Paroda „Mind the Object #2“ Kauno galerijoje „Post“

Lipant į ketvirtąjį Post galerijos aukštą, trečio ir ketvirto aukšto sankirtoje į parodą „Mind the Object #2“ pasiramsčiuojant įveda Gedimino Mažino kūrinys „Ramentas kampui“. Įkurdintas neįprastoje galerijos erdvėje – laiptinėje, tarsi koks buitinis rakandas, sujungęs tarpusavyje rodos nesuderinamų objektus ir medžiagas – betoną ir jame „įlietus“ metalinių vamzdžių ramentus. Betonas – dirbtinis akmuo, stingstant kietėjantis, sutvirtinantis. Ramentai – judėjimo (nors ir suvaržyto) protezas. Judesys ir sąstingis susilieja į neatskiriamą darinį, paremiantį  laiptinės kampą.

Šią „Mind the Object #2“ parodą ir savo būseną joje galėčiau sulyginti su vaiko būsena saldainių parduotuvėje – norisi apžiūrėti ir tą kūrinį, ir kitą, ir trečią, o ir ketvirtas jau kliūna už žvilgsnio… Antroji tarptautinės šiuolaikinės skulptūros paroda kaip tik ir nagrinėja objektus kaip kliūtis – tiek fizines, tiek ir susikurtas kiekvieno galvoje. Medžiagų (skonių), menininkų (gamintojų), vaizdų (išvaizdos) įvairovė šioje šiuolaikinio meno saldainių parduotuvėje įtraukia visas jusles. Tačiau šis „candy shop“ nėra teikiantis vien tik saldumą.

Nomeda ir Gediminas Urbonai savo kūriniu „Mikomorfai“ (Ballardo technologijų zooetikos paviljono artefaktai) sukelia asociacijas su Bryan Fuller serialo „Hannibal“ vienu šiurpiu epizodu pavadintu „Amuse-Bouche“: serijinis žudikas užkasa savo aukas, esančias katatonijos būsenoje, negiliai po žeme ir ant aukų kūnų augina grybus. Urbonai savo kūrinyje taip pat „augina“ grybus. Mikomorfai – tai pilkosios, kreivabudės micelio, lapuočių pjuvenų ir agrikultūrinių atliekų pagrindų užauginti artefaktai, kaip teigiama, vis dar ieškantys  tikrųjų savo komponentų ir funkcijų. Iš tiesų, kūrinys sukelia norą kuo atidžiau jį apžiūrėti, netgi paliesti kreivabudes, tačiau šalia smalsumo kyla ir atstūmimo refleksas – norisi nukreipti žvilgsnį kitur, tačiau akys nesiliauja stebėjusios.  Grožimasi tuo, kas savotiškai kelia šleikštulį – micelio pagrindu užaugintais augalais. Micelis – nežemiškos kilmės, parazituojanti, kolonizuojanti gyvybės forma, galinti kanibalizuoti kultūras, materijas, sukurti hibridus ir sudaryti naujus darinius. Ši idėja buvo vystoma psichotropiniame name – Zooetikos paviljone XII Baltijos trienalėje. Urbonai „Mikomorfuose“ taip pat naudojasi ir eksperimentiniu testavimu, formų/daiktų/pastatų auginimo idėja, atėjusia iš mokslinės fantastikos.  Meno ir mokslo sąjunga kalba ne tik apie naujųjų technologijų panaudojimą meninėje kūrinio išraiškoje, tačiau taip pat sukuria ir abjektui artimą išraišką.

Eglė Rakauskaitė šiai parodai pristatė vieną geriausiai žinomų savo kūrinių „Virginijai“. Suknelė,  pasiūta iš jazminų žiedų, alsuoja trapumu ir gležnu moteriškumu. Menininkė šiuo kūriniu nagrinėja klišinį moters įvaizdį – trapumas, grožis, kvapnumas (gėlių žiedai), tačiau tuo pat metu šalia stovi ir moters priedermė bei lemtis. Trapūs suknelės lapeliai pabyrėję ant galerijos grindų. Suknelė rodosi tokia trapi, kad net menkas prisilietimas prie jos, rodos, dar sužers keletą lapelių prie jau esančios krūvelės. Stebina tai, kad jazminų žiedeliai buvo surinkti 1994 metais, tad saldus jazminų žiedų kvapas, negelbsti nuo jų sudžiuvusio trapumo, vienu prisilietimu apnuoginančio vis naujas suknelės dalis.

Kitokią kritiką žarsto Nerijus Erminas savo kūriniu „Perlai“. Masyvus medinis kuilys pražiodyta burna guli ant grindų ir vemia perlais, kurie pašalinti iš organizmo, tapę nemalonia mase. Menininkas savo kūrinį aiškina pateikdamas citatą iš Šventojo Rašto: Mt 7,6 „Neduokite, kas šventa šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ Tai, kas prabangu, kas priklauso aukštesniajai klasei, sulyginama su juodu darbu, kvailumu, vergyste savo luomui. Šventumas versus purvas, grožis versus abjektas (atstumiančios organizmo funkcijos ir materijos). Šis N. Ermino kūrinys gali pykinti, jei buvai per daug godus šiuolaikinio meno saldainių krautuvėlėje.

Skaudžiausias (karčiausias saldainis) kūrinys šioje parodoje tai Zsol Azstalos darbas „My story, my version“ – serija tobulai perpjautų knygų. Kūrinyje menininkas nagrinėja istoriją kaip dabarties ir asmeninės individo patirties konstrukciją. Tai, kas buvo – istorija, praeitis – yra suprantama subjektyviai ir jokios bendrai suvokiamos istorijos/praeities negali būti. Knygos – tos tobulai, net skaudžiai supjaustytos knygos – teigia, kad kiekvienas kuria savo istoriją – kiekvienas savo istorijos pjūvį mato skirtingai. Knygą menininkas pateikia kaip visiems bendrai tinkamą istoriją, jos pjūviai, supjaustymai istoriją paverčia dėlione – sudedamosios dalys tos pačios, tačiau jų sudėjimo eiga tampa atvira.

Istorijos atminties temą nagrinėja ir Danas Aleksa kūrinyje „Skraidantys akmenys“. Nuo tada, (o gal ir nuo ankščiau, tik to niekas nepamena) kai Dovydas užmušė Galijotą akmeniu, šis įrankis tapo smurto, tačiau tuo pat metu ir įrankio, kuris gali atnešti pergalę, simboliu. Šiais laikais – tai įrankis pasiekti savo tikslą, arba apginti savo įsitikinimus. Ant pjedestalo guli langas su dvigubais stiklais, kurių dauguma pavirtę į mažas ir dideles šukes, pabirusias ant grindų. Šalia šukių ir ant nesudaužytų stiklų sudėti akmenys. Būtent per akmenų galią žmogaus rankose vykdavo revoliucijos, pokyčiai artėjantys su dūžtančiais stiklais. Istoriniame lygmenyje akmuo tampa savotišku permainų simboliu – išreiškiančiu ilgai slopintą nepasitenkinimą esama padėtimi ir galų gale pasiryžimą tai pakeisti.

Atminties tema persmelkia ir Marijos Šnipaitės  kūrinį „Kambaryje virš durų“, nagrinėjantį sustingusios praeities įvaizdį. Menininkė į šį kūrinį sutalpina, rodos, visą melancholiją, kuri buvo skirta praeičiai. Darbas tampa pilkai niūrus, netgi slegiantis. Ant lentynos padėtas tamsių spalvų kūrinys, šalia – sudžiuvusi palmės šaka – lyg akivaizdus gyvybingų praėjusių laikų simbolis. Atmintis čia tarsi išsikvėpusi, paskendusi sąstingyje.

Paroda „Mind the Object #2“privertė paragauti ir praryti įvairaus skonio „saldainius“, palikusius ir kartumo, ir rūgštaus posaldžio skonius burnoje. Kai kurie iš šių „saldumynų“ strigo gerklėje, tiesiogiai įgyvendindami pirminę parodos idėją – tapti kliūtimis greitam ir lengvam suvokimui, o ir fiziniam judėjimui erdvėje.

Iliustracijoje: Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Mind the Object #2“ galima apžiūrėti čia.