Aistės Gabrielės Černiūtės personalinė paroda „Sapne tik sapnas“ Kaune

Gegužės 25 d., penktadienį, 17 val. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) įvyks Aistės Gabrielės Černiūtės personalinės parodos „Sapne tik sapnas“ atidarymas.

A. G. Černiūtės paroda yra sudaryta iš kelių struktūrinių elementų ir lygių. Vienas jų – tai trimatė skulptūra, paveikslai kaip objektai. Tai menininkės sąmonėje ir pasąmonėje kilę vaizdiniai, inspiruoti sapnų, šie, savo ruožtu – pagimdyti Kaune praleistos vaikystės dienų ir naktų. Kitas prasminis parodos komponentas – „tikri“ objektai – objets trouvés. Tai iš tų pačių vaikystės namų, prisiminimų kambarių atkeliavę relikviniai daiktai, susiję su sapnais ir Kaunu. Močiutės rankinukas ar žvejybinės tėčio blizgės jau yra praradę pirminę savo paskirtį, tai daiktai-relikvijos, savotiški įkalčiai ar tiesiog prikišami liudijimai, kad gyvenimai yra sapnai, o sapnai – realūs…

Tapydama netradiciškai atrodančius paveikslus, Aistė iš esmės laikosi klasikinių tapymo principų. Kalbama net ne apie daugiasluoksniškumą ir lesūras, bet apie patį procesą. Viena šio pakopų yra paremta tapymu iš natūros, netgi plenero sąlygomis. Antroji – nuodugnus ir sistemingas darbas studijoje. Pirmuoju atveju bandoma užmegzti tinkamą spalvinį santykį su aplinka (visų pirma vaizduojamais objektais – augalais ir žmonėmis), išsianalizuoti detales, antruoju – apibendrinti ir suteikti monumentalaus amžinumo pojūčio. Regis, kad A. G. Černiūtė tapo žydinčias sodų gėles ar Nemuno pakrančių miškus su jų storakamienėmis eglėmis, tačiau galutinis jos tikslas yra žmogus. Šios kūrėjos tapyboje augalams yra suteiktos antropomorfinės savybės. Jie išgyvena ir jaučia. Kita vertus, žmonės taip pat metamorfoziškai yra virtę vienadieniais, trumpai žydinčiais augalais. Gal per tai kalbama apie amžinybę ir bėgančio laiko trumpumą?

Aistė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jos baigiamojo darbo vadovu buvo tuometinis Tapybos katedros vedėjas Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Reiklus dėstytojas, teikdamas praktinių tapybinių patarimų, plėsdamas jauno žmogaus akiratį, diegė požiūrį, kad tapyba yra kur kas daugiau nei aliejinio dažo tepimas ant drobės. Ne tik veikiama dėstytojo, bet ir pati, tapydama ir atrasdama pačią tapybą, o per ją ir save, A. G. Černiūtė galvojo apie skriejančius potėpius. Menininkės įsitikinimu, yra įmanoma kiekvienam teptuko prisilietimui prie tapomo paviršiaus suteikti fizinį (trimatį) ir dvasinį (gyvastį) pavidalus. Iš to per gerą dešimtmetį susiformavo reljefinė-skulptūrinė A. G. Černiūtės tapyba (pati autorė tai vadina „dažažmogiais“). Viską lėmė įsitikinimas ir tikėjimas, jog tapyba yra ne vien plokščia, bet ir apimtinė technika, kad dažo dėka galima sukurti apčiuopiamas formas, sapną paversti tikrove.

Parodos kuratorė Irena Mikuličiūtė

 Paroda veiks: 2018 0 25–2018 06 24