miestų gyvenimo ritmui. Be to, likimas čia, atrodo, nepaiso žmonių lygybės ir priklausomybės vienai „Žmogaus šeimai“ – fotografijos tarsi įrėmina skurdžios miesto aplinkos ir prabangos detalių, modernaus ir archaiško gyvenimo akimirkų mozaiką.

Tokiuose R. Augūno darbuose, kitaip nei humanistinės fotografijos pavyzdžiuose, gyvenimas neatrodo sudarytas vien iš prasmingų „lemiamų akimirkų“ ir nebūtinai pripildytas žmogiškųjų vertybių. Nuotraukose įamžinti ir tie kasdienybės aspektai, kurie verčia klausti ir nepateikia vienareikšmiškų atsakymų. Kas vyko prieš fotografui nuspaudžiant fotoaparato užraktą? Kaip žmonių likimai klostėsi po fotokameros spragtelėjimo? Ar jie tik stabtelėjo trumpą atokvėpio minutę, ar jų gyvenimų tėkmė apskritai neturi aiškių gairių? Galbūt, fotografuojant kelionėje lengviau užduoti egzistencinius klausimus, nei žvalgantis po artimą lietuvišką kraštovaizdį ir stebint gimtosios šalies kasdienybę, kurios prasmingumu suabejoti būtų ypač skaudu. Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų kartai priklausęs, o vėliau nuo tos „mokyklos“ atsiribojęs Vitas Luckus taip pat nuolat kvestionavo gyvenimo ir jo atspindėjimo fotografijoje prasmę, klajodamas po tuometinės Tarybų sąjungos šalis.

Kita vertus, fotografuodamas artimesnėje kultūrinėje aplinkoje, pavyzdžiui, Paryžiuje, R. Augūnas grįžo prie šiame mieste prancūzų autorių kurtos humanistinės fotografijos klasikos – miestovaizdžio fone įamžino romantiškai apsikabinusią porą. Panašių siužetų R. Augūnas pastebėjo ir su humanistinės fotografijos atstovams būdinga švelnia ironija užfiksavo Italijoje bei tuometinėje Jugoslavijoje.

Skiriasi ir R. Augūno fotografijų vizuali forma: vienos jų primena momentinius kadrus, kuriuose svarbiausia prieš fotokamerą vykstančio gyvenimo autentika ir „rupumas“, kitos išsiskiria rafinuota estetika, kuri savo įtaiga papildo ir fotografijų turinį. Žmogaus kūno kalba, drabužių kritimas, net judėjimo ar žvilgsnio kryptis fotografijose neretai randa vizualų sąskambį su aplinka, architektūros formomis bei faktūromis ir tai, savo ruožtu, leidžia fotografijoms suteikti platesnę prasmę, individualaus žmogaus būti dabarties akimirkoje susieti su istorine praeitimi ir jos akivaizdoje klausti apie šiandieninę žmonijos situaciją.

Įvairiapusė R. Augūno kūryba primena, kad bet kuri fotografija yra tik vienas iš daugelio „langų“ į mums artimą ar galbūt niekada nepasiekiamą tikrovę, o konkreti fotografijos kryptis leidžia į gyvenimą bei save žvelgti tik iš tam tikros perspektyvos. Tačiau autorius išdrįsta leistis į kūrybinę kelionę ir žvalgytis jam pažįstamos ir artimos humanistinės fotografijos pakraščiuose, iš kur grįžta su tikro gyvenimo atvaizdais, reikšmingai praplečiančiais jo kūrybos panoramą ne tik estetine, bet ir pasaulėžiūros prasme.“ (Tomas Pabedinskas)

Paroda veiks iki 2018 m. liepos 7 d.