Pokalbis su Robertu Narkumi personalinės menininko parodos ŠMC, „Nešėjas“, proga

2017 m. gegužės 5 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Borbála Soós
IMG_0913

Esu mačiusi labai nedaug parodų, kurios atidarymo vakarą būtų funkcionavusios ne blogiau ar net geriau nei eilinę dieną. Kodėl, tavo manymu, instaliacija taip gerai pavyko uždaros peržiūros metu, su šimtais lankytojų?

Nuo pat pradžių projektas buvo sumanytas, ir iškomunikuotas, taip, kad jį galėtų apžiūrėti plataus rato publika, tad jis privalėjo turėti tam tikrą tūrį. Turėjome užtikrinti nuolatinę žmonių srovę. Pastebėjau, kad uždaros peržiūros metu žmonės vieni iš kitų mokėsi, kaip apžiūrinėti parodą. Jie matė, kaip kiti žiūrovai laiko planšetes arba kažko ieško tam tikruose kampuose, taigi ir patys imdavo ieškoti tų detalių, lyginti savo patirtis ir nuomones. Atrodo, kad paroda „iščiaudi“ daugybę įvairių dalykų…

Su kokiais techniniais iššūkiais teko susidurti ruošiant parodą ir rūpinantis, kad viskas techniškai veiktų?

Technologija ir techniniai dalykai yra parodos dalis ir, tikra tiesa, tai, kaip jie atrodo, labai priklauso nuo profesionalų, kurie man padėjo viską padaryti. Pavyzdžiui, mašinos sukurtos Technariume, Vilniuje veikiančioje bendruomeninėje erdvėje su gana pankiška filosofija. Matyt todėl, kad pats techniką išmanau ribotai, nebijau užduoti beprotiškų klausimų – tokia mano užduotis. Esu visiškai techniškai neraštingas žmogus, bet galbūt todėl mane traukia prie uždavinių, kurių beveik neįmanoma išspręsti.

Vis dėlto aš nefetišizuoju technologijos. Tarkim, egzistuoja du labai skirtingi būdai programuoti erdvėje judančias mašinas. Vienas iš jų buvo labai sudėtingas, valandų valandos programavome ir galutinai viską išsprendėme tik pačią paskutinę akimirką. O kitas sprendimas buvo labai paprastas: tiesiog pririšome ratą virve. Galų gale abi mašinos daro iš esmės tą patį, juda ratais. Šitokią priešpriešą galima pamatyti daugybėje parodos vietų, taigi ji kalba ir apie lengvumą darant dalykus paprastai.

Darbas su technologija seka iš mūsų bendradarbiavimo su Patafizikos institutu. Mus domina įsivaizduojamų sprendimų mokslas, kurį pavertėme priemone įsiskverbti į technologijų įmones. Iš čia ateina papildyta realybė ir virtuali realybė, kurią parodoje matai per planšetes arba išmaniuosius telefonus. Tiesą sakant, šios technologijos nėra visiškai naujos. Žinoma, tikiuosi, kad parodoje bus galima rasti vieną ar kitą dalyką, atveriantį naujas erdves, tačiau skenavimas ir papildyta realybė egzistuoja jau kurį laiką ir nėra nauji išradimai.

Ar savo darbuose įžvelgi kokią nors hierarchiją? Ar manai, kad instaliacija turi šerdį ar pagrindinę dalį?

Nors, kalbant apie estetinius sprendimus, instaliacija gali pasirodyti visiškai nestruktūruota, aš neabejotinai norėjau sukurti tam tikrą emocinę konfigūraciją ir duoti toną. Aš visad siekiu sukurti konfliktą. Viena vertus, tonas optimistiškas, tačiau kartu esama jausmų iš kito spektro. Man patinka bandyti sujungti dvi skirtingas baigtis…

Tai taip pat suteikia humoro?

Humoras yra prieskonis, galintis pabrėžti arba kontrastuoti su kitais parodos aspektais. Aš humorą priimu labai rimtai.

Tavo asmeninės parodos pavadinimas Träger, nešėjas, nurodo į šakinius krautuvus, parodoje matomas mašinas, ir galbūt taip pat į unikalią papildytos realybės patirtį. Tai stebėtinai tiesmukas pavadinimas – paprastai tavo parodų pavadinimai būna gerokai mįslingesni.

Träger yra vokiškas šių mašinų pavadinimas, nes šioje kalboje jis turi platesnę reikšmę. Manau, viskas ir prasidėjo nuo pavadinimo. Jis nurodo į labai konkretų objektą, tačiau jo apibrėžimas kartu yra labai platus, jis gali reikšti pernešėją cheminiame procese arba žmogų, kuris, pavyzdžiui, nešiojasi paslaptį. Dar papildytoje realybėje matome skenuotus žmones, nešančius įvairius daiktus, tokius kaip dažai ir kita. Träger ir tracker – neblogas žodžių žaismas. Jis kaip dar vieną aspektą įtraukia papildytą realybę nuorodomis į fizinius ženklus, kurie ją perneša.

Man visai patinka, kad įkrovimo stotelės, informacijos punktas ir planšečių rankovės bei krovikliai tapo neatsiejama parodos dalimi. Ar toks buvo ir pirminis sumanymas, ar tai atsirado iš praktinių sprendimų?

Toks buvo mano planas nuo pat pradžių. Man kartais patinka paraidžiui suprantami dalykai. Gauni planšetes su veidais, gali pažvelgti per jų akis ar, tiksliau sakant, burną. Arba gali parsisiųsti programėlę savo telefonui iš po stalo.

Paroda turi ir puslapį internete, trager.lt, ten galima užsiregistruoti ir taip išplėsti patirtį už galerijos ribų. Realiu laiku į planšetę perduodami duomenys ateina iš šio puslapio, kuris yra tebestatoma platforma. Puslapyje gali rasti žurnalą, pokalbį tarp bevardžių žmonių, kurie atsakinėja į dirbtinio intelekto roboto žinutes; taip pat į šį puslapį keliauja ir nuotraukos, kurias žmonės daro planšetėmis parodoje.

Ši platforma paleista tuo pat metu kaip ir paroda, mes ją ruošiamės atverti visuomenei, tad žmonės gali parašyti klausimą arba atsakyti į klausimą. Idėja tokia, kad pokalbį gali tęsti arba žmogus, arba mašina, negali tiksliai žinoti, su kuo kalbi. Projektas ir toliau vystosi. Ką tik atvėrėme jį platesnei publikai, o per ateinančius keletą mėnesių mieste – o kada nors kituose miestuose – atsiras daugiau dalykų. Savo parodai noriu didelės platformos, per kurią galėčiau paskleisti daug turinio.

IMG_0911

Roberto Narkaus paroda Nešėjas ŠMC, 2017. Nuotrauka: Robertas Narkus

Instaliacija ŠMC man primena sudėtingą kapitalizmo amžiaus sistemą, funkcionuojančią kaip fabrikas su automatizuotomis mašinomis, galbūt gaminantis šunų ėdalą, kurį matome taškomą ant didžiulių tapetų. Ar bandei sukurti gamybos sistemą, kuri būtų iš dalies atpažįstama?

Svarbi parodos tema yra efektyvumas – ir tai matyti visuose lygmenyse. Didžioji biudžeto dalis buvo išleista darbui, o dauguma panaudotų medžiagų yra perdirbtos. Pavyzdžiui, rampa pastatyta iš perdirbtų medžiagų, kurios anksčiau buvo naudotos filmavimo aikštelėse ir išmestos. Visa paroda pastatyta kaip vientisa struktūra ir, žinoma, kapitalizmas čia dalyvauja, šis kontekstas čia dalyvauja, tačiau kartu bandau įsivaizduoti pasaulį be darbo.

Ar tiki, kad ateityje automatizacija mums tarnaus ir mus išvaduos, išlaisvins mūsų laiką, sukurs geresnį gyvenimą ir netgi naują, geresnę visuomenę su naujais tikslais?

Na, nesu įsitikinęs. Kai aš pats nueinu į prekybos centrą (Lietuvoje teliko tik prekybos centrai, visas mažas parduotuves suryja šie dideli žaidėjai) ir kai reikia susimokėti, visada renkuosi mašiną, automatizuotą savitarnos kasą, bet kaskart svarstau, ar tai turi kokių nors didesnių pasekmių. Pasaulis neabejotinai juda šia linkme.

Galerijoje surinkta daugybė objektų, iš užmaršties ištrauktų mašinų, kurios buvo suprojektuotos taip, kad tarnautų ir prisitaikytų prie žmogaus kūno (mikroautobusų sėdynės, keltuvai su sėdynėmis ir t.t.), tačiau jos perdarytos taip, kad efektyviai funkcionuotų ir be žmonių. Parodoje gausu veidų ir veidus primenančių žymių, pamėklinių figūrų papildytoje realybėje…

Kuriamas išnykimo jausmas, per kurį aš kvestionuoju įvairius dalykus. Išgyvename laikotarpį, kai galime svarstyti, ar automatizacija yra tas raktas, išspręsiantis visas mūsų problemas.

Kartu galima nujausti, kiek daug žmonių pastangų kainavo visa tai sukurti, kiek daug įdėta darbo. Figūros ar vaiduokliai papildytoje realybėje išties yra žmonės, dalyvavę kuriant ir surenkant parodą.

Ar manai, kad jaučiame pernelyg didelį spaudimą ir galbūt esame pernelyg pripratę nuolat vaikytis neįgyvendinamų svajonių, troškimų ir sėkmės? Ar vartotojiškoje visuomenėje esame mokomi nuolat puoselėti naujus geismus?

Esame socialiai hiperaktyvi visuomenė, tad nuolat ieškome trigerių / „trägerių“. Šiandien kyla nauja mada gyventi minimalistiškai, tačiau ir ją galima laikyti nauju geismu. Manau, man kartais patinka dirbti su geismo idėja.

Esi kalbėjęs apie nukrypimo svarbą, apie klaidingas nuorodas, iškrentančius elementus, kurie destabilizuoja visumos reikšmę. Kurie elementai, tavo manymu, yra klaidinantys šiame projekte?

Manau, kad klaidinimas yra vienas iš svarbių kūrėjų naudojamų įrankių. Kai kino režisieriai kuria istoriją, jie naudojasi tokiomis priemonėmis. Negaliu tiksliai pasakyti, kas šioje parodoje yra klaidinantis elementas, tačiau joje tikrai yra pėdsakų takas, kuriuo galima eiti, tam tikras sąmoningas siekis pasiūlyti maršrutą, kuriuo galima naviguoti parodoje. Kalbant apie konkrečias strategijas, lankytojai priėję tokio tako galą atsitrenkia į tinklą ar sieną arba jie instinktyviai eina dviejų sienų su dideliais šunų ėdalo tapetais link, o tarp jų yra įėjimas, tačiau iš tikrųjų jis niekur neveda. Jei nori, gali visą instaliaciją laikyti klaidinančia nuoroda. Tačiau šiuo metu, sakyčiau, mane labiau domina praktiniai aspektai, funkcionalumas, sklaida ir komunikacija. Man patinka efektyvumas ir darbas su realiais ekonominiais skaičiais, tokiais kaip lankytojų kiekis.

Panašu, kad tave ypatingai domina „galimos struktūros ir sprendimai visuomenėje“. Save vadini „aplinkybių vadybininku sutapimų ekonomikoje“, o savo veiklą anksčiau apibūdindavai per patafiziką. Ar patafizika yra tokia struktūra, kuri padeda išvengti apibrėžimų ar fiksuotų rezultatų, kartu atverdama naujas galimas struktūras, netikėtų susitikimų galimybes ir galbūt netgi senų ir naujų problemų sprendimus?

Patafizika turi labai stiprią tradiciją, kas tam tikruose kontekstuose yra svarbu. Akivaizdu, kad ji labai reikšminga ir aš daug gavau iš šios tradicijos, kuri vis dar turi labai turtingą ir besiplečiantį pasaulį. Tam tikra prasme, man pasisekė, kad atsitiktinai gavau prieigą prie šių žinių. Tačiau man įdomiau jas apversti, vesti kažkur kitur – o to negali padaryti tiesiog ignoruodamas tradiciją arba žiūrėdamas į ją vien kritiškai, nesileisdamas į dialogą. Vienu žodžiu, žiūriu į tai kaip į hobį visam gyvenimui.

IMG_0917

Roberto Narkaus paroda Nešėjas ŠMC, 2017. Nuotrauka: Robertas Narkus

Esi Vilniaus Patafizikos instituto įkūrėjas, taip pat žinau, kad bent vienas parodos kuratorius, Audrius Pocius, taip pat yra šio instituto narys. Kaip šiam institutui, kaip tinklui, sekasi šiandien?

Jis turi labai tvirtą struktūrą. Prieš keletą metų Institutas nusprendė parodyti save sukurdamas įsivaizduojamą menininkų įdarbinimo programą, kurią Patafizikos institutas administruoja kaip tam tikra naudinga-nenaudinga institucija. Institutas taip pat labai pasitarnauja, kai tenka kreiptis į verslo įmones ar kitas galios struktūras su kūrybos aplanku, galinčiu parodyti „mokslinį požiūrį į kūrybą“. Jis vysto ir kelis kitus projektus, tęsiančius patafizikos tradiciją. Šiuo metu bendraujame su Patafizikos koledžu Paryžiuje ir ketiname išleisti (arba neišleisti) knygą apie kaktusų kalbotyrą pavadinimu „Latis Linguistics of a Scientific Vocabulary“.

Trejus metus pagyvenęs Amsterdame ir pabaigęs studijas Sandbergo institute, pernai rugsėjį tu grįžai į Vilnių. Besiruošdamas šiai didžiuliai personalinei parodai ŠMC, tu radai jėgų įkurti Autarkiją, menininkų erdvę, kurią vadini menininkų darželiu, pomėgių klubu, tariamų potyrių ir įsivaizduojamų sprendimų biuru, eksperimentinės gastronomijos bistro, galerija ir projektų vystymo viešbučiu Vilniuje. Kiek man žinoma, tai vienintelė menininkų valdoma organizacija Vilniuje. Kaip jai sekasi? Ir ar išties ji yra autarkiška, pati sau pakankama?

Treji metai Amsterdame buvo nepaprastai naudingas ir svarbus laikotarpis, per juos daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, mano darbo būdai. Tačiau po trejų metų atrodė protinga grįžti į Lietuvą. Kažką daryti Lietuvoje kažkodėl atrodo svarbiau: jauti, kad gali daugiau nuveikti, nors kartais tavo darbas mažesnių mastų, bendradarbiavimai daug intensyvesni nei Amsterdame. Nors turiu pasakyti, kad ir ten turiu platų draugų ir partnerių tinklą.

Autarkija turi tikslą Vilniaus kultūriniame lauke, ji, rodos, užpildė tam tikrą tuštumą. Jos įkūrimas susijęs su Patafizikos instituto įsivaizduojama menininkų įdarbinimo programa, apie kurią kalbėjau. Jos rėmuose vykdyti du projektai. Vienas iš jų – bendravimas su virtualios realybės kompanija, vėliau išsivystęs į ŠMC parodos dalį, kurią matome kaip papildytą realybę. Mes taip pat norėjome plėstis ir kita kryptimi: bendradarbiavome su genetikos inžinieriais, norėdami sukurti švytintį augalą, kuris būtų kaip meno kūrinys. Sukūrėme hidroponinę sistemą pavadinimu Autarkija, nes tai turėtų būti pati save palaikanti sistema, kurioje gali augti švytintys augalai. Tai buvo didelis projektas, kuriame dalyvavo daugybė žmonių, inžinierių, filosofų, rašytojų, mokslininkų ir t.t. Pernai rudenį, kai grįžau į Vilnių ir pradėjau ruoštis šiai personalinei parodai ŠMC, ieškojau erdvės, kurioje galima būtų pristatyti augalų projektą. Suradome tokią ką tik užsidariusią valgyklą ir nusprendėme, kad ji tam tobulai tinka, tad viskas prasidėjo nuo to. Po šešių mėnesių veiklos atrodo, kad Autarkija pildo savo pažadus, pavyzdžiui, mes suteikėme erdvę daugybei įvairių įdomių projektų, kurie nebūtų tilpę niekur kitur. Jau „įkvėpėme“ daugybę dalykų, tai yra, suburiame vis daugiau žmonių, kurie nuolat lankosi Autarkijoje. Sulaukiame nemažai paramos ir entuziazmo iš įvairių publikų, įvairių visuomenės dalių. Nežinau, kiek laiko jis tęsis, bet projektas pradėtas su mintimi, kad jis truks bent dešimtmetį, taigi tai nėra trumpalaikis dalykas.

IMG_0914 IMG_0915 IMG_0916 IMG_0920 IMG_0926 IMG_0927 IMG_0930 IMG_0933 IMG_0934 IMG_0938 IMG_0941

Roberto Narkaus paroda Nešėjas ŠMC, 2017. Nuotrauka: Robertas Narkus

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *