Politinis menas Lietuvoje: tarp institucinės ironijos, nesisteminės nomenklatūros ir tautinio dogmatizmo

2017 m. gruodžio 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov

Meno politiškumo tema Lietuvos meno lauke neabejotinai yra viena nepatogiausių ir labiausiai ignoruojamų. Net nebeverta daug kalbėti apie tai, jog šis reiškinys, ko gero, susijęs su po Nepriklausomybės atkūrimo įsišaknijusiu instinktyviu bet kokio ideologinio angažuotumo vengimu dėl jo tiesioginių asociacijų su per pusę amžiaus mirtinai įgrisusiu totaliai ideologizuotu režimu. Tai yra logiška ir dėsninga, bet visgi iki galo nepaaiškina, kodėl net ir po dvidešimt septynerių metų palaipsninės sinchronizacijos su globaliu meno pasauliu Lietuvos meno scena išlieka stebėtinai politiškai inertiška, tarsi ją kažkokiu stebuklingu būdu aplenktų visur kitur galiojančios politinės ir socialinės problemos.

Ir nors tapo įprasta manyti, kad dėl to kaltos pirmiausia postkonceptualų meną propaguojančios ir proteguojančios šiuolaikinio meno mekos, tai yra tik pusė tiesos. Neretai prie meno politinio sąmoningumo ir veiksnumo ne ką daugiau prisideda ir vadinamasis nonkonformistinis nesisteminis avangardas (kad ir ką ši sąvoka reikštų praėjus šimtmečiui nuo jos atsiradimo meno leksikone).

Bet visgi logiška būtų pirma aptarti šiuolaikinio meno institucijų mikrokosmą, kurio politiškumo laipsnis yra neabejotinai mažiausias visame meno lauke. Lyg ir galima būtų teigti, kad tai yra būdinga viso pasaulio šiuolaikiniam menui, tačiau taip nėra. Net ir kitų šalių analogiškų institucijų kontekste Lietuvos šiuolaikinio meno mazgai yra tiesiog pritrenkiančiai apolitiški. Galima įvardinti keletą ryškiausių to priežasčių.

Pirmiausia, postavangardiniam šiuolaikiniam menui apskritai būdinga distancija, (savi)ironija ir nuolatinė abejonės bet kuo galimybė – šios savybės veikia kaip apsauga nuo pozityvistinio tikėjimo išskirtine meno misija ir autonomija bei nuo beatodairiško ideologinio angažuotumo (kas jau savaime tampa atskira ideologija). Čia galima įžvelgti ir savotišką paradoksą – nors šiuolaikinis menas nuo XX a. antros pusės atmetė modernistinius meno grynumo ir griežtos perskyros tarp meno ir gyvenimo mitus, nesunku pastebėti, kad (ypač Lietuvoje) šiuolaikinis menas gali dubliuoti ir imituoti bet ką, sutapti su bet kuo (populiariąja kultūra, žiniasklaidos sistema, bet kokia kasdiene veikla), išskyrus tiesioginį politinį veiksmą, nes tuomet tarsi taptų pernelyg „taikomojo“ pobūdžio.

Tai nereiškia, kad į Lietuvos šiuolaikinio meno institucijas visai nepatenka joks politinis menas. Kartais jį ten galima pamatyti, ypač kai rodomi užsienio menininkų arba užsienyje gyvenančių lietuvių autorių darbai (geras pavyzdys yra neseniai vykusi kolektyvo „Slavs & Tatars“ paroda Šiuolaikinio meno centre). Tačiau tokiu atveju iš „nesisteminio avangardo“ stovyklos dažnai pasigirsta kritinių komentarų, neva tai yra pakankamai neutralizuotas, konceptualizuotas ir instituciškai išdresuotas politinis menas.

Ir tai yra tiesa. Į ironišką institucinės ideologijos lauką patekęs politinis menas turi kalbėti tam tikru būdu. Arba bent jau būti įvilktas į neutralizuojantį kontekstą (pavyzdžiui, prisiminkime, kad Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuotas projektas/pilietinė akcija „Pro-testo laboratorija“ buvusiame Lietuvos kino teatre buvo pristatytas ŠMC grupinėje parodoje „Populizmas“, kurios pavadinimas iškart piešia riebų klaustuką prie Urbonų ir į jų iniciatyvą įsitraukusių aktyvistų reikšmės).

Tai iš dalies paaiškina, kodėl Lietuvoje visiškai neįsitvirtino, tarkime, atvirai politiškai ir aktyvistinis seno kirpimo medijų menas su savo (h)aktyvizmo ir taktinio technologijų panaudojimo ideologija. Beveik visas šiandien matomiausiose institucijose pristatomas tariamai iš politinių ir aktyvistinių motyvų gimstantis menas, gvildenantis ekologijos, posthumanizmo, antropoceno ir panašias temas, dažnai ne tiek pasiūlo galimas veiksmo kryptis, kiek estetizuoja ir net fetišizuoja savo eksploatuojamą „futuristinę“ medžiagą. Ir tai nebūtinai neigiamas dalykas, nes reikia pripažinti, kad menas visgi turi likti menu, kitaip tai bus jau kažkas kita. Poetika yra ne mažiau svarbi už politiką. Tačiau jų balanso klausimas išlieka.

Dar viena lietuvių institucionalizuoto šiuolaikinio meno pabrėžtino apolitiškumo priežastis yra tai, kad pats jo postkonceptualus pobūdis (stilius), suformuotas pirmiausia, galima sakyti, kelių jau ne vienai jaunų menininkų kartai įtaką padariusių gerai žinomų kuratorių, dabar yra palaikomas ir konstruojamas kaip Lietuvos (ir platesne prasme Baltijos šalių) šiuolaikinio meno išskirtinė savybė, konkurencinis pranašumas, savotiškas brendas. Jaunam akademiją bebaigiančiam ar ką tik pabaigusiam menininkui norint tapti šio brendo „frančize“, reikia laikytis jo diktuojamų estetinių žaidimo taisyklių. Taip apolitiškas brendas reprodukuoja pats save per vis naujas kartas ir tampa estetiniu kanonu.

O bet kokius kanonus labai aktyviai kritikuoja jau minėto „nesisteminio avangardo“ ruporai, propaguojantys nonkonformizmą, neinstitucines iniciatyvas, ir veiksmą provincijoje, toliau nuo „išpuikusių“ meno centrų. Visi šie idealai patys savaime skamba visai neblogai. Tačiau įsižiūrėkime atidžiau: ar šis „nesisteminis“ avangardas tikrai yra toks antikanoniškas, koks skelbiasi esąs? Deja, vis labiau tenka pastebėti, kad ir jame susiformavo sava „neprisitaikėlių“ nomenklatūra, nes šiai terpei prijaučiančių (nors ir saviironiškai) kritikų ir kuratorių dažniausiai proteguojami ir idolizuojami tie patys keli „avangardistų“ vardai, kurių santykis su institucionalizmu nebūtinai yra toks vienareikšmiškai antagonistinis.

Ir jei pakankamai uždarų ideologinių bendraminčių ratelių formavimasis yra dėsningas ir suprantamas, dar didesnė problema yra tai, jog „nesisteminių“ veikėjų laikysena ilgainiui tapo nihilistinė, paremta ne tiek aktyvizmu, kiek pagieža, defetizmu ir ideologinių priešų paieška. Jie jaučiasi vienodai susvetimėję tiek su „elitiniu“ šiuolaikinio meno meinstrymu, tiek su „buržuazine“ miesčionių visuomene, mintančia propagandiniu žiniasklaidos, valstybinės mitologijos ir neoliberalių pažadų pašaru. Ir, be abejo, bent jau giliai viduje jaučiasi pranašesni ir sąžiningesni už abi šias grupes.

Bet dar labiau politiškumo mene sąvoką iškreipia reakcinga daugiausia vyresnio amžiaus intelektualų frakcija. Jie vadovaujasi nepajudinama dogma, regimai sujungiančia smetonišką tarpukarį su dabartine nepriklausoma Lietuva: politinis menas gali būti tik toks, kuris išreiškia „politinę Tautos valią“, kitaip tariant, įkūnija (pageidautina kuo monumentalesne forma) konservatyvias tautines vertybes. Visas kitas politinių tikslų siekiantis, ypač diskusijas provokuojantis menas yra pagal apibrėžimą „leftistinis“, taigi žalingas ir mūsų kultūrai svetimas.

Šį paradoksą, kai buvę „laisvės šaukliai“ tampa didžiausiais minties ir išraiškos laisvės suvaržymo apologetais, vaizdžiai iliustravo kilęs pasipiktinimas dėl į Kauno bienalės ekspoziciją viešose erdvėse įtraukto Tatzuo Nishi kūrinio „Laisvė“, tariamai „subjaurojusio“ to paties pavadinimo Juozo Zikaro sukurtą paminklą Vienybės aikštėje. Respektabili Kauno inteligentija – režisieriai, kompozitoriai ir architektai, deramai net neįsigilinę į japonų menininko kūrinio idėją, sutartinai ėmėsi skelbti liberalmarksizmo, euroleftizmo ir sugrįžtančio komunizmo pavojų.

Ką daryti tokioje situacijoje? Galbūt pirmiausia būtų naudinga permąstyti pačias sąvokas. Jei daugeliui žmonių žodžiai „politinis menas“ skamba kaip grėsmingas ideologizuotas konstruktas, galbūt galėtume įvardinti šio teksto objektą kitaip. Pravartu būtų prisiminti režisieriaus Jean-Luco Godard’o žodžius apie kiną: užuot kūrę politinį kiną, turėtume kurti kiną politiškai. Kitaip tariant, apmąstydami ir išviešindami pačias kino kūrimo ir veikimo politines sąlygas, prieštaringus vaizdų kalbos pranešimus ir paslėptas ideologines nuostatas.

Tai galėtų būti pritaikyta ir kalbant apie meną: koks yra arba turėtų būti politiškai kuriamas menas, kuris kartu nestokoja ir poetikos? Asmeniškai man tai yra mikropolitinė meninė kūryba, kurios autoriai be skambių manifestų ir konceptualaus arba hiperpatriotinio patoso nagrinėja kasdienybės mitologijos, technologinių įpročių ir viešosios erdvės ritualų politiką.

Iliustracijoje: savavališki užrašai ant Tatzu Nishi skulptūros Laisvė (2017) Kaune.

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *