Patriotinė kunstkamera Kaunui. Dainiaus Liškevičiaus paroda „Be pykčio“ VDU Menų galerijoje „101“

Kunstkamera man nevalingai asocijuojasi su apsigimusių vaikų kūneliais dideliuose stikliniuose induose. Pasišlykštėjimo jausmą kelianti neįprasčiausių realybės apraiškų kolekcija vienu metu ir atstumia, ir žadina natūralų žmogišką smalsumą. Menininkas Dainius Liškevičius savo instaliacijoje, žinoma, jokių negyvų kūnų neeksponuoja, bet ar tai, ką galerijon užklydęs prašalaitis pamato, nesukelia panašaus įspūdžio kaip ir akistatos su deformuotais kūnais, kai galima patenkinti savo smalsumą ir nereikia nudelbti akių, nes „spoksoti nepadoru“?

Anonimiškoje anotacijoje be užuolankų pareiškiama, jog paroda dedikuojama Kaunui kaip vienam lietuviškiausių miestų šalyje. O ir būtų keista, jei Kaune surengta paroda, kurioje eksponuojami kai kurie išimtinai tik su Kaunu susiję objektai, niekaip nesisietų su šiuo miestu. Graži Kauno legenda apie stiprų lietuviškumą ir nedidelė kitataučių populiacija mieste pasididžiavimo jausmą kelia ne vienam kauniečiui, bet tuo tarpu vilniečiai (kurie dažniausiai ir įsivelia į panašius kivirčus su kauniečiais) negaili kandžių replikų – matai, Kaunas toks lietuviškas, kad net penkiakampes žvaigždes ir kūjus su pjautuvais nuo vieno pagrindinių miesto tiltų ne taip seniai teikėsi nukrapštyti. Nors anotacijoje patariama į parodą žvelgti kaip į L. Donskio laidos „Be pykčio“ (taip pavadinta ir pati paroda) stiliaus kreipimąsi į kitą ar kitokį, bet niekaip neapleidžia mintis, jog D. Liškevičius bando bent šiek tiek grybštelti į parodą atėjusio žmogaus savimeilei. Parodoje, kaip ir tose kunstkamerose, neišvengiamai susiduri su kita realybės puse – kažkuo, kas iškrenta iš mūsų kasdienybės, kas nėra pagražinta mitais ir ką – kad ir kaip keistai ir neįprastai viskas atrodytų – tenka priimti nesipriešinant bei nesiteisinant ir nesvarbu ar tai mums patinka, ar ne. Būtent į tokį žaidimą mus įtraukia D. Liškevičius, keistų daiktų rinkinio įspūdį sustiprindamas dar ir precizišku parodos objektų sunumeravimu ir pridėdamas ganėtinai išsamius paaiškinimus apie juos, bet išdėliodamas tuos parodos objektus padrikai, nesilaikant numeravimo eiliškumo – taip, kaip ir realiame gyvenime viskas susipina, susimaišo ir tampa vienalyte patirčių mase, kuri žadina žiūrinčiojo protą, vaizduotę bei įvairiausius jausmus.

Pagrindinis kūrinys parodoje – video performansas „Kliaksas“. Save šokoladu kruopščiai ištepliojantis, o po to viską į valstybinę vėliavą nusivalantis performanso personažas tarsi simboliškai perteikia šiuolaikinio lietuvio genezę: tiek dešimtmečių po geležine uždanga tupėję seneliai, tėvai ir vaikai staiga gavo gaivaus (ar bent jau kitoniško) oro gurkšnį ir gyvenimas bei visos vertybės ėmė sparčiai keistis. Saldūs Vakarai tapo lengvai pasiekiami, jie ėmė skverbtis ir į pačią Lietuvą – ne vien per daiktus, bet ir per atvykstančius kitataučius ir ypač kitarasius. Taip trokštamų patirčių gavimui neišvengiamai reikia ir kažkiek susitapatinti, kaip anglai mėgsta sakyti, pabūti kito batuose, taigi D. Liškevičius tampa juodaodžiu pasinaudodamas „saldžia pagunda“ – šokoladu ir, įgavęs trokštamą patirtį, jis atsikrato susikurto įvaizdžio, tampa nauju aš ne tik metaforiškai, bet ir formaliai, kai akiplėšiškai (galbūt tai vienas iš triukų, kurį D. Liškevičius įveda tam, kad paerzintų kai kuriuos žiūrovus, jautriai reaguojančius dėl autentiškumo kūryboje – štai buvo D. Liškevičius, o štai jis save patį lengva ranka pakeičia į kitą, nebe autorių, bet stojantį autoriaus vieton) panaudoja savo dublerį ir įvyksta apsivalymas, atsinaujinimas ir virsmas, kuris yra pakankamai kontraversiškas, kadangi purvo-maisto valymasis į oficialų valstybės simbolį gali pasirodyti kaip to simbolio išniekinimas. Bet ar tikrai D. Liškevičius siekia tik buko ir nepretenzingo šokiravimo efekto? Šis aktas greičiau yra atspindys to, ką pati Lietuva patyrė ir vis dar patiria – piliečiai bastosi po pasaulį arba ilgesingai žvelgia į „rojų“, kuris, kaip įprasta, yra už Lietuvos ribų, o sava šalis lieka tik trypiamu ir purvais pilamu kilimėliu visiems nelaimėliams ar šiaip nepatenkintiems gyvenimu (užtenka pramesti akim populiariausių internetinių laikraščių antraštes arba, jei norisi ekstremaliau, paskaityti garbiųjų piliečių komentarus po straipsniais). Tai tarsi išsivadavimas iš ilgalaikės priespaudos, atsigriebimas to, ko neteko patirti ir visa tai su neišvengiamu šalutiniu poveikiu – pamiršimu kas esi, kokiai kultūrai priklausai – lyg persivalgius saldumynų visas kitas maistas būtų tapęs prėsku ar net atstumiančiu. Dainiui Liškevičiui ši tema, matyt, labai aktuali ir svarbi, nes – atsitiktinumas tai ar ne – maždaug prieš metus buvo surengęs parodą „Katarsis“ (tik kitoje akademinėje galerijoje Vilniuje). Kauno publikai siunčiama tiesioginė žinutė apie savęs išsižadėjimą, apdergiant tautą ir kultūrą, kuriai priklausai, vardan naujo įvaizdžio, naujo aš, kuris gali pikdžiugiškai ir su pasimėgavimu nusijuokti, kaip tame video performanse, iš kitų, kurie galbūt baisisi tuo, ką ten pamatė ir suvokė (ir tas baisėjimasis tik sustiprėja, jei žiūrintysis bent truputį nujaučia, jog tai apie jį).

Kiti objektai parodoje tik papildo šį minėtą performansą, bet kartu ir smarkiai išplečia autoriaus kuriamą interpretacinę erdvę, reabilituoja pasididžiavimo savo miestu jausmą (jei jis netyčia buvo dingęs, besipiktinant tuo vėliavą terliojančiu pusiau kauniečiu). Kai kurie objektai išryškina Kauno genius loci – D. Liškevičius jais pabrėžia pačias jausenas, atmosferą, procesą (jo performancas ant Kauno pilies stogo, mėgstamo namo fotografija, pašto ženklas su Rembrandto paveikslu „Danaja“ bei istorija apie „vandalą“ kaunietį, Bronių Maigį, kuris išniekino tą paveikslą, ir kadaise žymaus boksininko portretas su pasakojimu apie bokso svarbą Kaune 8 deš.). Be šių minėtų objektų menininkas eksponuoja ir globalesnės tematikos, ne tik tiesiogiai su Kaunu susijusius readymade‘us (kai kada labiau made negu ready): parodos autorius nesivaržydamas dirgina lankytojų protus su delfino nupaišytom trispalvėm, skandinaviškos stilistikos Lietuvos vėliavų variacijomis, staiga meno kūriniais tapusiais įrėmintais laikraščio ir žurnalo puslapiais ir panašiai. Tokie darbai iššaukia mintis apie tautinį identitetą – kas jį sąlygoja, kaip būtų įmanoma jį apibrėžti ir kaip apskritai konstruojama tautinė tapatybė, kuri neišvengiamai susideda iš įvairiausių gyvenimo įvykių. Pora tokių savo identiteto suvokimo atgarsių ir įeina į parodą. D. Liškevičius sumeistravo du post-objektus, kurie ne tik gali sugluminti, bet ir puikiai atskleidžia dažno lietuvio požiūrį į savo šalį. Vienas man ypač patiko. Kaip pavadino autorius, tai yra veidrodėlis su aplikacijomis arba post-objektas Nr. 2. Ant termometro dėklo, kuriame įvyniota Lietuvos valstybinė vėliava, dydžiu primenanti standartinę ratuotų piliečių patriotizmo ir vienybės išraišką krepšinio čempionato metu, pritvirtinta maža plastikinė keliautojo ar tai kokio knygnešio figūrėlė ir veidrodėlis, ant kurio priklijuota išsivėpusio velnio galva bei anuso fotografija stambiu planu. Visa kompozicija tarsi alsuoja delfio komentarais, kad Lietuva kažkur ritasi, kad ne už tą kovota buvo… Sukomponuota išties šmaikščiai – pasišventimą savo kultūrai ir dideles pastangas simbolizuojantis knygnešys, kuriam po kojomis tarsi visa vieninga Lietuva būtų, žengia į velnišką ateitį, taip sakant, šiknon, kaip drąsiai D. Liškevičius ir pavaizdavo. Čia D. Liškevičiui pavyksta lyg netyčiom priversti žiūrovą stoti prieš veidrodį ir iš šalies pamatyti jo paties dažną nedėkingumą ar nemeilę savo šaliai.

Nelengva į save objektyviai pažvelgti iš šalies. Šiuo atveju, paroda tampa veidrodžiu ir savotišku objektyvumo garantu. D. Liškevičius sukūrė kunstkamerą Kaunui, iš kurios sukonstravo retrospektyvinį kaleidoskopą apie savo miestą, kuris, nors ir kartais garbingai tituluojamas lietuvybės tvirtove, turi lygiai tas pačias ydas, kaip ir likusi Lietuva, bet požiūris į save ar į kitą neretai priklauso nuo labai neapibrėžtų, kartais net nelogiškų dalykų, o pozicija ar siekis „be pykčio“ žvelgti į aplinkos reiškinius neretai prasilenkia su realybe ir telieka išoriniu apvalkalu visiškai priešingiems veiksmams. Taip ir tautinė tapatybė formuojasi nelogiškai, padrikai ir rezultatai ne visada kelia pasigėrėjimą – tokios būna ir kunstkameros, kur nei vienas daiktas nėra svarbesnis už kitą, kur viskas susideda į vienumą, galiausiai ir padarančią didžiausią poveikį. Tautinę tapatybę formuoja ne vienas kitas ryškesnis įvykis, o daugybė jų, apimančių įvairiausius ir netikėčiausius reiškinius, kurie ir sudaro tą visumą ir bendrą įspūdį.

Foto: Birutė Žiogaitė (galerija „101“)