Pokalbis su menininke Indre Ercmonaite

Indrė Ercmonaitė, jauna, savita menininkė, vos prieš metus baigusi magistro studijas, dažnai šmėkščioja netradicinėse parodinėse erdvėse. Per pastaruosius porą metų sudalyvavo daugelyje įdomių jaunosios kartos menininkų projektų. Šiuo metu autorė drauge su dar penkiomis tapytojomis pristato savo kūrybą Fluxus ministerijoje surengtoje parodoje „Moonchild“. Su ja kalbame apie jaunystės kultą, meno kūrinių išniekinimą ir kita.

Fluxus ministerijos parodos aprašyme užsimeni apie „idealųjį žiūrovą“, arba, Umberto Eco terminais kalbant, „modelinį skaitytoją“, kuriam tarsi ir skirta tavo kūryba. Tačiau čia pat sau prieštarauji rašydama, jog, kai toks skaitytojas/žiūrovas atsiras, liausies tapyti. Tai koks iš tiesų yra tavo santykis su žiūrovu, arba kokiam skaitytojui skirta tavo kūryba: pavyzdiniam, kuris „skaito“ tavo kūrybą kaip tu norėtum, ar tam kitam, kuris klausinėja ir savaip interpretuoja?

Viena vertus, idealus skaitytojas yra patogus, bet teisingai sakai, kai toks atsiras, liausiuos tapyti, nes man pačiai bus nebeįdomu. Apie tuos idealiuosius žiūrovus aš net teorinį darbą rašiau, kai gynėmės magistrą. Tyrinėjau autoriaus ir žiūrovo tarpusavio santykio lauką. Priėjau išvadą, kad tai, ką sukuri, žiūrovui aiškinti reikia, bet galbūt tai padaryti turėtų ne menininkas? Aš norėčiau lavinti savo skaitytojo vaizduotę, sukelti jam kokių nors asociacijų, nuorodų, bet taip pat palikti paslaptį. Taigi, kai žiūrovas pagaliau perpras mano kūrybą (ką laikau paslaptimi ir kiekvieną kartą aiškinu kitaip), ji taps nebeįdomi man pačiai, nes kol kas aš žaidžiu, man smagu. Tegul lieka paslaptys, užuominos, intriga, šioks toks siužetas, kriminalinė komedija ir t.t.

Esi surengusi parodų dabar „ant bangos“ esančiose pusiau alternatyviose, apleistose erdvėse: buvusioje duonos kepykloje, geležinkelio stotyje, Fluxus ministerijoje. Ar šį erdvių pasirinkimą lemia tik buitinės sąlygos, o gal tai tam tikras tavo manifestas?

Manifestu to nepavadinčiau, bet būna skirtingų situacijų. Pavyzdžiui, „Zugzwang“ parodai Vilniuje ir Taline fabrikus rinkomės neatsitiktinai. Visų pirma, reikėjo nemažų patalpų,  nes projekte dalyvavo daugiau kaip dvidešimt menininkų, antra, šiandien nenaudojamos industrinės patalpos – tarsi „neprasimušusio“ menininko metafora. Gal todėl su šia paroda nesinorėjo eiti į švarią, baltą galerijų erdvę. Nepasakyčiau, kad erdvių pasirinkimą diktuoja vien finansai – fabriko nuoma mums kainavo daug tūkstančių, nors galėjom ir galeriją nuomoti. Sutinku dėl populiarėjančių apleistų parodinių erdvių bumo, visgi eksponavimo erdvę neretai man diktuoja ir patys darbai.

Ar „underground“ parodinė aplinka veikia tavo kūrinius, suteikia jiems papildomų reikšmių, poteksčių?

Veikia, bet netrukdo. Ji papildo savo nevalyvumu ir žaismingumu, suteikia parodai tam tikros drastiškos nuotaikos.

Papasakok, kaip šiuo metu Fluxus ministerijoje eksponuojamoje parodoje iš dešimties tavo ciklo darbų beliko devyni?

(Juokiasi) Taip. Na, atidarėme parodą kovo 3 d., labai smagiai atidarėm, vyno nepritrūko. Sekmadienį po Kaziuko mugės atėjom į parodą, bevaikščiodamat pamačiau, kad vienas mano darbas kažkuo apipaišytas. Iš pradžių susinervinau, po to pamaniau, kad nieko baisaus, tiesiog užtepsiu tą vietą ir tiek. Juolab kad lygiai taip pat aš darau betapydama – pripaišau, užtepu. Ir čia ne bėda, bet vis tiek eisim muštis. Vaikinai labai pyksta, tai ieškosim kaltininko, eisim aiškintis, gal priversim paveikslą nupirkti. Sugadintą darbą nukabinau, taip iš dešimties drobių liko devynios.

Ką manai apie šiuo metu gajų „jaunojo menininko“ kultą? Viena vertus, atrodo, kad jauniems menininkams išties sunkiau įsitvirtinti meno pasaulyje, kita vertus, vis daugėja renginių, projektų, institucijų, kurių pagrindinis interesas – ieškoti jaunų menininkų ir viešinti juos. Kaip yra iš tiesų?

Taip, teisingai pastebėjai, visi nori šviežienos. Kai nieko nevyko, buvo blogai, o dabar, kai daug kas nori parodyti jaunus ir nepatyrusius menininkus, mano manymu, tai yra sveikintina, nes norom nenorom tarp jų ugdoma konkurencija. Pati esu įsivėlusi į tą jaunųjų menininkų prizų ir siurprizų virtinę. O gal po penkerių metų ir aš nebebūsiu priskirta prie tos kategorijos. Bet šiuo metu nišų pasireikšti man tikrai užtenka, netgi neturint vadybininko.

Viskas prasidėjo šūkiu „gelbėkime jaunus menininkus“, o dabar lyg ir netrūksta nei renginių, nei konkursų. Štai dabar „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas greitu laiku taps tarptautinis, visų trijų Baltijos šalių. Bus matyt, kiek pas juos tų „jaunųjų“. Kita vertus, nelabai aišku, ką tas apibrėžimas reiškia, kartais jis nieko bendro neturi su amžiumi, greičiau su menininko polinkiu kurti šiuolaikinį meną.

Kiek tavo kūryboje yra socialinio užtaiso arba kiek tu norėtum, kad jo būtų?

Aš netapau socialinėmis temomis, atsiriboju nuo politikos, religijos, mados, nors tai mane natūraliai kasdien veikia. Tapant man gal ne tiek svarbu turinys, kiek išreikšti formą, dirbti su technika. Stengiuosi „socializuoti“ pačią tapybą, dažą, spalvą kaip reiškinį ar spalvinę reikšmę kaip esminį poveikį žiūrovui. Pati sugalvoju visokių keistenybių, bandau išspausti viską iš to, ką gali aliejus, teptukas, drobė. Ne tiek vadovaudamasi taisyklėmis, kiek intuityviai eksperimentuoju, tepu vieną ant kito sluoksnius ir žiūriu, kaip pavyksta.

Ar nėra sunku tokioje srityje kaip tapyba rasti kažką naujo, išlaikyti originalumą?

Žinoma, sunku nesupanašėti su kitais, bet gal labai ir nesistengiu to daryti. Kaip sakoma, vis tiek kiekvienam ranka dreba skirtingai. Nereikia per daug savęs varžyti dėl to.

Kalbant apie originalumą, kas tau daro įtaką iš tavo mokytojų ar menininkų, kuriais žaviesi?

Įtaką daro gal ne tiek žmonės, kiek nauji techniniai atradimai, taip pat ir seni. Labai mėgstu keistenybes. Jei kartais kuris pamatytas menininkas mane užkabina, nesvarbu, kokios srities, pasižymiu sukeltas mintis ir atsidedu į šalį. Kokie menininkai man patinka?.. Pastaruoju metu buvau Švėgždos parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje, labai patiko.

Tavo tapyboje matyti užuominų į skaitmeną, virtualybę. Kiek tavo kūrybai daro įtaką naujausios komunikacijos priemonės ar šiuolaikinės technologijos?

Jos man daro labai daug įtakos. Kaupdama vaizdinę informaciją naudoju viską, ką sugeriu iš aplinkos. Mane veikia masinės medijos – tiek kompiuteriai, iš kurių perimu pikselinį potėpį, tiek televizorius, iš kurio semiuosi netobulų vizijų. Dievinu laikraščius kaip materiją. Kasdien ieškau naujovių internete, televizoriaus programose, žiūriu daug filmų. Kiekvienas naujas patyrimas duoda peno ir tada einu tapyti. O kartais man atrodo, kad aš kovoju prieš tas medijas teptuku.

Jūsų aktyvus kursas/karta ir tavo pačios produktyvumas rodo, kad tapyba Lietuvoje aktuali ir gyva. Pakalbėkime apie pokyčius tavo pačios kūryboje.

Atsidėjau abstrakčiai, nefigūrinei tapybai. Gal tai susiję su tuo, kad nebestudijuoju akademijoje, gal labiau atsipalaidavau, nebevaržo aplinka? Vis tik likau ištikima savo braižui, potėpiui, kurį tobulinu nuo studijų laikų. Produktyvumas? Mane kartais graužia sąžinė, kad mažai tapau…. O kad kursas aktyvus, sutinku. Kristina Kurilionok pastaruoju metu daug ką organizuoja. Bet kai kurie iš kurso visai nebetapo.

Kuo dar, be tapymo, domiesi, kokios veiklos turi?

Menų terapijos centre trijų metų vaikams vedu edukacinius dailės užsiėmimus. Tiek man, tiek jiems labai smagu. Suteikiu jiems visas sąlygas, priemones, iškloju kambarį baltai, duodu abstrakčias užduotis ir jie jau ten taškosi. Šiek tiek tuo domiuosi, bet tai telieka saviraiška. O kitose dailės srityse, kad ir fotografijoje, savo veiklą labiau laikau žaidimu. Kaip aš reaguoju į tapybos mėgėjus, taip, manau, ir fotografai reaguotų į mano mėgėjiškus bandymus.

Kokie tavo artimiausi planai?

Planais yra virtusios mano svajonės. Su minimalia kompiuterio pagalba stengiuosi perprasti autostereogramos paslaptis. (Autostereograma, trumpiau ir aiškiau tariant, – tarsi magiškas ornamentas, į kurį įsižiūrėjęs gali įžvelgti tam tikrą 3D vaizdą.) Norėčiau perkelti tai į tapybą, tačiau tam reikėtų daug laiko ir tyrimų.

Indrė Ercmonaitė „Du prieš du“, drobė, aliejus, 2010.

Indrė Ercmonaitė „O visa kita - tik galvos skausmas“, drobė, aliejus, 2009.

Indrė Ercmonaitė „Tu jų nepažįsti“, drobė, aliejus, 2008.

Pirmų dviejų nuotraukų autorė: © Evgenia Levin.