Paprasčiausiai ne viskas taip paprasta. Jelenos Škulienės meninis projektas „Simply complicated“

1

Viena menotyrininkė yra pasakiusi, kad norint sunaikinti meno kūrinį, reikia jį išanalizuoti. O kas nutinka, kai kūrinys pats tampa analitine priemone? Kuo tai paverčia meninį tyrimą? Ir kiek mokslinis tyrimas gali būti kūrybiškas? Šios ir panašios mokslo ir meno, analizės ir kūrybos, žinių ir pažinimo, faktų ir konstruktų opozicijos nagrinėjamos tęstiniame Jelenos Škulienės meniniame projekte „Simply complicated“.

Dar tebesitęsiantis projektas kol kas susideda iš performatyvaus veiksmo bei interviu su lankytojais, vykusių galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“. Performatyvaus veiksmo metu autorė galerijoje stovinčias sieneles ranka išrašinėjo vienintele fraze: „I will make more and more boring art“. Tai – tikslinga jos nuoroda į J. Baldessari 1971 metais vykdytą performansą „I will not make any more boring art“. Taip perfrazuodama Baldessari frazę ir ja išrašydama erdvę autorė iškelia ir pagrindinius interviu klausimus – koks yra šiuolaikinis menas, kodėl ir ar jis nuobodus? Pašnekovai buvo kalbinami savo santykio su šiuolaikiniu menu tema. Gauti rezultatai panaudoti kaip medžiaga J. Škulienės meno darbams, kurie vėliau eksponuoti parodoje.

Tad projektas savo pobūdžiu primena mokslinį tyrimą: duomenų rinkimas ir apdorojimas naudojant socialinių mokslų metodikas (pusiau struktūruotas interviu, turinio analizė) vyko kalbinant atsitiktinius galerijos „5 malūnai” lankytojus, pokalbius fotografuojant ir filmuojant, o vėliau dirbant su išgauta tekstine ir vaizdine medžiaga. Anot autorės, apklaustųjų imtis tolygi ne tik amžiaus ir lyties, bet ir tautybės aspektu. Pastarasis daugiakalbis elementas vėliau išskleidžiamas ne tik parodos prezentacijoje VDA tekstilės galerijoje „Artifex“, kur pavadinimas užrašomas keliomis kalbomis, bet ir viename iš darbų, kur pašnekovų atsakymai užrašyti Brailio raštu.

2

Paradoksalu, bet eksponuojami į krūvą sumesti interviu atsakymai yra beveik visiškai anonimiški. Vienintelės į asmenį nurodančios žymės yra kalbinės – leksika, kalba, užfiksuotos pauzės, sakinių struktūros. Taigi asmeninė (nes konkretaus asmens) nuomonė tampa vien logine žinute, viena iš 257 kitų, beveik tokios pačios vertės ir formato. Panaši racionalizuoto kokybinio tyrimo ironiška kritika pastebėtina ir kitame J. Škulienės darbe, kuriame vienodo formato medinėse dėžutėse sudėti baltais dažais išdažyti ir suštampuoti interviu dalyvių asmeniniai rūbai. Įdomu ir tai, kad beveik visi dalyviai ekspozicijai atnešė marškinius, bliuzeles ar marškinėlius.

Kitus keturis eksponatus būtų galima aptarti kaip atskirą grupę, nes jie nužymi naują tyrimo etapą – tekstinės ir vaizdinės medžiagos kritinį ir interpretacinį apdorojimą. Eksponuojamos itin sumažinto formato fotografijos, šalia kurių pakabinti du stiklai: didinantis ir mažinantis. Tokiu būdu žiūrovas kviečiamas pasirinkti savo perspektyvą – pažvelgti lyg iš arčiau ar toliau. Atskiroje salėje sukabinti tolimesnio tyrimo žingsnio vaisiai: iš varinių laidelių nuausti 60 stačiakampių lentelių su į žodį redukuotomis pašnekovų refleksijomis, autorės pavadintais „vertinimo konstruktais“, pašnekovų santykio su šiuolaikiniu menu tema.

Medžiagiškumas svarbus ir dar viename J. Škulienės darbe, kuris savo išpildymu yra susijęs su lentelėmis, tačiau jusliškai jam oponuoja. Ant trečiosios salės sienos sukabintos metalinės plokštės, kuriose kiaurai išpjaustytos vėlgi į žodį sutrauktos pašnekovų emocinės reakcijos į meno patyrimą. Jos kontrastuoja su šilto atspalvio variniu audiniu. Menininkė – laidininkė – mediatorė empatiškai įaudžia į vario lenteles racionalistines refleksijas, „konstruktus“, tuo tarpu jausminės reakcijos išraižytos šaltai, tarsi antkapio įrašai. Tokiu būdu išryškinamas šių asmeninių komentarų kaip objektyvistinės tiriamosios medžiagos paradoksalumas.

Prieštara tampa ir paskutinio parodos eksponato temine ašimi. Ant baltos sienos parūdijusiomis vinimis prikalta dvylika atsakymų į klausimą „Kodėl verta į vizualaus meno parodą ateiti aklam žmogui?“. Atsakymai pateikiami visu tekstu, tačiau atspausdinti ant juodų A4 formato popieriaus lapų Brailio raštu. Pritemdžius šviesą susidaro įspūdis, kad lapai yra tušti, o tai, kad ant jų kažkas yra išspausdinta, galima pajusti tik prie jų prisilietus, lyg neregom.

3

Tad koks tas Jelenos Škulienės meninis tyrimas? Labiausiai į akis krentantis jo aspektas – savikūra. Interviu tema išsivysto iš užkliuvusios frazės, pabrėžtinai daugybę kartų išrašytos ant sienos. Pašnekovų atsakymai padiktuoja tolimesnių kūrinių specifiką: emociniai atsakymai įraižomi metale, reflektuoti „vertinimo konstruktai“ išaudžiami vario laidais. Tyrime naudotų kalbų įvairovė vėliau pateikiama kaip parodos reprezentacinė priemonė.

Antras itin ryškus tyrimo aspektas – žaismingumas, o gal kritiškumas, distancija. Kiekvienas tyrimo etapas skatina meninę refleksiją, interpretaciją. Autorė pasiūlo žiūrovui pažaisti perspektyvomis su didinančiu ir mažinančiu stiklu, kalbėtis apie šiuolaikinio meno vizualinį aspektą Brailio raštu. Interviu klausimus ir atsakymus pateikia taip, kad nebūtų įmanoma atskirti, kas per asmuo pasisakė, tokiu būdu ne tik sulygindama, suvienodindama pasisakymų autoritetinę vertę, bet ir panaikindama sociokultūrinį kontekstualumą. Pati analizė tampa meninio žaidimo priemone – manipuliuojama jos formomis, atsisakoma jos istoriškumo, asmeniškumo, nepasitikima jos rezultatais, jie perkuriami ir dekonstruojami.

Trečias elementas, apjungiantis ir pirmuosius du – tikslinga parabolė. Paprastai skirtingos mokslinio tyrimo dalys sąmoningai modeliuojamos taip, kad viena kitą papildytų, pateiktų skirtingus medžiagos pjūvius. Tuo tarpu, šiame projekte tyrimas tarytum pats sau trukdo, pats save stabdo, paneigia ir pratęsia netikėtomis formomis. Tai vyksta dėl meta–analizės būvio: menininkė tiria patį meninį tyrimą. Panašu, kad ją domina proto ir emocijos įtampa bei joje atsiskleidžiančios paradoksalios pažinimo, žinojimo ir tiesos problemos. Visa tai ir pabrėžiama, išryškinama.

Pagrindiniu trūkumu, žvelgiant iš projekto „tyriminės“, o ne meninės pusės galbūt laikytina šiame projekto etape dar neakivaizdi struktūrinė visuma, naratyvo fragmentiškumas. Tačiau kodėl bendro projekto labui reikia būtent tokių jo sudedamųjų dalių? Ką atskleidžia, kokias įžvalgas pateikia, kokią naudą neša vienas ar kitas tyrimo elementas? Kokia, išskyrus autorės meninio impulso, logika jungia šiuos tyrimo etapus į vienį?

Veikiausiai toks įspūdis susidaro, nes liko neišsikeltas aiškus ir vienareikšmis „probleminis klausimas“. Nėra aišku, ką būtent autorė siekė išsiaiškinti projekto pradžioje. Antra – tyrimui lyg ir trūksta išvadų. Kaip nėra aiškus klausimas, taip nėra aiškus ir atsakymas. Tyrimas atliktas, duomenys apdoroti, reflektuoti, bet lyg neapibendrinti. Vis tiktai esama autorės užuominų į jos vykdytą pusiau struktūruoto interviu fenomenologinės analizės metodiką.

Čia pat atsiranda ir meninis pateisinimas: kadangi tyrimas kuria pats save, jo tikrasis pavidalas, hėgeliškai nesikeikiant, pasimatys tik post factum. O tyrimas, kaip teigia pati autorė, tebesitęsia. Ar, kaip geram detektyve, proceso priežastis ir rezultatas atsiskleis galutiniame projekto „Simply complicated“ etape, ar kūrinys bus populiariai paliktas „atviras interpretacijoms“, nuspręs pati autorė. O žiūrovui tenka suprasti, kad paprasčiausiai ne viskas taip paprasta…

Vaizdai iš Jelenos Škulienės meninio projekto „Simply complicated“ galerijoje „5 malūnai“ ir parodos VDA tekstilės galerijoje „Artifex“.