Paviršiai ir Vincentas. Pokalbis su Povilu Ramanausku

2017 m. liepos 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Giedrė Legotaitė

Šiuo pokalbiu „Arntews.lt“ pradeda ciklą „Jaunojo menininko studijoje“, kurioje menotyrininkai ir kuratoriai (o kartais ir kolegos menininkai) kalbis jaunuosius autorius jų kūrybinėje aplinkoje. Per šiuos metus lankysimės daugiau nei dešimtyje studijų. Gero skaitymo! – Artnews.lt redakcija

Povilas Ramanauskas buvo įvertintas geriausio jaunojo menininko apdovanojimu ką tik vykusioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Artvilnius‘17“, kur jo ir dar 5-ių autorių kūriniją pristatė galerija „Meno parkas“ (Kaunas). Daug dėmesio sulaukė Povilo paroda „Nature‘s Fool – Artist‘s Cool“, visą birželį eksponuota „Meno parke“. Tiek ką tik minėtoje personalinėje parodoje, tiek Vilniuje vykusioje mugėje eksponavai savo naujausius darbus iš serijos „Lanksčioji tapyba“. Sulauktas dėmesys iš visuomenės paskatino ir šį pokalbį su aktyviu menininku.

Birželį galerija „Meno parkas“ tave ir dar penkis menininkus (Patriciją Gilytę, Mariją Griniuk, Robertą Antinį, Rosandą Sorakaitę ir kviestinį menininką Aleksą Andriuškevičių) pristatė tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Artvilnius‘17“. Čia tave, apdovanojo kaip geriausią „ArtVilnius‘17“ jaunąjį menininką (iki 35 m.). Apdovanojimus skirstė komisija, kurią, kaip spaudoj teko skaityti – „sužavėjo trimatė erdvinė tapyba“ (apie ją šiek tiek vėliau grįšime pakalbėti). Ką tau šis apdovanojimas davė (neklausiu, apie prizą)?

Norėčiau pastebėti, kad šiais metais komisijos nariai buvo, mano manymu, ne eilinės kūrybos srities asmenybės (G.L. pastaba: vertinimo komisijos pirmininkas – menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis; komisijos nariai: menotyrininkai Dr. Virginija Vitkienė, Ernestas Parulskis ir menininkai Deimantas Narkevičius bei Žilvinas Landzbergas). Tad, šiuo atveju, toks įvertinimas iš jų pusės yra labai smagus ir svarbus. Apdovanojimas atkreipė dėmesį į mano kūrybą, buvo ir yra nemažas susidomėjimas ja, ne vien iš menininkų pusės, tačiau ir iš įvairių sričių meno žiūrovų. Turiu dar paminėti, kad labai džiaugiuosi, jog ir galerija „Meno parkas“ gavo įvertinimą, buvo įtraukta į „ArtVilnius‘17“ galerijų „Top 7“.

„Nature‘s Fool – Artist‘s Cool“ atidarymo metu galerijoje „Meno parkas“ surengei neblogą vakarėlį. Čia grojo muzika (sukosi vinilinės plokštelės). Tau svarbu atmosfera. Prieš pora metų vykusios tavo personalinės parodos „Už horizonto” proga taip pat kalbėjome apie atmosferą. Gal tai gali būti viena iš kertinių sąvokų, kalbant apie šiuolaikinį meną ir kalbant šiandien (dažnai erzinanti „dailės” sąvoka, manau, yra visiškai netinkama vartoti kalbant apie šių laikų meną, nes klaidingai nurodo į… dailę)?

 Taip, atmosfera man yra ypač svarbi, kalbant apie parodą, apie jos t.y. ekspozicijos atmosferą, ritmiką, harmoniją, tiek kalbant apie visumą, tiek apie jos dalį, vienetą, šiuo atveju kūrinį, atmosfera labai dažnai yra vienas svarbiausių kriterijų. Šiuolaikiniame mene, manau svarbiau yra idėja ir jos ištakos, kontekstai, o atmosfera lieka antrame plane. O kas dėl „dailės“ – pritariu, labai nemėgstu šio žodžio, „dailė“/“dailu“/„dailininkas“/“dailina“, man visad sukelia prastas asociacijas. Su ta intencija ir atsirado kūrinys „Dailė“ (skaitmeninė fotografija, senas paspartas, senas rėmas, kartonas, stiklas, 2017), ten fotografavau pastatą ant kurio vis dar kabo užrašas „Dailė“ ir šviečia naktį, o nuotrauką eksponuoju sename rėme, su labai purvinu stiklu ir ant vandens sumerkto, suriesto purvino kartono ir papelijusio pasparto. Tokia ir „dailė“.

Kas atvedė iki tokios plastikos? Ir koks tai buvo kelias? Ar jautiesi kažką atradęs?

 Iš esmės kūrybinis, ieškojimų kelias buvo gan ilgas, o dabar jis tik dar praplatėjo, nes su kiekvienu atradimu atsiranda naujos perspektyvos. Daug įvairių eksperimentų. Jau studijų metais (VDA KF) mėgau improvizuoti, eksperimentuoti su įvairiomis vizualios raiškos technikomis ir medžiagomis. O toks ryškesnis kūrinių ciklas „Introspekcija“ (2012), kuris yra mano tapybos magistrantūros baigiamasis, buvo eksponuojamas taip pat „Meno parke“, sakyčiau tai ir buvo/yra toks lūžio taškas ir platesnių tapybos horizontų ieškojimų pradžia. Iki tokios plastikos atvedė įvairūs eksperimentai, kada ieškojau tinkamo paviršiaus, nes teko išbandyti įvairių tapybinių paviršių, nors gal, iš pirmo žvilgsnio, ne visi jie yra skirti tapybai, bet ko gero, nėra tokio paviršiaus, kurio nebūtų galima panaudoti, pritaikyti tapybos medijai (veidrodis, stiklai, įvairios baldų plokštės, baldai, plastikas, metalas ir t.t.). Šiuo atveju, atradau man naują medžiagą, kurią galima labai įvairiai panaudoti „Lanksčiajai tapybai“. O su nauja medžiaga ateina ir jos sufleruojamos sąlygos, formos, idėjos.

Įgijus laiko atstumą, kaip vertini savo kūrybos slinktį žvelgiant į prieš tai toje pačioje „Meno parko“ erdvėje rengtą parodą „Už horizonto“ ir „Nature‘s Fool – Artist‘s Cool“. Tada minėjai, jog horizonto temą plėtoji jau kuris laikas ir ji tau yra svarbi. Dar minėjai, kad tikiesi, jog paroda „Už horizonto” ženklins tą kūrybinį etapą, pereinant iš horizontų į buitį. Kaip ta plėtotė, tęsiasi?

Taip, ilgą laiką horizontas, kaip simbolis, kaip motyvas tapyboje ir apskritai kūryboje buvo vienas pagrindinių. Po „Už horizonto“, viskas šiek tiek pasikeitė, grįžo prie tapybos ribų, tapybos praplėtimo paieškų. Tada atsirado daugiau buitiškumo, ne tik kūrinių medžiagiškume, bet ir konkrečiuose kūriniuose, ir pagrindine tema tapo buitis. Vėliau buvo surengta paroda „Buitis“ (2016 05-06 mėn. „Pamėnkalnio“ galerijoje). Šią temą tęsiu ir dabar.

Skolinuosi klausimą iš vienos savo draugės, kuri gerai žino tavo kūrybą – kas lėmė tavo kūryboje pasisukimą nuo tamsių, niūrių spalvų prie „ekstra“ chromatijos?

Pirma, tai niekad nenaudojau ir nenaudoju niūrių spalvų. Spalvos čia nieko dėtos, o žmonių požiūris į tamsias spalvas netikslingas. Nėra nei linksmų, nei liūdnų, niūrių. Yra tik spalvos, ir jų yra daug, o atspalvių dar daugiau. Kitas dalykas, aš nelabai mėgstu spalvas. Tiesiog, kažkaip buvo pabodę, gal dėl ekspresyvios, koloristinės tapybos mokyklos, gal šiaip. Ilgą laiką naudojau monochrominę gamą, kelis tonus, nes to pilnai pakako idėjoms išreikšti. „Introspekcijoje“ daugiausiai baltos, ten tiesiog – medinis karkasas apvilktas drobe ir nuteptas baltai, o forma ir šviesa kuria šešėlius ir toninius niuansus, ko pilnai pakanka. Dėl ryškių spalvų atsiradimo „Lanksčiojoje tapyboje“ galiu labai paprastai atsakyti – ryškią spalvą pasufleravo pats plastikas.

Kokį vaidmenį tavo kūryboje „vaidina“ žmona – puiki jaunoji menininkė Rosanda Sorakaitė?

Tiek ne kūryboje, tiek kūryboje, Rosanda♥ O kalbant konkrečiai apie kūrybą, tai būna taip, kad tik kilusiomis idėjomis pasidalinu su ja, vėliau, tariamės, diskutuojame, ginčijamės, kūrybos procese, man to reikia. Nevengiu kištis ir į jos kūrybos procesus, tačiau jos kūrybos procesas subtilesnis, uždaresnis. Mano atviras, spontaniškas, kartais chaotiškas.

Kas dar stimuliuoja norą kurti? Žinau, kad mėgsti daiktus. Įvairius. Senus. Jie vienaip ar kitaip būna traktuojami tavo parodose (pvz., seni stalai, veidrodžiai, kineskopinis televizorius, arklio akidangčiai…).

Dėl potraukio seniems daiktams, tai tiesiog, domina jų pasakojamos istorijos, formos ir paviršiai, juos kaupiu, galvoju kažką padaryti, sukurti, perkurti. Kartais kažką ir sugalvoju, bet iš esmės tai yra tiesiog daiktų kaupimas. Jie laukia savo eilės. Norą kurti stimuliuoja atėjusios idėjos, norisi jas realizuoti. Mane žavi tas dalykas, kad žmogus savo rankomis gali padaryti kažką įdomaus, sukurti kažką, išreikšti idėjas, kurios dažniausiai vizualizuojasi visai kitaip, nei įsivaizdavai galvoje.

Povilas Ramanauskas, „Lanksčioji tapyba“ (akrilas, purškiami dažai, pvc, 300×150 cm, 2017)

Parodos anotacijoje aiškini savo „Lanksčiąją tapybą“ – ji „tiek tiesiogine prasme nurodo į fizines šių kūrinių galimybes, tiek koncepcine prasme kalba apie šiuolaikinės tapybos galimybių platumą, ir tapybos kaip medijos universalumą“. Kalbame apie tapybos medijos nestovėjimą vietoje. Apie jos gyvenimą. Ar tai ir buvo parodos ašis?

Taip. Esminė mintis parodyti, kad šiuolaikinė tapyba, tapyba kaip medija apskritai yra labai universali, absorbuojanti kitas medijas, maišydamasi su kitomis vizualiomis raiškomis išlieka vis tiek tapyba. Tapyba yra labai lanksti, labai daug ir plačių galimybių turinti medija.

 Vis tik, per savo parodos „Nature‘s Fool – Artist‘s Cool“ atidarymą minėjai, kad pasiilgai tapybos, todėl parodoje egzistuoja ir didelės skalės ekspresionistinis abstrakčios tapybos darbas. Ar tas ilgesys reiškia, kad vis tik, tapyba ant drobės tau yra arčiausiai savirealizacijos? Įžvelgiu šiokią tokią prieštarą aptartai tapybos evoliucijai.

Ne, šiuo atveju mintyje turėjau, tiesiog to gaivališko, laukinio tapybos gesto proceso malonumą, nes formatas leidžia pasimėgauti visu tuo procesu. O šis tapinys, parodos elementas buvo kurtas ir eksponuojamas daugiau dėl tapybos konteksto.

Parodos kontekste į diskusiją apie tapybą įtraukei svarbųjį meno istorijai Vincentą (anotacijoje istorinę asmenybę įvardini kaip tapybos herojų, pavadini jį kūrėjo simboliu). Todėl užkliuvo Vincent Van Gogh mintis: „Aš įdėjau savo širdį ir sielą į savo darbą ir to procese praradau savo protą“. Ar toks simbolis yra siektinas?

Man jis toks ir yra (jau nuo mažų dienų, kai vartydavau meno albumus) tapybos herojus, simbolis, mistifikuota asmenybė. Tačiau, viskas apie jį čia tik iš teigiamos pusės ir šioje vietoje be ironijos (ne taip kaip parodos pavadinimas). O jei klausi, ar šiuo atveju Vincentas vaizduojamas kaip lengvai pamišęs, tai ne, tokių panašių aliuzijų nesiekiau išreikšti. Vėl gi, ši instaliacija yra daugiau apie tapybos medialumą, nes vaizduojamas Vincent Van Gogh autoportretas su pypke ir aprišta sužalota ausimi, pasitelkiant seną analogišką, vienos skaidrės žiūrėjimui skirtą prietaisą, kurį sudaro plastmasinis korpusas, matinis plonas plastikas ir lešis, tačiau šią spalvotą skaidrę (fotografiją) žiūrovas regi žiūrėdamas į ją per medvilnės drobę, tokiu paprastu būdų atsiranda ir tapybos medijos kontekstas. Kalbant plačiau apie šią instaliaciją „Kairioji Vincent van Gogh ausis“ – ją sudaro, kaip jau minėjau, skaidrė ir šalia eksponuojama 3D spausdintuvu atspausdinta, aptapyta aliejiniais dažais kairioji žmogaus ausis, suteikiant natūralios ausies spalvą. Šiuo atveju, šis dažo užtepimo gestas, atsirado iš matytos dokumentikos apie 3D organų spausdinimą, jų nubakterinimą ir žmogaus ląstelių apauginimą ant jų. Taip pat šioje instaliacijoje Vincentas yra tarytum kitoje dimensijoje, nes instaliacijos dalis patalpinta sienoje. Šiuo atveju visa parodos ekspozicija yra galerijos erdvėje, visi objektai, kūriniai yra erdvėje, viskas yra matoma, o Vincentas ir jo pasaulis, jo kontekstas yra kitur, kitoje erdvėje. Norint pamatyti tai, reikia pažvelgti pro drobę, per skylę, į kitą realybę ir tada pamatai jį ten, pypkuojantį ir tapantį savo autoportretą. Man šis momentas labai patinka (G. L. man ir). Taip pat Vincent van Gogh, kaip personažas dažnai „suvaidina“ mano kūryboje. Vienoje parodoje buvo tapyta jo kairioji ausis, su aliejinių dažų mase, faktūra formuojamas ausies reljefas. Taip pat dar buvo tapytas didelis paveikslas „Hidroterapija“ (300×200 cm, aliejus, drobė, 2013), kuriame vaizduojamos vonios iš Saint-Paul, Saint-Remy de Provence, psichiatrinės ligoninės, kurioje rezidavo Vincentas.

Povilas Ramanauskas, „Lanksčioji tapyba“ (akrilas, purškiami dažai, pvc, 300×150 cm, 2017)

 Menininko simbolis. Šis klausimas, bent jau man, dažnai sukasi galvoje. Dabar apie tai kalbėti neketinau, bet mintimis dar kartą sugrįžus į tavo parodą, prie šios temos reikėjo sugrįžti ir pokalbyje su tavimi. Kaip dauguma žmonių vis dar galvoja, menininko simbolis – praėjusio laikmečio, tas pakvaišusio, nuplaukusio asmens stereotipas („ai, tai čia tie menininkai“).

Taip, ko gero dauguma taip ir galvoja, bet ko gero tie, kurie nėra visai susiję su menu arba nelabai apskritai juo domisi.

O, manai, tai teisinga?

Be abejo, kad ne.

 Juk yra daugybė menininkų, kurie turi žinių, išsilavinimą kitose sferose (pvz.: inžinerija), meną kuria apie jį galvodami konstruktyviai ir visai nesieja savęs, tarkim su beprotybės riba, kur yra vaikomasi kokios romantinės idėjos.

 Aš irgi nesieju savęs su beprotybės riba, tačiau tai gali būti įdomi tema kūryboje. O tas požiūris atėjęs iš senų laikų, matyt. Anksčiau menininkus gal taip buvo galima lengviau „įvaizdinti“, marginalizuojant labiau iš bohemos pusės. Dabar taip nėra, ir tos bohemos nėra. Maža dalis gal. Bet, taip – gali būti įvairių specialybių ir įvairaus „mąstymo“ tipo (tiksliųjų, humanitarinių ir tt.) menininkai.

Norisi legitimuoti menininko specialybę, kad ją praktikuojantys – gal čia ir įžeidžiai nuskambės – nėra tokie išskirtiniai: turi tą savo specialybę ir dirbi rimtą darbą (sėdi ir galvoji, ką čia ir kaip daryti, kad sukurti kažką naujo ir įdomaus).

Taip, tik tai tas vizualus mąstymas ir vizuali raiška išsiskiria ir išskiria mus. Pagrindinis darbo, kūrybos įrankis.

Apie ką tu galvoji, kas tau yra svarbiausia kūryboje (pvz.: kiti ieško unikalių motyvų savo tapybai)?

Pagrindinis motyvas yra labai paprastas ir aiškus – Tapyba. Tapybos ribų, jos praplėtimo paieškos kitose medijose. Ieškojau ir ieškau įvairių būdų, paviršių, formų, kaip tapybą pratęsti. O ši, neseniai atsiradusi „Lanksčioji tapyba“ yra ir iš techninės pusės, ir iš koncepcinės pusės atliepianti mano išsikeltus tikslus.

Kada ją suradai?

Ruošiantis parodai „Nature‘sfool – Artist‘scool“ (tuo pat metu ruošiausi ir personalinei parodai galerijoje „Meno parkas“ ir „ArtVilniui‘17“). Turėjau idėjų. Išbandžiau naują medžiagą ir pamačiau, kad gaunasi tai ir taip, apie ką ir kaip galvojau. Viskas „susivedė“.

 Dažniau replikas apie „ne tapybą“ išgirsti iš vyresnės kartos menininkų?

Be abejo, dažniau iš vyresnės kartos, bet yra ir jaunų su panašiu „akidangčių“ požiūriu. Taip ir atsirado tie „Akidangčiai“ (instaliacija parodoje „Nature‘s fool – Artist‘s cool“ ), bet jie atsirado, kalbant plačiau, nei tik apie tapybą – kalbant apie kūrybą.

Povilas Ramanauskas, „Introspekcija“ (medis, medvilnė, akrilas, 190x140x50 cm, 2012 m)

Gal reikia pamiršti tuos skirstymus, kad čia tapyba, čia skulptūra, čia fotografija, čia instaliacija… Gal reikia pamiršti tuos akidangčius? Nes kuriantys žmonės nori pasiimti daugiau iš aplinkos, negu tik tai, ką „baigė“?

Taip, reikia. Dabar tikrai nėra tas metas, kada užsidaryti, ypač kalbant apie kūrybą. Juk viskas „maišosi“, tai yra įdomu ir naudinga, o kartu ir prasiplečia arba išsitrina ribos. Tokie laikai, kai viskas galima mene (nors, kaip ir, niekad nebuvo uždrausta), o tapyboje ypač yra įdomu ieškoti, kur tapyba, o kur ne. Tai galima suvokti kaip ir kokį žaidimą, arba rimtą kūrybinį procesą, vienas kitam netrukdo.

…tuose senuose balduose yra ir spalva ir faktūra. O parodoje tas baldas yra objektas, daiktas, skulptūriškas darinys ir atsiskleidžia parodos erdvėje labiau kaip skulptūra. Bet aš vistiek labiau regiu tai, kaip dar vieną paviršių.

Va, čia man atsiskleidžia – tau įdomūs yra paviršiai. Nes aš galvoju, kai tu „atsineši“ į parodą, ypatingai kažkokį seną, daiktą, tai tu ne tik daiktą atsineši – tu atsineši ir istoriją.

Taip, įvairūs paviršiai man yra įdomūs. Aš juos renku, nes jų paviršius patraukia, pamatau, kad tai yra, ar bus gera medžiaga kūrybai. Plastikas turi reflektuojantį paviršių, drobė – faktūrą, potėpiai – judesį, lakas – blizgesį, nešvarūs stiklai – subtilumą, veidrodžių likučiai – ritmą, „Dailė“ nešvariu stiklu, visa tai – paviršiai – tapyba.

Paviršiai, gal kaip tapytojui, man yra dažnai svarbesni, negu koncepcija. Matau „grožį“ tame nešvariame stikle – man tai patrauklu.

Kad surasti kažką unikalaus, žiūri ir ieškai, kartais turi atsisakyti, kad nebūti dar vienu to pačio motyvo pasakotoju.

Taip, aš į šitą dalyką žiūriu rimtai ir stengiuosi visada atsirinkti, kad nekartoti nei savęs, ar kitų. Bet kartais būna, nutinka paradoksalus dalykas, netyčinis, kada nebūni nei matęs, nei girdėjęs, ir sukuri, padarai kažką, ir po to pamatai, kad ir kažkas kitas taip padarė. Tada nesinori to niekur rodyti, arba ta idėja nebūna realizuojama. Aišku, būna irgi smagu, kad kažkas kitas, taip matė, mąstė.

Tada tenka galvoti iš naujo. Ir gal dar įdomiau gali sugalvoti, bet dar sunkiau tai padaryti.

Manau, vienas iš svarbiausių dalykų būti originaliam. Juolab – ir žiūrovui yra įdomu pamatyti kažką nematyto. Klausimas tik, ar tikrai įmanoma?

Vadinasi darydamas galvoji apie suvokėją?

Kurdamas negalvoju. Galvoju tik kaip išgryninti, išreikšti idėją. O ruošdamas parodą taip, galvoju. Ne tik, kaip trumpu, paprastu tekstu papasakoti, apie ką aš kalbu. Bet galvoju ir kurdamas parodos ekspoziciją, kaip pasakojimą. Kad būtų aišku apie ką kalbu, ką noriu pasakyti. Reikiamus pasakotojus, veikėjus sustatyti į reikiamas vietas.

Artimiausi kūrybiniai planai?

Ieškoti daugiau, tiek spalvinių, tiek formos variacijų sprendimų su „Lanksčiąja tapyba“.

Ačiū už pokalbį Povilui (ir Vincentui)   

Pokalbis studijoje. Giedrė Legotaitė, Povilas Ramanauskas

Vaizdai iš studijos, vadinamoji „Juzė“, „Kauno buities namai“

 

Straipsnio autorius:
Giedrė Legotaitė yra menotyrininkė, šiuo metu dirbanti kuratore galerijoje „Meno parkas“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *