Performatyvumo strategijos Gintauto Trimako fotografijoje

2017 m. gruodžio 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Kisarauskaitė

Kadangi mano šio pasisakymo uždavinys – kaip įmanoma puikiau ir gražiau parašyti apie vieną iš ką tik paskelbtų šių metų Nacionalinės premijos laureatų fotografą Gintautą Trimaką, kurio paroda „Išėjimai“ dar kabo „Prospekto“ galerijoje, jaučiu, kad turėčiau ir pradėti nuo ko nors labai didingo. Paradoksalu, kad Fotomenininkų sąjungos tinklapyje, kur pristatomi jos nariai, ilgus metus (ir dabar) Trimaką reprezentuoja vienintelis kūrinys – „13 išėjimų prie jūros“ (1998), jie, tiksliau fragmentas (nes tilpo tik 12) buvo publikuoti ir knygoje „Atsisveikinant su XX amžiumi“. Dabartinė paroda – šio darbo kartotinė, jo remeikas, o greta įsiterpę su menininko pastaraisiais metai vykdoma spalvos paieška susijusios cianotipijos.

Kartą, prie kavos, kalbant apie kasdienius kūrybinius rūpesčius, Gintautas Trimakas dėliojo, kad kiekvienas sumanymas, kurio mes imamės ir bandome įvykdyti pagal išankstinį planą, tėra praeities liekana, nūdiena siūlo savo medžiagą, įvykius, savo versijas, kurioms verta paklusti. Pavyzdžiu jis paėmė būtent šią parodą, pasakodamas apie savo ėjimą fotografuoti tiksliai žinant, kaip turi būti, tačiau staiga, susidūrus su dabartimi, staiga nufotografavo visai ką kita, pačiam sau netikėta. Žinant, kad Trimakas nėra Henri Cartier-Bressono pasekėjas ir negaudo tų stebuklingų akimirkų, reikia pastebėti, kad veiksmo šio mūsų menininko kūryboje taip pat netrūksta, tik jis perkeltas kitur.

Taigi, pristatinėdama taip garbingai įvertintą autorių, turėčiau jį palyginti su kuo nors didingesniu už patį Henri Cartier-Bressoną. Manau – tą didybę puikiai reprezentuotų Marcel Duchamp. Visi, kuriuos Jūs paminėsite, gali būti tik lygūs jam ir nė kiek ne daugiau, ar ne? Žodžiu, šį pristaymą pradėsiu nuo pisuaro.

Kartais stebina, kaip mūsų sąmonė redukuoja net labai svarbius dalykus, viską paversdama paprastųjų kodų rinkiniu. Beveik esu tikra, kad kai kam gal net nepavyks iš atminties mikliai iškrapštyti šio žymiojo Diushampo kūrinio pavadinimo. Taip, „Fontanas“ (1917). Ir nuolat kartodami sau, kaip čia menininkas pirmasis panaudojo ready made, labai elegantiškai, su akademiniu poskoniu pasiliekame prie daikto, prie medžiagos ir formos, redukuodami visą žinutę. O pavadinimas „Fontanas“ iš karto mintis kreipia prie šlapimo čiurkšlės, prie visų istorinių berniukų-fontanų, stovinčių, tarkim, Italijos miestų aikštėse ir nuolatine srove besišlapinančių jau ne vieną šimtmetį. Šis tiek istorinis, tiek vaizduotėje piešiamo veiksmo, performatyvaus proceso diskursai, man rodosi, labai svarbūs ir kalbant apie Gintauto Trimako kūrybą.

Kad ir šie parodoje eksponuojami vaizdai – jie nėra vien jūros, kopų ir smėlio fotografijos. Svarbią žinutę nurodo pavadinimas – „Išėjimai“. Vėl vaizduotė mums piešia autorių, lipantį aukštyn-žemyn, tuomet ant prisiminimų tako mesteli mus pačius, kartais ignoruojančius laiptukus ir basomis bėgte besileidžiančius nuo kopos. Šios fotografijos veikia mano kojų padus, versdamos juos justi byrančio smėlio ir bėgimo lengvumą, išvaduoja nuo klampaus patižusio žiemos sniego, šlampančių batų. Ir visai ne todėl, kad kaip žiūrint į kultinį Henri Cartier-Bressono „Už Saint-Lazare stoties, Paryžius“ (1932) susitapatinu su šokančiu per balą nuotraukos herojumi, o todėl, kad Trimakas pats nėra pasyvus stebėtojas-fotografas, lyg katė tykantis akimirkos grožio. Nors daugelį studentų ir sekėjų pavilioja profesionalus jo kūrinių atlikimas, o dažnai net vaizdo grožis, tačiau pačiam autoriui, regis, tai nėra svarbiausia. Daugybę metų savo pasisakymais (ne tik fotografijomis) Trimakas deklaravo išsivadavimą nuo vaizdo. Atlikdamas kūrinius, jis pats save paverčia aktyviuoju personažu, šokinėdamas per balas ir apie tai pasakodamas. „Kitaip tariant, dabartinis „Išėjimų“ variantas akcentuoja laiką ir kūno judėjimą. Į ankstesnįjį dar buvo galima žiūrėti kaip į suporuotus atskirus vaizdus, o dabar nelieka jokių abejonių – tai ne tiek vaizdai, kiek performanso dokumentacija.“ rašo Agnė Narušytė („Skaičiavimas prie jūros“, 2014 09 12).

Gintautas Trimakas, Išėjimai, 2012-2013. Sidabro bromido atspaudai, 45 x 137 cm

2009 m. išleistą Trimako knygą „MIESTAS KITAIP“ (Gintautas Trimakas. Miestas kitaip: fotografijos. – Kitos knygos, 2009. – 128 p.) sudaro fotografijos, atliktos pinhole kamera, pritvirtinta prie menininko dviračio. Kur keliauta autoriaus, sustota, ten ir užfiksuoti vaizdai, kai kurie vaizdai kartojasi, nes kartojasi kelionės maršrutai. Be abejo, galima kalbėti apie naujus rakursus, pakeistą horizonto liniją, tačiau ar ne tai daro keliautojai? Peršasi banalusis pasakymas „plėsti horizontus“. Ir nežiūrint, kad daugiausia čia užfiksuota miesto architektūra, kad fotografijos vizualios ir įdomios, svarbiausia lieka pati keliaujančio po miestą menininko kasdienybė, perskaitoma kiekviename kadre, jo judėjimas pirmyn (arba atgal).

Man dažnai kirbėdavo abejonė, ar Trimakas nėra tiesiog klasikinis modernistas, kaip Jean Arp arba Joan Miro. Apie pastarąjį mama vaikystėje sakydavo, kad tai menininkas, susintetinęs vaizdą iki vieno brūkšnio mėlyname fone. Ar Gintautas nėra panašus į dar vieną mėlynos spalvos genijų – Yves Klein, redukavusį net brūkšnį ir palikusį tik mėlyną spalvą, kuri pavadinta jo vardu? Žodžiu, ar Trimako kūryba nėra fotografinės abstrakcijos atmaina?

Ir iš tiesų sąsajų su Yves Klein yra pakankamai (na ir kodėl aš jį paminėjau?! Dabar būsiu priversta bent keliais sakiniais paaiškinti, taip tekstą paversdama ilgesniu). Pavyzdžiui, mėlynos spalvos adoravimas (tik Trimakas akcentuoja „Prūsų mėlyną“). Tačiau net nedidelėse abstrakčiose cianotipijose, kuriose lieka vos kelių tonų stačiakampiai, užkoduotas judesys. Ne tas, kurį darė pasaulis, ne jo sustingdyta akimirka, o paties autoriaus valingai atliktas veiksmas – įvykdyta vieno ar kito uždengiančio stačiakampio slinktis, taip išgaunant kelis tonus arba tiesiog užfiksuojant menininko judesį.

Gintautas Trimakas, Be pavadinimo; Atsakas, prūsiška mėlyna, 2013. Cianotipija, akvarelinis popierius

Štai serija „Pasisveikinimai“, skirta M. K. Čiurlioniui (kaip dauguma su spalvos paieška fotografijoje susijusių darbų) – menininkas ima bet kokį fotoaparatą, bet kokią spalvotą juostą ir fotografuoja dangų. Be jokio fokuso, lyg įkūnydamas žvilgsnį, nukreiptą į niekur, vaizdą sudarydamas iš įvairiausių, dažnai senų juostų savybių (grūdo, prarastos spalvos) ir, žinoma, tos dienos šviesos kiekio. Jo diplominis magistro laipsniui gauti apskritai tapo performansu, kuris truko 22 ir 44 sekundes, o rezultatai – du fotopopieriaus lapeliai, kurie tiek laiko buvo veikiami šviesos. Tiesa, vieną iš jų nunešė vėjas ir garbi komisija tegalėjo apžiūrėti tik likusįjį. Viskas pagal paties Trimako dėsnius – gyvenimas įneša savo korekcijas, atlieka savo judesį, belieka bėgti ir pasigauti gamtos jėgų nešamą meno kūrinį. Daug ką trikdo, kad Gintauto fotografijose galiausiai nerandi ką įžiūrėti. Tarsi nėra nieko. Bet tai visai ne Yves Klein dzeniškasis niekas. Mūsų autoriaus kūriniai pilni judėjimo, bruzdėjimo, oro, vėjo, žingsnių, lankstymo, sulankstant fotografiją iki laiško-voko arba kitokio, kaip skylių išmušimas negatyve.

Gintautas Trimakas, Pasisveikinimas, nuo 2012. Skaitmeninė spauda, 42 x 61 cm

Prieš porą metų panašiu laiku Gintautas eksponavo piešinių ciklą „Ir gėlių parduotuvė Varsa“, kuris sudarytas iš vienodais stačiakampiais sudalintų popieriaus lapų, nuspalvintų skirtingų spalvų pieštukais. Kasdien po keletą langelių, lyg dienoraštis. O dienoraštinė forma Trimako kūryboje nėra naujiena, ji anksčiau buvo įvardinta ir visai tiesiogiai – „Dienoraštis“ (1990–). Taip, dabar Trimakas pagautas spalvų ieškojimo aistros. Kiekvienas stačiakampis tvarkingai padengtas vienodais horizontaliais štrichais, lyg vaiko, besimokančio pažinti pieštuko galimybes. Menininkas dažnai ir remiasi primityviosiomis technikomis – pinhole, cianotipija. Ir pieštukas. Kiekviena spalva, kaip ir fotografijos technologijos, turi savo istorines šaknis, pavadinimai vėlgi kalba apie tolimas šalis – Neapolio geltona, Egipto mėlyna, Bizantiška mėlyna, Prūsiška mėlyna, Persiška mėlyna, Angliška raudona ir t. t. Lyg kažkieno įvykdytų slinkčių, kelionių metraštis. Šio istoriškumo temos neplėtojant (nes tai reikalauja antrojo teksto) galima tik priminti ankstyvesnį su numanomu ar neįvykdytu tolimų atstumų įveikimu susijusį kūrinį – „Neišsiųsti laiškai į Škotiją“ (1995).

Mažų ir didelių veiksmų dienoraščiai, tolimose šalyse kažkieno kito vykdyti veiksmai – visai tai slypi po minimalistinėmis ar visai abstrakčiomis Trimako fotografijomis, piešiniais. Kai kasdienis gyvenimo ratas susilieja su istoriniu, tapdamas meno kūriniu. Štai, apsukę tekstinį ratą, vėl grįžtame prie berniukų, čiurškiančių fontanų vandenį tolimų miestų aikštėse. Lyg nuolat tekantis Vilnelės vanduo, paslėptas žymiojoje Trimako instaliacijoje „Juodasis angelas“. Nesvarbu, kad tas vanduo niekaip neįvardintas, tik nujaučiamas, numanomas. Bet atliekantis su mumis nors nedidelę slinktį, kurią nuolat savo kūryboje vykdo fotografas. Po mažą žingsnelį pirmyn. O kartais ir atgal. Sugrįžti irgi gera.

Iliustracijoje: Gintautas Trimakas, Išėjimai, 2012-2013. Sidabro bromido atspaudai, 45 x 137 cm

Gintautas Trimakas, Juodasis angelas, 1996. 521 sidabro želatininis atspaudas ant popieriaus, vienas elementas 19 x 32 cm, visa instaliacija 166 x 1000 cm

Gintautas Trimakas, Juodasis angelas, 1996. 521 sidabro želatininis atspaudas ant popieriaus, vienas elementas 19 x 32 cm, visa instaliacija 166 x 1000 cm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *