„Santa Fe“ feminizmo skaitymo grupė – nereguliariu grafiku Santariškių mikrorajone susiburianti bendruomeninio skaitymo iniciatyva, jungianti kolektyvinio studijavimo praktiką su neformaliu, draugišku dialogu apie moterų, pasaulio, kūrybos ir tekstų problemas. Tokią iniciatyvą sunku aprašyti glaustai ir išvengiant akademinių spąstų. Grupės siekius, lūkesčius, tematiką ir rūpesčius aptarėme su jos iniciatore Justina Zubaite.
Numerio tema – „Visi taškai ant „ė“ – lyg ir verčia laikytis krypties, bet Santa Fe ir mūsų pokalbis yra labiau apie moteris kasdienybėje. Ir ne tik moteris, bet ir vaikus, kaimynus, skaitymą, šnekėjimąsi bei kitas būtybes ir būties formas. Kai galvoju apie Santa Fe susibūrimus, veriasi kažkokia alternatyvi bendruomeninė realybė. Iš to kyla konkretūs klausimai:
Kaip atsirado Santa Fe Santariškėse?
Mintis apie Santariškių feminizmo skaitymo grupę kilo 2016 m. pavasarį, bet mezgėsi jau anksčiau, kai laukiausi ir pildžiau “Pregancy Notes #1, 2” – paprastus moleskinus, kuriuose greta formalių laukimo detalių įterpdavau nuorodas į tekstus ir kūrinius, kurie tuomet pasirodė įdomūs. Tai buvo vienas iš tų retų laikotarpių, kai neskubrus, dėmesingas skaitymo, rašymo ir pastabų žymėjimosi spalvotais pieštukais procesas buvo įmanomas, nes tiesiog atostogavau.
Tuo metu aptikau daug tekstų ir kūrinių apie motinystės diskursą šiuolaikinio meno lauke. Omeny turiu Timo Feldhaiso ir žurnalo „Spike“ tuo metu (2015 m.) pradėtą pokalbių seriją „Kids in the Art World“ (pokalbiai su DIS, Isabelle Graw, Chus Martínez) bei Hope Svenson ir Roberto Snowdeno Portlando šiuolaikinio meno centre kuruotą parodą „Mommy“ (2015). Joje gilintasi į įvairius tikrus ir menamus iššūkius, kuriuos atveria motinystė meninėje praktikoje, taip pat į vis kultūriškai primetamą arba primenamą motinystės ir karjeros priešpriešą. Manau, kad užkliuvimas už šių ir panašių tekstų nebuvo atsitiktinis: jaučiausi nesaugiai, buvau ką tik pradėjusi dirbti Šiuolaikinio meno centro skaitykloje ir ėmusi abejoti viskuo, ką maniausi išmananti, galinti ir norinti daryti.
Pradėjau domėtis parodoje „Mommy“ pristatytomis menininkėmis, ypatingai Lutz Bacher, Anne-Mie Van Kerckhoven ir Barbara T. Smith. Pastaroji savo 1965-1966 m. kūriniais pasakoja alternatyvią xeroxinės spaudos ir jos paplitimo meno lauke istoriją (priešingai, pvz., išimtinai vyriškai legendinio Seth Siegelaub 1968 m. projekto “The Xerox Book” sudėčiai). 1965 m. legendinė Los Andželo spaustuvė „Gemini G.E.L.“ atsisakė gaminti litografinius jos kūrinių atspaudus. Smith, tuo metu auginusi tris mažamečius vaikus, įsigijo daugiafunkcinį 914 Xerox kopijavimo aparatą ir įkūrė studiją savo namuose Pasadenoje. Taip ši spauda tapo jos galimybe užsiimti menine veikla ir sykiu rūpintis atžalomis, o artimoji aplinka (vyras, vaikai, jos pačios kūnas, santykiavimo aktai ir kt.) tapo integralia savileidybos projekto dalimi.
Kita vertus, gimus Baltrui patekau į socialinio nuobodulio situaciją – praktikavau naujus, tačiau dar svetimus motinystės ritualus, mėgdžiojau mamų pasivaikščiojimų choreografijas, tryniausi priemiesčio kvartale, stebėjau save ir visas kitas mamas. Viena jų, palikusi man įspūdį, laukdamasi ant klubo nešėsi stipriai pravirkusį dvimetį ir pūtė lūpinę armonikėlę, ramindama save ir jį.
Kartais pasidalindavau su draugais savo skaitiniais ir planais. Taip Audriaus Pociaus dėka Santariškių feminizmo skaitymo grupė ir įgavo Santa Fe pavadinimą. Tikiuosi, kad jis ne tik veikia kaip akronimas, bet ir padeda išryškėti pasirenkamoms temos, tekstams bei pokalbiams. Kaip rašiau pirmajame kvietime prisijungti, skaitiniai nuo vakarinio JAV kranto – Kalifornijos, Oregono –leidosi žemyn į Naująją Meksiką. Norėjau kalbėti apie besilaukiančiųjų kūnus, putlius kūnus, turkiškas vonias ir moterų krūtis, pogimdyminius liūdesius ir mamas, stebinčias tolyn skuodžiančią jų atžalų kūdikystę. Ilgainiui, kolektyviai panorus, prisijungė visai kitos temos, bet apie jas – vėliau. Labai džiaugiuosi, kad Santa Fe perėjo į bendruomenės ir “drauguomenės” rankas. Nedrįsčiau sakyti, kad tai mano projektas, nes tuo pačiu jis ir Rūtos Junevičiūtės, Gailės Pranckūnaitės, Viltės Girdzijauskaitės, Nicholo Matrangos ir daugelio kitų – santariškiečių ir jų svečių.
Ką pastebi susibūrimuose? Kaip ir kokie žmonės skaito, ką jie atsineša ateidami į „feministinių skaitymų“ grupę?
Kol kas įvyko šešios įprastos Santa Fe sesijos ir keli proginiai susitikimai, pvz. su bičiuliu, poetu CA Conradu. Jam viešint Vilniuje skaitėme mane maloniai nustebinusį turbūt vienintelį poetės Rosalie Moore eilių rinkinį „The Grasshopper’s Man“ (1949) ir stabtelėjome ties Eileen Myles eilėraščiu „What Tree Am I Waiting“.
Galiu pristatyti kelis fragmentus iš buvusių susitikimų, nes kiekvienas jų pasiūlo tolimesnių pokalbių kryptį. Trajektorija turbūt tiesiasi nuo konkrečių moteriškų patirčių pasaulio link, t.y. link klausimų, kaip orientuotis ir aktyviai veikti šiuolaikybės krizių akistatoje. Pirmojo susitikimo metu skaitėme Maggie Nelson „auto-teorinio“ teksto „The Argonauts“ (2015) fragmentus ir CA Conrado somatinį pratimą „M.I.A. Escalator; I Hope I Am Loud When I Am Dead“. Abu tekstai tuo metu man pasirodė įdomūs, nes sekė laukimo pėdomis.
Pirmajame Nelson pasakoja patirtis laukiantis sūnaus Iggy ir stebi savo vingrios lyties (angl. fluid gender) partnerio (n.b. – mūsų kalbos heteronormatyvumas) Harry Dodge’o hormonų terapiją ir mastektomijos procedūrą. Antrąjame CA Conradas prabyla apie ultragarso aparatą, sulytinantį ir savaip interpeliuojantį dar negimusius. „M.I.A. Escalator“ Conradas nupasakoja savo pasivažinėjimus Filadelfijos liftais, kurių metu bendrakeleiviams rodė savo nuotrauką, klausdamas: „ATSIPRAŠAU, ar jūs matėte šį žmogų?“. „AR TAI NE TU?“, klausdavo jie – „Ne, dauguma žmonių galvoja kad aš atrodau kaip JI, bet ar tu matei JĄ?“.
Apie sonografines mašinas yra rašiusi ir filosofė, feminizmo tyrinėtoja Karen Barad, kurios tekstas “Diffracting Diffraction: Cutting Together Apart” (2014) tapo centriniu antrosios sesijos skaitiniu, puikiai pristatytu Viltės Girdzijauskaitės. Ši sesija, manau, buvo vienas sėkmingiausių skaitymo drauge pavyzdžių, sujungęs performatyvius elementus, kolektyvinį studijavimą ir puikius pokalbius terasoje. Tokia buvo mūsų susitikimų pradžia.
Santa Fe yra pirmiausia skirta Santariškių bendruomenei ir, nors būta siūlymų persikelti arčiau miesto centro, kur daliai dalyvių būtų patogiau atvykti, kol kas aš laikausi įsikibusi priemiesčio skaitymo grupės formato. Tikiu, kad Santa Fe gali tapti integralia rajono kultūrinės veiklos dalimi ir labai to noriu. Kita vertus, ne paslaptis, kad įtraukti santariškiečius nėra taip paprasta. Nors sulaukiu nemažai virtualaus entuziazmo, labai nedaug kaimynų dalyvauja skaitymuose – o kaskart nusėjame rajoną bei centrinį jo „IKI“ plakatais ir kitais spaudiniais apie būsimus susitikimus. Spėju, kad prie vangaus kaimynystės įsitraukimo prisideda ir tai, ką vadinu „dvigubu mazgu“: viena vertus, šiems susitikimams aš atveriu savo namų duris – nesu tikra kas, kokiais tikslais ir kokių įsitikinimų vedami panorės sudalyvauti. Kita vertus, kaimynams dalyvauti jiems galimai nepažįstamų tekstų (o gal ir diskurso!) skaitymuose privačioje namų erdvėje, matyt, irgi neatrodo labai jauku. Iš tikrųjų aš nežinau, kaip šiuos mazgus išregzti – mėgaujuosi neįpareigojančia namų aplinka, buities nebijančiu feminizmu, užkandžių ir pavakarių gaminimu svečiams. Dar daugiau, Santariškėse (konkrečiai – miegamajame rajone gilyn už Klinikų) nėra daug viešų erdvių, kurias būtų galima panaudoti mūsų susitikimams: tik pieva ir miškas, keli vaikų darželiai, ligoninė, prekybos centras. Bet artimiausiu metu planuoju dalį Santa Fe veiklų iškelti ant pievos ar į kitas erdves ir pabandyti atidžiau palukštenti kaimynystės lūkesčius.
Kuo tau unikalus skaitymas kaip bendravimo būdas?
Pastaruosius kelerius metus, tiek dirbdama ŠMC skaitykloje, tiek vystydama mūsų nedidelį art&theory knygyną www.sixchairsbooks.lt, save vadinu knygininke, t.y. dirbančia su leidiniais, skaitiniais, spaudiniais ir kitomis knyginėmis praktikomis. Šis vaidmuo, kuris artimas tarpininkavimui tarp leidinių, jų kūrėjų ir skaitytojų, mane kol kas tenkina. Kita vertus, neretai išgirstu, kad tokia veikla, sekant įvairialypio ir vingraus diskurso įgeidžius, galbūt atrodo nepakankama; kad gal vertėtų nutrūkti arba į rašymo, vertimo praktikas, arba leidybinę ar net parodinę veiklą. Vis dėlto, šiuo metu man įdomiau svarstyti apie vietinio konteksto leidybinės (ir savileidybos) aplinkos sąlygas. Kodėl esant tokiam aktyviam šiuolaikinio meno laukui Lietuvos miestuose per pastaruosius dešimtmečius nesusikūrė tvari meninės leidybos tradicija? Kodėl tiek nedaug VDA absolventų savo studijas vainikuoja savileidybos kūriniais? Kodėl vienas iš nedaugelio mieste esančių neinstitucinių rizografų yra taip vangiai naudojamas? Kita vertus, atsakymas galbūt toks, kad tiesiog stinga leidybinės infrastruktūros: edukacinių praktikų, meno leidyklų, platintojų tinklo, šiuolaikinio meno knygynų. Bet toks atsakymas pats primena pirmąjį klausimą.
Truputį nukrypau nuo pokalbio apie skaitymo ir bendravimo praktikas. Santa Fe buvo sumanyta kaip grupinio skaitymo, kolektyvinio studijavimo ir rajono pasiūlytų problemų aptarimo projektas. Kaip ir minėjau, iš pradžių mane užkabino motinystės diskursas ir feministiniai tekstai, kuriuose sekama laukimo, gimdymo, pogimdyminio bliuzo pėdomis, pvz. praėjusios vasaros skaitinys Adrienne Rich “Of Woman Born: Motherhood as Experience and Institution” (1976). Pamažu man pasirodė, kad tokie kolektyviniai skaitymai, vis dėlto, savo prasmę įgauna tik tada, kai yra nukreipti į išorę, t.y., kai provokuoja nenuspėjamas akistatas su šiuolaikinio pasaulio krizėmis, įvairialypiai veikia kasdienines praktikas, padeda įsipainioti į daugiasluoksnius, aktyvius laiko, vietos, materijų ir reikšmių santykius – „pasilikti bėdoje“ (angl. Staying With the Trouble), kaip tai formuluoja Donna Haraway. Atrodo, kad tai veikia ir naujausias Santa Fe temas bei pačius susitikimus: vasaros planuose, greta įprasto formato skaitynių, yra suplanuotos kolektyvinės nevienareikšmio (pagal šiuolaikybei būdingą paradoksą, kai kūrėjai taikosi į feministinę mintį, tačiau tuo pačiu nuo šio diskurso atsiriboja „humanistiniu“ gestu), pagal Margaret Atwood romaną kuriamo serialo „A Handmaid’s Tale“ (2017) peržiūros viename iš Santariškių vaikų darželių, taip pat komposto dirbtuvės ir kom-posto (angl. com-post, Haraway) diskusijos su santariškiečiais bei keliais jaunais menininkais.
Santa Fe #3 plakatas. Autorė: Rūta Junevičiūtė
Man asmeniškai įdomu tai, kad Santa Fe – toks šviesus projektas, ir ne dėl to, kad tematika “cukrinė”. Manau, nereikia aiškinti, kuo koktūs lietuviški motinystės ir moterystės naratyvai, nuo kurių kartais sunku atsiplėšti net ir įsivaizduojant, kad turi distanciją. Įspūdis toks, kad Santa Fe siūlo paprastą, labai atvirą alternatyvą, kuri daugelyje kitų kontekstų jau yra tapusi norma: inkliuzyvų, buities nebijantį feminizmą, leidžiantį ir gyventi su savo situacija, ir ją transcenduoti. Ar yra konkreti teorija, tekstas, kuris paskatino ieškoti tokio susibūrimo?
Jau užsiminiau, kad pradžia tapo vienu metu šiuolaikinio meno lauke pasirodžiusi gausybė tekstų skirtų aptarti motinystės ir moterystės klausimus – prie jų priskiriu ir tokius „cukrinius“ kaip „You Can Be a Mother and Still Be a Successful Artist“ (Artsy, 2016). Man pasidarė smalsu, kodėl būtent tuo metu ši problema taip aktyviai buvo traukiama iš užančio. Taip pat suintrigavo ir kiti, neoliberaliai akcelaracijai nepaklūstantys tekstai: motinystės diskursas queer kontekste arba pasidavimo, o ne pergalių pasakojimai. Griebiausi Nelson „Argonautų“ ir nusprendžiau, kad tai bus tekstas, nuo kurio Santa Fe atsispirs. Taip pat prisiminiau taro burtus su CA Conradu, man „iškritusią“ kosminės morkos kortą ir pasiūlymą nepasiduoti sonograminėms mašinoms.
Ką Santa Fe reiškia priemiestis, suburbija? Man atrodo, kad Lietuvoje tai aktuali, bet nereflektuojama erdvė. Žmonės priemiestyje „tik gyvena“, ten dažniausiai nėra infrastruktūros ar glaudžių bendruomenių. Tuo pačiu nėra ir tam tikro vakaruose pastebimo prietaringumo, kuomet „priemiestinis“ gyvenimas neva numarina intelektualinį. Ką tu įžiūri rajonuose, kokie ten pasakojimai, ko ilgimasi?
Santa Fe yra dedikacija mano rajonui. Savo ruožtu, Santariškių kasdienybė – vienas stipriausių įkvėpimo šaltinių. Visgi, šis priemiestis yra pakankamai netipinė vieta į bendruomenę orientuotoms kultūrinėms iniciatyvoms. Amerikietiškas baltųjų tvorų (angl. white picket fences) gyvenamųjų namų suburbijas primenantis kvartalas su savo santykiniu brangumu ir gan homogeniška, “kultūringa” aplinka, ilgainiui tapo labai uždaru, nepageidaujančiu įsileisti socialiai pažeidžiamų grupių ir, žinoma, kolektyviai diskutuoti socialinėmis ar politinėmis temomis. Nenorėčiau daryti grubių apibendrinimų, tačiau, pvz., „Saugios kaimynystės“ programa Santariškėse, regis, virto akylu sutartinų išvaizdos, elgesio ir laisvalaikio pomėgių modelių neatitinkančių žmonių įtarinėjimu.
Kitas įdomus aspektas, galbūt būdingas ir kitiems miegamiesiems rajonams – viso bendruomeninio gyvenimo organizavimas aplink šeimos ir vaikų poreikius. Pagrindiniai kaimynystės susibūrimo taškai yra vaikų žaidimų aikštelės (kur dienas su vaikais leidžia mamos, o vakarus – tėčiai) ir net trys vaikų darželiai. Iš pirmo žvilgsnio, dažni šeimų pasivažinėjimai riedučiais, dviračiais ar riedlentėmis, tinklinio, krepšinio ir futbolo žaidimai aikštynuose, kaimynystėje vykstantys jogos, pilates ir kitokių mankštų užsiėmimai išduoda aktyvų kaimynystės įsitraukimą į bendruomenines veiklas. Kita vertus, kitokio tipo kultūrinių užsiėmimų akivaizdžiai stinga. Tavo minėtas Santa Fe inkliuzyvumas yra kvietimas susiburti skaitymams, pokalbiui ir diskusijai, kuri išryškintų šios bendruomenės įvairialypumus. Spėju, kad santariškiečiai savo poreikius diskutuoti įkurdina arba privačioje namų-draugų aplinkoje, arba palieka „mieste“ prieš grįždami namo. Norėtųsi, rajonas irgi taptų ne „vien gyvenimo“, bet ir diskusijų apie gyvenimus ir išgyvenimus šiuolaikybėje platforma.
Santa Fe #5 plakatas. Autorė: Gailė Pranckūnaitė
Tuo pačiu galima pakalbėti ir apie tas temines „moteris mene“ – kaip tau atrodo, ką tokia frazė dabar reiškia? Kokie tie aštriausi moterų reikalai mene, tekstuose, gyvenime?
„Moterų mene“ tema buvo pirmasis Santa Fe užkabinęs klausimas: man buvo smalsu, kaip sulytinamos meninės praktikos bei kas ir kokiais būdais tai įtvirtina (meno istorijos kanonas, o gal pačios feministinės strategijos?). Kita vertus, ši tema galiausiai pasidaro slidi, nes apibendrintai įvardija skirtingas menines ir kuratorines praktikas: nuo lyties pagrindu kuriamų parodų arba „moteriško“, tačiau nuo feministinės teorijos atsiribojančio meno, iki diskursyvius socio-politinius klausimus gnaibančių parodų. Pateiksiu vieną pavyzdį iš naujausios Donnos Haraway knygos „Staying With The Trouble: Making Kin in The Chthulucene“ (2016), kur, tarp viso kito, svarstoma, kodėl #BlackLivesMatter, ir kodėl tai – anaiptol ne tas pats, kas teigti, jog #AllLivesMatter. Anot Haraway, giminingumų kūrimas (angl. making kin) yra neatsiejamas nuo ypatumų įvardijimo, prioritetų sudėliojimo ir vikraus veikimo pripažinimo. Bendrysčių kūrimas visados yra ir inkliuzyvus, ir ekskliuzyvus, ir to nereikia bijoti pripažinti. Kaip tik, reikėtų bandyti išvengti universalizuojančių, humanistinio diskurso siūlomų apibendrinimų ir susitelkti ties singuliaria istorija (ar problema, pasakojimu, bendryste). Nes, kaip sekdama Alicia Garza, teigia Haraway: „kaip išsilaisvins #BlackLivesMatter, taip išsilaisvins kiekvienas, tačiau kad tai pasiektume, visą savo dėmesį turime pirmiausia sutelkti ties jų gyvybėmis (…)“.
Nuojauta kužda, kad tema „moterys mene“ per daug panašėja į šūkį #AllLivesMatter.
Santa Fe #6 plakatas. Autorius: Nicholas Matranga
Iliustracija viršuje: Santa Fe #1 plakatas. Autorius: Nicholas Matranga
