Pasaulis kaip lėtinė liga. Kristinos Inčiūraitės paroda „Šešėlio aidas“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

Meno kūriniai man kartais kelia pačias keisčiausias asociacijas, iš pirmo žvilgsnio nutolusias nuo realaus jų turinio. Tačiau tereikia pamėginti tas asociacijas įžodinti, ir pasirodo, kad jos ne tokios ir tolimos. Taip nutiko ir su „Maloniojoje 6“ rodytu nauju Kristinos Inčiūraitės projektu „Šešėlio aidas“, kuris man apskritai tapo vienu įdomiausių jos kūrybos epizodų.

Pirma asociacija, tiesa, išryškėjusi ne iškart, o beveik iki pat šio teksto parašymo tūnojusi kažkur pasąmonėje, nurodo į tailandiečio kino režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo 2006 m. filmą „Šimtmečio sindromai“ (Syndromes and a Century). Šį filmą pažiūrėjau jau senokai, bet jo atmosfera (daug labiau nei siužetas, kurio ten, beje, beveik ir nėra) ilgam įstrigo atmintyje ir vis laukė progos kažkokia forma iškilti į paviršių. Ta proga tapo Inčiūraitės filmai „Birželis“ ir „Šešėlio aidas“, sudarę parodos stuburą. Taip atsitiko todėl, kad šiuos menininkės kūrinius persmelkė labai panašus jausmas, kurį apčiuopiau ir įvardinau sau tik vėliau.

Weerasethakulo filme veiksmas vyksta meditatyvioje, belaikėje ir beveik fiziškai tvankioje ligoninių ir jų prieigų aplinkoje. Ligos nuojauta yra visur, už kiekvieno kampo, net foniniame paukščių čiulbėjime ir kitų tropinių gyvių skleidžiamuose garsuose. Tačiau liga čia yra ne dramatiškas, laikinas ir intensyvus įvykis, o, priešingai, išsklidusi, latentinė ir nuolatinė šio pasaulio būsena. Ji yra šio pasaulio substancija, arba pats šis pasaulis ir jo realybė yra lėtinė liga, toks troškus statiškas karščiavimas. Šioje liguistoje atmosferoje yra savotiško jaukaus tykumo ir minkštumo. Panašiai kartais gera sirgti vien todėl, kad tuomet nereikia stengtis pirmauti kasdienybėje – be perstojo kažko siekti, rodyti aukštus rezultatus, konkuruoti. Galima tiesiog išsklisti kažkokioje keistoje nesubjektyvumo būsenoje.

Inčiūraitės „Birželyje“ ir ypač „Šešėlio aide“ ligos motyvas taip pat labai stiprus ir toks pat nevienareikšmis. Čia liga irgi tampa kone malonumo šaltiniu, homeopatine gydymo priemone – gydymo nuo moters individualumo niveliacijos, nuo primesto pasyvumo ir neveiksnumo, nuo virtimo lyties ir visuomeninio vaidmens narve įkalintu objektu (tiek vėlyvosios Kinijos imperijos laikotarpio moterų poezijoje, tiek šiuolaikinėje „valstybinio kapitalizmo“ epochoje). Liga šiuo atveju, kaip ir prieš tai minėtame pavyzdyje, leidžia pasinerti į savo paties gelmę ir bent trumpam pasitraukti iš (socialinio) apibrėžtumo erdvės. Paradoksaliai, liga tampa išlaisvinanti. Poetiškas simptomų artikuliavimas veikia kaip pasveikimo katalizatorius. Tačiau tuo pačiu savotiškas mėgavimasis šia būsena sąlygoja ir pasąmoninį troškimą, kad ji taptų lėtine.

Lėtine liga serga ir vaiduokliškas Tiandučengo gyvenamasis rajonas Hangdžou priemiestyje. Tai ta pati liga, kurią aprašo tiek Evanas Calderis Williamsas knygoje „Kompleksinė ir netolygi apokalipsė“ (Combined and Uneven Apocalypse), tiek Nerijus Milerius „Apokalipsėje kine“ – išsėtinė apokalipsė, iš klasinio Įvykio virtusi latentine ir statiškai visą gyvenimą persmelkiančia būsena. Eifelio bokšto ir Marso lauko imitacija, „europietiški“ prospektai ir amfiteatrai yra nebereikalingi ir dūlantys dar net nebuvę panaudoti žmonių. Čia nėra jokios dramos, tik tyki nesibaigianti nebūtis. Tai tarsi apleista vakarykštė diena, kurią apleidę žmonės jau iškeliavo į kitą dieną, o jos dekoracijos liko tyliai laukti savo pabaigos.

Tai primena man kitą dalyką – Stepheno Kingo novelę „Langoljerai“, kurioje herojai patenka į laiko skylę ir dėl to keliomis minutėmis „atsilieka“ nuo visos likusios žmonijos, kuri toliau gyvena „tikrame“ esamajame laike. Jie patiria apleistą pasaulį, kuris atrodo kaip įprastai, bet neturi gyventojų ir savybių – savotišką užsilikusį, nebereikalingą, išmestą dabarties kevalą. Toks kevalas yra ir Tiandučengo rajonas, tarsi n minučių (valandų, metų, epochų) vėluojantis esamajame laike gyvenančio kopijuojamo tikrojo Paryžiaus atžvilgiu. Ir vėl susiduriame su panašia situacija – ta lėtinė apokaliptinė nebūtis-liga, kuria serga ši vieta, yra tarsi leidimas nedalyvauti pasaulinėse konkurencijos ir našumo lenktynėse, leidimas tiesiog būti belaikėje erdvėje be jokios ekonominės logikos ir prievolės patenkinti realius gyventojų poreikius. Kaip ir kinų poečių išlaisvinančiu tekstu verčiama ligos būsena, tai yra keista prabanga, perteklius, pasitraukimas iš sutvarkytos, sunormintos, apibrėžtos dabarties su visais jos reikalavimais. Ir kaip rodo žmonijos žavėjimasis griuvėsiais, tai yra esminis, nors kartais ir neįsisąmonintas poreikis.

Visur „Šešėlio aide“ girdimas „dekoratyvinis“ ir iš pirmo žvilgsnio raminantis, idiliškas svirplių čirpimas primena mistinių Kingo langoljerų – būtybių, metodiškai sunaikinančių būtojo laiko pasaulį, – kažkur už horizonto skleidžiamą šiurpų garsą. Šis čirpimas taip pat pranašauja pabaigą – tiek pačių svirplių, tiek juos perkančių žmonių gyvenimo. Tik ši pabaiga taip pat yra lėtinė ir niekada taip ir netampanti Įvykiu. Svirpliai, kaip ir langoljerai, valgo laiką (būtent jis yra jiems skirtų miniatiūrinių porcelianinių indelių turinys), bet vėliau jį atrajoja, ir jis tampa medžiaga naujam laikui – kai narvelius ir dėžutes užpildo kiti svirpliai, kurių čirpimas yra lygiai toks pat – belaikis, nors ir be perstojo bylojantis apie laiką.

Šio čirpimo klausymasis turi dvigubą poveikį, lyg koks farmakonas – jis kartu ir gydo (ar bent jau maskuoja laiko tėkmės šiurpulį), ir palaiko tą anemišką ir anachroninę liguistą būseną. Tiksliau, pati liga ir tampa nesibaigiančiu gydymusi, bandant įvardinti simptomus, paversti bejėgiškumą išsilaisvinimo įrankiu, o stagnaciją – vaistu nuo progreso karštligės. Ir štai net vakariečiai mąstytojai, atrodo, perima „rytietišką“ egzistencinį požiūrį į ligą ir (nors ir gana ezoteriškai) teigia, kad „liga yra gijimas“. Kad ir kaip vertintume pačią prieigą, tame gali būti tiesos.

Išsamų fotoreportažą iš Kristinos Inčiūraitės parodos „Šešėlio aidas“ galite peržiūrėti čia.