PUOTA. Tomo Martišauskio paroda „ar/arba“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

2014 m. birželio 2 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
IMG_5941

*Po to Sokratas įsitaisė ant gulto. Kai jis ir visi kiti baigė vakarieniauti, nuliejo vyno, sugiedojo giesmę dievui ir po visų kitų įprastinių apeigų pasirengė gerti, Pausanijas padėjo į šalį išmanųjį telefoną ir pradėjo tokią kalbą: „Ką gi, bičiuliai, ar nerastume kokio nors būdo pasilengvinti išgertuves?“

Kadangi, – kalbėjo Eriksimachas, – nutarta gerti, kiek kas nori, be jokios prievartos, turiu dar vieną pasiūlymą – paleisti tik ką atėjusią dj áulininkę: lai groja pati sau arba, jei nori, tegu eina namuose groti moterims. O mes šiandien pabendraukime kalbomis. Jei norite, turiu pasiūlymą ir pačių kalbų. Argi tai nekeista, Eriksimachai: visokiems kitiems dievams poetai prikūrė giesmių bei dainų, O Erotui – tokiam senam ir didžiam dievui – nė vienas iš visos poetų gausybės niekad nesudėjo jokio pagyrimo!

Visi susirinkusieji didžiai pritarė ir ragino Pausaniją kalbėti toliau.

Iš tiesų, mano galva yra taip, – sakė Pausanijas, – mūsų paprotys tepalieka vienintelį kelią, kad įsimylėjusįjį tenkinančiojo mylimojo elgesys būtų gražus. Toks juk yra mūsiškis paprotys: įsimylėjėlių atveju savo noru užsidėtas bet kokios vergystės mylimajam jungas nelaikomas pataikūniškumu ir nesmerkiamas, taip pat dar lieka viena, vienintelė, nesmerktina savanorė vergystė – vergystė dorybės vardan. Dėl meilės berniukams ir dėl meilės išminčiai bei dorybės apskritai, norint, kad įsimylėjėlį tenkinančio elgesys būtų gražus. Išties, kai susieina įsimylėjėlis ir mylimasis, kiekvienas turėdamas savo taisyklę, pirmasis laiko teisingu bet kokią paslaugą suteikti jį patenkinusiam mylimajam, antrasis – esą teisinga visaip patarnauti jį išmintingesniu ir geresniu darančiam žmogui; pirmasis gali pridėti protingumo ir apskritai dorybės, antrasis jaučia poreikį įgyti išsilavinimo ir visokeriopos išminties, – čia tad, į vieną sudėjus šias dvi taisykles, ir tik tada, išeina, jog mylimajam gražu tenkinti įsimylėjusįjį, kitaip – niekados!

Visi klausėsi didžiai susidomėję ir nuoširdžiai pritarė pakeldami vyno taures. Agatonas tuo tarpu atsikėlė gultis šalia Sokrato, kai staiga prie durų priėjo minia lėbautojų. Netrukus kieme pasigirdo Alkibiado balsas. Girtut girtutėlis, jisai rėkavo, klausdamas kur Agatonas, ir reikalaudamas nuvesti jį pas Agatoną. Jį atvedė vidun kartu su jį prilaikančia aulininke ir kitais palydos žmonėmis. Alkibiadas atsistojo tarpduryje, vienoje rankoje laikydamas gerokai nugertą „Absoliuto“ butelį, apsivainikavęs kažkokiu vešliu gebenės ir žibuoklių vainiku bei pasipuošęs galvą daugybe kaspinų.

Sveiki, vyrai! – tarė, – Gal priimsite sugėrovu labai girtą vyrą? Ar mums išeiti? Tik pirma apvainikuosime Agatoną, tam ir atėjome. Mat, – tęsė jis, – vakar negalėjau ateiti, o dabar esu čia, pasipuošęs galvą kaspinais, idant uždėčiau juos ant mokyčiausio ir gražiausio vyro galvos, – leiskite jį taip pavadinti. Gal juoksitės iš manęs, girto žmogaus?

Agatonas pašaukė jį, tas ėjo prilaikomas savo žmonių ir traukdamas nuo galvos kaspinus, kuriuos ketino uždėti Agatonui. Laikydamas juos prieš akis, jis nepastebėjo Sokrato ir atsisėdo šalia Agatono, tarp jo ir Sokrato (kad anas galėtų atsisėsti, Sokratas pasislinko). Atsisėdęs, pabučiavo Agatoną ir uždėjo jam kaspinus. Agatonas sako: Berniukai, nuaukite Alkibiadą, kad atsigultų su mumis trečias.

Mielai, – atsakė Alkibiadas, – Bet kas gi bus trečias mūsų sugėrovas? Čia pat pasisuko ir pamatė Sokratą. Pamatęs pašoko: O Herakli! Kas tai?! Čia Sokratas?! Guli čia, vėl rengdamas man pasalą? Vis staiga pasirodai ten, kur mažiausiai tikėdavausi tave būsiant! Na, kad ir šiandien, kam tu čia? Ko atsigulei šioje vietoje? Ne šalia Aristofano, ne prie kito kokio juokdario? Ne, įsigudrinai įsitaisyti prie visų gražiausio!

Agatonai, – atsiliepė Sokratas, – gal galėtum mane apginti: meilė šiam žmogui tapo man nemenku rūpesčiu. Nuo to laiko, kai jį pamilau, man nevalia nei dirstelėti, nei užkalbinti kokį nors gražuolį. Antraip aistringo pavydo pagautas šis žmogus krečia keisčiausias išdaigas, kas minutę siuntinėja sms`sus, keikiasi ir kone mušasi. Sutaikyk mus arba gink, jei imsis jėgos, – baisiai bijau pašėlusios jo aistros.

Sutaikyti mūsų, – atsakė Alkibiadas, – negalima. Bet už tai atkeršysiu tai kitą sykį, o dabar, Agatonai, – tęsė jis, – duok man kaspinų, idant apvainikuočiau ir šią nuostabią galvą, kad neprikaišiotų man, tave apvainikavus, o jam, kuris ne tik užvakar, kaip tu, tačiau visada kalbomis nugali visus žmones, – jam vainiko neuždėjus.

Tai sakydamas Alkibiadas paėmė kaspinų, uždėjo juos Sokratui ir prigulė. Prigulęs tarė: O jūs vyrai, regis, blaivutėliai?! Negalima šito leisti, reikia gerti! Juk sutarėme. Kol užtektinai įmesime, save išrenku išgertuvių vadovu.

Alkibiado draugai taip pat sugulė kas kur. Puota tęsėsi, visi baisiai daug gėrė, siuntė sklidinas vyno taures kaimynams, kai kurie įsimetė rūgšties arba suuostė po takelį. Kilo sumaištis, jokios tvarkos nebeliko. Aristodemas pasakojo, kad po kurio laiko Eriksimachas, Faidras, Evaldas Jansas, nešinas video kamera, ir kai kurie kiti išėjo, o jį suėmė miegas. Miegojo labai ilgai, kadangi naktys buvo ilgos. Pabudo prieš aušrą, jau su gaidžiais. Tačiau švininė nakties migla dar neskubėjo sklaidytis.

Nubudęs pamatė, jog vieni miega, kiti išėję, o Agatonas, Aristofanas ir Sokratas vieninteliai tebebudi ir geria siųsdami dešinėn didelę taurę. Sokratas su jais šnekėjosi. Viso pokalbio Aristodemas, jo paties žodžiais, neatminė (klausėsi ne nuo pradžios, be to, vis užsnūsdavo arba supykinus vemdavo į gretimais pastatytą amforą), atsiminė, jog Sokratas  aiškino apie kažkokią olą: įsivaizduok, kad žmonės tarsi randasi požemyje, tarsi oloje, kurioje per visą jos ilgį tęsiasi platus neoninės šviesos ruožas. Nuo mažumės tiems žmonėms kojos ir kaklai sukaustyti grandinėmis taip, kad jie negali pajudėti ir mato tiktai tai, kas jiems tiesiai prieš akis. Žmonės sukaustyti nugaromis į neoninę šviesą toli olos aukštumoje o tarp įkalintųjų ir šviesos ruožo driekiasi kelias, atitvertas, įsivaizduokit, neaukšta siena tarsi širma, už kurios fokusininkai slepia savo pagalbininkus, kai virš širmos rodomos lėlės.

Pusiau sapnuodamas Aristodemas iš tiesų tarsi matė olos prieblandą, įkalintųjų siluetus, blausią, virpančią ugnies šviesą kažkur tolumoje ir širmą…

Už šios sienos, – tęsė Sokratas, – žmonės neša įvairius rakandus, laikydami juos taip, kad jie būtų matomi virš sienos.

Aristodemas sapnavo kaip nešami dvd grotuvai, televizoriai, iPadai, skulptūros, įvairių gyvų būtybių atvaizdai, sukurti iš akmens, medžio, plastiko. Vieni nešikų kalbėjosi tarpusavyje, kiti tylėjo. Gana keistus reginius pynė Sokrato pasakojimas.

Visų pirma, ar nemanote, jog būdami tokioje padėtyje, įkalintieji ką nors mato daugiau, nei šešėlius metamus ugnies ant sienos priešais juos?

Ką gi jie galėtų dar matyti, jei visą gyvenimą negali pasukti galvos? – atsakė kažkuris Sokrato sugėrovų.

Aristodemas, jau beveik sapnuodamas, bet dar vis girdėdamas Sokratao pasakojimą, regėjo tarsi grafinio projektoriaus šviesą. Ant projektoriaus ekrano buvo uždėta Sokrato pokalbio apie abejonę reprodukcijos kopija, gauta iš Vašingtono universiteto, kuri kaip tik metė ant sienos juodą šešėlį. Keista buvo tai, kad projektorius elektros šviesos pagalba paprastai ant sienos projektuoja kokį nors išdidintą vaizdą, tačiau šiuo atveju sienoje žiojėjo juoda kvadratinė skylė… juodas kvadratas. Lengvai banguojančiose mintyse iškilo kažkur kažkada galbūt girdėti vardai – Platonas, Freudas, Malevičius…

O jei įkalintieji galėtų tarpusavyje kalbėtis ar nesuteiktų jie vardų būtent tiems šešėliams? – toliau klausinėjo Sokratas.

– Žin… oh…oma, – žagtelėdamas atsakė kažkuris iš sugėrovų, vos beversdamas liežuvį.     –

Toliau, – tęsė Sokratas, – jeigu oloje įkalintiems už nugarų praeinančiųjų pokalbių nuotrupos atsimuštų aidu, argi įkalintieji šių garsų nepriskirtų šešėliams?

 – Prisiekiu Dzeusu, būtent taip ir būtų!

Taigi, įkalintieji šešėlius laikys tikrove. O jeigu, įsivaizduokite, – nenustygo Sokratas, – kurį nors iš įkalintųjų išlaisvintume ir bandytume parodyti šviesą ir visus daiktus, gyvas esybes, argi neatrodytų visa tai jam kvailystės ir regos apgaulė?

Miegas Aristodemą, galų gale, įveikė. Tikrovė nugrimzdo į minkštą, tąsią masę. Regėjo sapną, tarsi pats būtų kokia dievybė, arba būtų virtęs broliais Jake ir Dinos Chapmenais viename asmenyje, kuris keturiomis akimis žvelgė iš Olimpo į žemę ir matė tarsi kokiame akvariume Sokrato apibūdintą olą iš išorės ir iš viršaus, tarsi iš paukščio skrydžio – lyg miniatiūrinį olos maketą – akmenis apaugusius samanomis su ola viduje.  Tada iš olos netikėtai išsirito, lyg juodas nekiaušinis, didžiulis penkiakampis objektas, sudarytas iš daugybės kitų penkiakampių objektų. Netrukus objektas pradėjo tarsi lydytis ir virto kažin kieno nematoma ranka (gal dievybė) minkomu auksinio molio gabalu… Taip ir sustingo tas gabalas, nematomos rankos suspaustas.

Aristodemas vėl pusiau sapnuodamas praplėšė akis ir matė tarsi patalpą, kurioje gulėjo, tačiau paverstą geometrine figūra, matė ją tarsi iš vidaus, tarsi iš išorės… Sapne jam buvo keista, jog objektas ir jo idėja tuo pat metu egzistuoja greta kaip apčiuopiamos materijos ir kartu viso labo kaip kalbinės sąvokos. Ar kalbinės sąvokos gali mesti šešėlius? Jis abejojo kas gi yra tikra, o kas – tik įsivaizduojama. Taip pat jis pats nesuprato ar mato sapne vaizdus, ar juos tiesiog mintija? Ar jis mintija tam tikras idėjas ar idėjos mintija, minko jį?..

Galų gale, ir kiti Sokrato sugėrovai pavargo, priversti sutikti su tuo, ką sako Sokratas, jie nelabai jį sekė ir snūduriavo. Pirmasis užmigo Aristofanas, paskui, jau visai prašvitus – Agatonas.

Juos užmigdęs, Sokratas atsikėlė ir išėjo, palikęs ir Aristodemą, sapnuojantį savo sapnus. Atėjęs į Likėją, Sokratas apsiprausė ir, įprastai praleidęs likusią dieną, vakarop nuėjo namo ilsėtis.

*Tekste laisvai naudotasi šių knygų ištraukomis: Platonas. Puota, Vilnius: Aidai, 2000; taip pat Платон. Филеб, Государство, Тимей, Критий, Москва: Мысль, 1999.

IMG_5957 IMG_5913 IMG_5914 DSC_5157 IMG_5920 IMG_5940 IMG_5976 IMG_5977 IMG_6000 IMG_6002 IMG_6014 DSC_5147 IMG_6026 IMG_6094 IMG_6030 IMG_6031 IMG_6033 IMG_6041 IMG_6055

Nuotraukos: Evelina Kerpaitė.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *