„Pagrindinė fotografo misija – pamatyti.“ Pokalbis su Vyteniu Jankūnu

2015 m. gruodžio 9 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Julija Fomina
01-head

Iki sausio 6 d. Šiuolaikinio meno centre vyksta personalinė Vytenio Jankūno paroda „Pakeleivis“. Joje eksponuojamos fotografijos, kurias menininkas padarė incognito, keliaudamas Niujorko metro. Vytenis Jankūnas jau 20 metų gyvena ir dirba Niujorke, o paskutiniajame XX a. dešimtmetyje gana aktyviai dalyvavo ir Lietuvos meno gyvenime. Apie tuometinį ir dabartinį laiką, kūrybinius procesus, rezultatus ir gyvenimą Niujorke menininką kalbina Julija Fomina.

02-Pakeleivis-01

Vytenis Jankūnas, paroda „Pakeleivis“ Šiuolaikinio meno centre, 2015, ekspozicijos fragmentas

Parodoje „Pakeleivis“ rodai nuotraukas, nors studijavai skulptūrą. Vos gavęs diplomą tuometiniame Valstybiniame dailės institute dar spėjai ir padėstytojauti. Kaip prasidėjo tavo karjera ir ką atsimeni iš anų laikų?

 Į meno lauką atėjau įprastu keliu: baigiau Čiurlionkę, vėliau įstojau į Dailės institutą. Mano klasiokai buvo Gediminas Akstinas, Vidmantas Jusionis, Jurga Ivanauskaitė, o grupiokai institute – Audrius Naujokaitis, kurio paroda neseniai atsidarė (ekspozicijų salėse „Titanikas“ – red. past.), Audrius Puipa, Rimvydas (Ray) Bartkus. Dailės institute studijavau skulptūrą, o baigus profesorius Leonas Žuklys mane pakvietė dėstyti piešimo katedroje. Dėsčiau piešimą būsimiems architektams, rūbų modeliuotojams, vitražistams, taip pat skulptoriams. Mano studentais buvo Gediminas Urbonas, Deimantas Narkevičius, daugelis kitų dabar garsių menininkų. Dėstymas man padėjo integruotis į jaunesniąją kartą. Niujorke ir dabar bendrauju su Žilvinu Kempinu, Ieva Mediodia, Juliumi Ludavičium – jie visi mano draugai iš tų laikų.

Su kuo dar bendrauji Niujorke?

Kadangi lietuvių menininkų bendruomenė ten palyginus nedidelė, tai nėra kažkokių amžiaus ribų ar kažkokių „klanų“, visi draugiškai bendrauja. Kai yra koks nors renginys, susirenkam visi – Kęstutis Zapkus, jo mokiniai, mano kartos atstovai. Mano geras draugas – Rimvydas Bartkus, kai išvažiavau į Ameriką, pas jį apsistojau. Pasimatom ir su Sandra Skurvidaite. Vienu metu Vilniuje, labai trumpai, ji buvo mano galeriste. Jai net pavyko parduoti vieną mano tapybos darbą tokiam niujorkiečiui. Tuo metu tai buvo brangiausiai parduotas tapybos darbas, net sumušiau rekordą…

1999 m. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) surengtoje retrospektyvoje „Lietuvos dailė 1989-1999: dešimt metų“ taip pat buvai pristatytas kaip naujosios tapybos atstovas. Gal galėtum plačiau papasakoti apie parodoje rodytą kūrinį?

Jis vadinosi „B(III)Rh+“ – tai mano kraujo grupė. Tuo metu su žmona laukėmės dukters, kažkas buvo blogai su kraujo grupe, kažkas nesutapo. Kaip tik dėsčiau anatominį piešimą ir ant plytomis išpiešto paviršiaus (tuo metu daug kūrinių sukūriau ant plytomis ištapyto pagrindo, buvo lyg „plytų periodas“ mano kūryboje) perpiešiau iš tarybinių anatomijos vadovėlių gemalą, apvaisinimą, kūdikį. Tas darbas buvo eksponuojamas ŠMC didžiojoje salėje ir buvo milžiniško dydžio, tikrai neįprasto tiems laikams. Pamenu, ji pamatęs Mindaugas Navakas pasakė: „Va, pagaliau kažkas man duoda atkirtį tapyboje!“ Šį paveikslą rodžiau 1994 m. savo personalinėje parodoje  ŠMC, toje salėje, kur dabar skaitykla. Dar buvau ištapęs milžinišką linoleumą, kuris išsitęsė iš parodos erdvės į kiemą. Ten atkartojau komiksą, kaip Donaldas atėjo į galeriją žiūrėti parodos ir diskutavo apie meną. Juokingas sutapimas – vėliau Amerikoje teko dirbti „The Walt Disney Company“ priklausančiame televizijos kanale „ABC“.

03-RH

Vytenis Jankūnas, B(III)Rh+, 1994, aliejus, drobė

04-bricks-smc

Personalinė Vytenio Jankūno paroda „Plytos“ Šiuolaikinio meno centre, 1994, ekspozicijos fragmentas

Įdomu, kad tavo darbai tiesiogiai susiję su tavo asmeniniu gyvenimu ir jo peripetijomis. Amerikoje 1995-1999 m. sukūrei seriją tapybos darbų „Where is my fucking experience?“. Jie nutapyti ant laikraščių puslapių su darbo skelbimais, nes tuomet intensyviai ieškojai darbo.

Taip, dabar darbo paieška vyksta online, gana nuobodžiai. O tuo metu,1995-aisiais, buvo kitaip: atsiverti „New York Times“ paskutinius puslapius, kur darbo skelbimai. Peržiūri juos, pasižymi, kas domina, užbrauki tai, kas nedomina, kur jau paskambinai. Tada pradėjau piešti tiesiai ant tų laikraščių, tokius piešinius paskui rodžiau galerijoje „Arka“. O po to nusipirkau drobių ir nusprendžiau tapyti didelio formato kūrinius. Paskui juos nufotografavau ir nusiunčiau skaidres į konkursą, kurį organizavo „New York Foundation of the Arts“ (NYFA). Laimėjau premiją ir dalyvavau grupinėje parodoje Niujorko „Sotheby’s“ galerijoje. Ten rodžiau kūrinius, taip pat tapytus ant laikraščių, bet jau kita tema – „Business and Money“, taip pat seriją apie nekilnojamą turtą. Tą seriją su plytomis tęsiau gana ilgai. Pavyzdžiui, panašiu principu esu sukūręs seriją „Darbas ir laisvalaikis“. Piešiniai su dviejų rūšių objektais: organiniais – kūno dalimis, organais, ir neaiškiais varžtais, įrankiais – visa tai buvo pavaizduota „New York Times“ laikraščio „Meno ir laisvalaikio“ skyriaus titulinio puslapio fone.

05-f-experience

Vytenis Jankūnas, Where is my fucking experience?, 1999, tapyba ant laikraščių

O tu skiri tas veiklas – darbą ir laisvalaikį?

Esu labai chaotiškas, man apskritai gana sunku dirbti. Aš esu atidėliotojas (angl. – procrastinator), man sunku „įsivažiuoti“, aš pavargstu, jeigu darbo per daug. Kita mano problema – geriausiai galiu dirbti su meno projektais tada, kai negaliu to daryti: kai turiu kitų darbų, kuriuos palieku nuošalyje ir imuosi meno. Bet jeigu man reikia užsiimti tik menu, aš pastoviai atidėlioju, bandau netgi to išvengti, darydamas kažką kitą. Man labai sunku rasti tą reikiamą pusiausvyrą. Matyt, yra psichologinis barjeras, kai tiesiog negali pradėti dirbti. Ir dar nuolat dvejoju. Žinau, kad tas dvejones panaikini bedirbdamas, bet kai iš pat pradžių dvejoji ir turi apsispręsti – labai sunku. Tuomet pradedu klausti kažkieno patarimo, kurti į tai atsižvelgdamas. Pavydžiu tiems žmonėms, kurie gali tiesiog „užsiprogramuoti“ ir daryti kažką, man taip neišeina. Viskas, ką esu padaręs, yra savotiška post-produkcija: tai, ką padariau, kai tingėjau daryti kažką kitą.

Atrodo, kad fotografavimas metro – kai tartum nereikia ruoštis, iš anksto nusiteikti darbui, nėra erdvės dvejonėms – tau yra gana produktyvus kūrybos būdas.

Taip, būtent. Aš padarau labai daug nuotraukų, bet atidedu jas į šoną. Turiu dar vieną problemą: man gerai sekasi pradėti darbą, dirbti ties tuo, ką sugalvojau, o štai paskutinė darbo stadija man labai sudėtinga. Man sunku pabaigti, padėti tašką. Aš labai dažnai nepabaigiu darbų: nepasirašau, nenukerpu kažko ir panašiai. Ta „vidurinė“ stadija – kūrybinis procesas, man labai patinka ir aš gana lengvai ją išgyvenu. O kai reikia užbaigti, darosi vis sudėtingiau.

Kaip pradėjai seriją darbų, kuriuos rodai parodoje „Pakeleivis“? Nuo ko ji prasidėjo, kas tave pastūmėjo?

Hm, sunku prisiminti. Ankščiau fotografuodavau su juostine kamera ir man pritrukdavo vaizdo platumo. Nutariau, kad man reikia daugiau visko fotografuoti ir nuotraukas vėliau sudurstyti. Amerikoje dirbu reklamos sferoje, labai daug tenka dirbti su „Photoshop“ programa, atlieku daug nuotraukų retušavimo, „suvedimo“ – darau tai beveik nesusimąstydamas. Matyt, pasąmonėje man tai užsifiksavo: kad turiu kažką daryti su tuo, ką esu nufotografavęs, sukurti kažką nematyto, originalaus.

Kai fotografuoji su kamera, esi kaip tas arklys su akidangčiais – nematai viso vaizdo. Kai žvelgi ne pro fotoaparato objektyvą, vaizdas daug platesnis. Gali pasukti akį ir aprėpti žymiai daugiau erdvės. Norėjau šį įspūdį išgauti nuotraukose. Tada pradėjau galvoti, kaip perteikti laiko tėkmę, judesį, nerodant kažko judant. Nuotraukose visiškai statiški žmonės, bet kai į juos žiūri, atrodo, kad jie pajudėjo, kad praėjo kažkiek laiko.

Dar svarbu, kad tie visi žmonės, objektai, kuriuos fotografuoju, man yra labai gerai žinomi. Kai atvažiuoju į naują vietą, aš niekad nepuolu fotografuoti, man reikia prisijaukinti aplinką. Traukinyje man viskas labai gerai pažįstama, niekas manęs nestebina, aš tik stebiu personažus. Tą vaizdą, kurį matau, noriu perteikti nuotraukose. Man atrodo, kad būtent tokio pobūdžio vaizdas žmonėms atrodo nuoširdus, tikras.

06-J2M-018Vytenis Jankūnas, J 2 Manhattan #018, 2015, chromogeninis atspaudas and fotografinio popieriaus

Esi man pasakojęs, kad metei tapybą ir pradėjai fotografuoti dar ir todėl, kad tai žymiai paprasčiau – ne technologine, o sklaidos prasme.

Tapyti yra vargas. Paskutinį kartą tai dariau seniai, kai buvau gavęs stipendiją. Nutapiau didelius darbus, dabar jie stovi mano namuose koridoriuje, atremti į sienas. Kur visą tai dėti, kur saugoti? Studijos juk neturiu. Be to, kurdamas aš noriu kuo greičiau pasiekti rezultatą, fotografija tam labai tinkama medija. Pavyzdžiui, kali skulptūrą iš akmens – galybė laiko praeina, kol galiausiai nors kažką pavyksta padaryti. Kai kam, pavyzdžiui, Navakui, tai patinka. Man – ne. Su fotografija daug paprasčiau. Nori dalyvauti parodose – tiesiog nusiunti skaitmeninius failus ir juos vietoje atspausdina, tau nereikia rūpintis logistika, draudimu, saugojimu ir pan. Jeigu nuotraukoms kas nors nutiktų, jas galima lengvai atgaminti. Aš suradau kūrybos mediją, kuri man artima, aš kol kas ja patenkintas. Gal vėliau ir grįšiu prie tapybos, nežinau.

O  ar esi sukūręs skulptūrų?

Taip, dalyvavau Smiltynės skulptūros simpoziume, Smiltynėje yra mano sukurtų skulptūrų. Vilniuje, karių kapinėse, yra keletas mano darytų antkapinių paminklų žymiems žmonėms. Yra mano bronzinių skulptūrų Nacionalinės dailės galerijos ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijose. Mano diplominis darbas (kurio vadovas buvo Gediminas Jokūbonis) – taip vadinami „Aliumnato drambliukai“. Tačiau aš visada tikėjau, kad skulptūra man yra tik pakopa į kitokią meninę saviraišką.

Bet vis dėlto pasirinkai studijuoti būtent skulptūrą?

Čiurlionkėje visus skirstydavo į tapytojus ir skulptorius. Aš labai norėjau būti tapytoju, bet tuomet visi norėjo, niekas nenorėjo būti skulptoriais. Man kažkas pasakė: „Taigi tu gi viską gali daryti, eik į skulptūrą“. Tais laikais viskas buvo labai paprasta: jei moki lipdyti, reikia stoti į skulptūrą. O jeigu jau įstodavai, turėdavai praeiti visą kelią, negalėjai blaškytis. Tik kai baigi mokslus, gali jaustis laisviau. Kai baigiau mokslus, kurį laiką dar padaužiau akmenį ir nusprendžiau, kad man to nereikia, kad noriu tapyti. Taip buvo nelabai priimta, mažai kas taip elgėsi. Bet mane priėmė grupė „1“, jiems patiko tai, ką darau, paskui dar dalyvavau „Naujosios komunikacijos mokyklos“ veikloje. Kūriau ir instaliacijas, dalyvavau Ramintos Jurėnaitės kuruotoje parodoje „Duona ir druska“ 1993 m. Prieš tai dar buvo legendinė paroda „Aujourdh’ui les Baltes“ Paryžiuje, Ecole National de Beaux Arts – ten dalyvavom kartu su Artūru Raila, buvo dar estų, latvių menininkų. Buvo labai įspūdinga ekspozicija. O Lietuvoje 10 dešimtmečio pradžioje buvo nepritekliaus laikai: blokada, keitėsi pinigai, studijose buvo šalta, dirbdavom su veilokais. Vieną dieną gaudavai pinigų už paveikslą, kitą dieną jau beveik nieko negalėdavai už tuos pinigus nusipirkti. Bet linksmi laikai buvo, smagūs.

07-paris

Vytenis Jankūnas, parodos „Aujourdhu’ui les Baltes“ ekspozicijos fragmentas Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts, Paryžius, 1992

08-bread-salt

Vytenis Jankūnas, instaliacija Sveikuoliai žiemą maudosi nuogi, kad drabužiai neprišaltų prie kūno parodoje „Duona ir druska“ Šiuolaikinio meno centre, 1994

XX a. 9-10 dešimtmečio sandūroje Lietuvoje buvo menininkų grupių steigimo bumas, kuris gana greitai baigėsi. Tu dalyvavai bent kelių grupių veikloje. Papasakok apie šį kūrybinį laikotarpį.

Na, grupė „1“ ir „Naujosios komunikacijos mokykla“, kurių nariu buvau – pirmiausia buvo smagios kompanijos, mes gerai leisdavom laiką. Grupė „1“ neturėjo jokio manifesto, skirtingai, nuo, pavyzdžiui, „Angis“. Jau vien grupės pavadinimas „1“ atskleidžia, kad nebuvo jokios ideologijos, labiau tokia draugų kompanija. „Naujosios komunikacijos mokykla“, kurios idėjinis vadas buvo Ernestas Parulskis – jau kitas reikalas, jau pavadinime akcentuota, kad kažkas bus pateikta naujai. Būti grupėje tuo metu kažkuria prasme buvo geriau, nei būti Dailininkų sąjungoje. Labiau bendraminčių grupe galėčiau pavadinti mūsų veiklą su Audrium Puipa ir Gintautu Trimaku – kai kūrėm gyvuosius paveikslus. Neturėjom jokio pavadinimo, nors grupės branduolys, žinoma, buvo Puipa. Dirbom visi kartu ir buvo labai linksma! Labai svarbus buvo kūrybinis procesas, pasiruošimas jam. Sugalvojom kopijuoti žymiuosius paveikslus. Viename jų, pavyzdžiui, buvai mirštantis Maratas. Ir tai ir buvo didžiausios linksmybės: kurdavom tuos paveikslus, įsijausdavome į vaidmenis, paskui keisdavomės vietomis. Tai, ką darėm, pavadinčiau hepeningais – kruopščiai suplanuodavom tą procesą, susirinkdavom kažkur, padarydavom tą gyvą paveikslą, paskui švęsdavom. Esmė buvo ne ta, kad kuo tiksliau atkurti paveikslo personažą, o tai, kad tais personažais būdavom mes patys, mūsų draugai – tai keldavo didžiausią euforiją.

09-marat_02

Marato mirtis (variacijos), sidabro atspaudas, 1992. Gyvasis paveikslas pagal Jacques-Luis Davido tapybos drobę, Gintauto Trimako nuotrauka

Ar tau įdomu būtų pačiam kurti fotografijas studijoje, režisuoti jas?

Nelabai. Aš neturiu tam laiko ir sąlygų, be to, esu nepakankamai profesionalus – pavyzdžiui, nemokėčiau sureguliuoti apšvietimo. Kai fotografuoju traukinyje – improvizuoju, man nereikia turėti išankstinio plano. Su pastatymine fotografija reikėtų viską iš anksto apgalvoti. Aš verčiau fotografuoju įvairiausius vaizdus, o tik paskui mąstau, ką su jais galėčiau padaryti. Bet yra ir šiame procese netikėtumo momentas: kažkas patenka į kadrą ir ta detalė tampa labai reikšminga, nors visai to neplanavau, o ir neįmanoma to suplanuoti iš anksto.

Į Ameriką išvažiavai 1995 metais. Ar turėjai kokį nors išankstinį kūrybinį planą, kurį norėjai įgyvendinti?

 Norėjau pagyventi didmiestyje. Į Niujorką išvažiavo draugai – Naujokaitis, Bartkus, šiaip tas miestas buvo labai mitologizuotas. Berlynas, pavyzdžiui, irgi didmiestis ir man ten labai patiko, bet nemoku vokiečių kalbos. O dėl plano – yra toks angliškas posakis „Get the ball rolling“ (liet. – tegul kamuolys rieda). Svarbiausia – paleisti tą kamuolį riedėti, o tada bus matyt. Planai tik suvaržo. Amerikoje darbo prasme viskas klostėsi gerai. Yra tokia paroda „Greater New York“, dabar ji vyksta „PS1“ galerijoje. Beveik buvau į ją atrinktas. Savo darbų skaidres buvau davęs „The Drawing Center“ SOHO, jas pamatė dabar jau itin žymi kuratorė Carolyn Christoph Bakargiev, kuri buvo tos parodos viena iš kuratorių. Jai patiko, ji netgi buvo su manim susitikus, rodžiau jai savo kūrybą. Bet paskui kažkas nutiko su ta paroda, regis PS1 valdymą perėmė MoMA ir mano darbų ten nebeįtraukė. Po to aš dar turėjau personalinę parodą Courthouse Gallery, Jono Meko antologijoj. Lietuvoj turėjau dar keletą parodų, kelias piešinių parodas padarėm kartu su Linu Jablonskiu, Ray Bartkum.

10-courthouse

Vytenis Jankūnas, personalinės parodos Courthouse gallery (Niujorkas, Antologijos filmų archyvas), ekspozicijos fragmentas, 2001

Būdamas Lietuvoje, apsilankei ir Algimanto Kunčiaus retrospektyvoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Savo „Facebook“ paskyroje prisipažinai, kad tai – viena geriausių šiais metais tavo matytų parodų. Koks tavo santykis su Lietuvos fotografijos mokykla, su jos tradicija?

 Kunčius man patinka nuo vaikystės. Vartydavau žurnalus, kur buvo daug jo nuotraukų, man jos visuomet patiko. Aš manau, kad vienu metu jis buvo vienas progresyviausių menininkų Lietuvoje. Jis labai gabus, kūrė skirtingo žanro ir stiliaus nuotraukas, nepriekaištingos kokybės.

Įsivaizduok, tuo metu jis fotografavo blokinių namų statybų aikšteles kaip abstraktaus meno objektus. Mano manymu, pagrindinė fotografo misija yra pamatyti, ir jis tai tikrai sugeba. Kunčius, vėliau Pačėsa buvo tos žiaurios tarybinės kasdienybės poetai, jie sugebėdavo pamatyti labai įdomius rakursus ir vaizdus.

Mėgau ir Rakausko, ir Macijausko nuotraukas. Savaitę po atidarymo mano parodoje apsilankė Romualdas Požerskis ir Aleksandras Macijauskas. Jie atvažiavo iš Kauno pažiūrėti Kunčiaus parodos ir užsuko pas mane, man buvo labai malonu. Jie labai ilgai apžiūrinėjo mano nuotraukas ir visai gerai įvertino. Diskutavom su Požerskiu apie tai, ar yra svarbu, su kokia technika dirba fotografas, kokiu fotoaparatu fotografuoja. Mano nuomone – nesvarbu, bet Požerskis nesutiko, sakė, kad atspaudas turi būti kokybiškas. Aš sutinku, kad kokybė turi būti, bet labai rezervuotai žiūriu į išplitusią madą, kai technologiniai procesai tampa turiniu, pačiu svarbiausiu dalyku. Man nėra svarbu, ar nuotrauka padaryta skaitmenine kamera, ar juostine. Svarbiausia – fotografo gebėjimas pamatyti ir perteikti tai, ką jis mato.

11-Pakeleivis-02

Vytenis Jankūnas, paroda „Pakeleivis“ Šiuolaikinio meno centre, 2015, ekspozicijos fragmentas

Straipsnio autorius:
Julija Fomina yra meno kritikė ir kuratorė, 2015 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute apsigynusi daktaro disertaciją apie kuratorystės sampratas ir jų raidą Lietuvoje. Dirba Šiuolaikinio meno centre, dėsto kuratorystės istorijos ir teorijos kursus įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, rašo straipsnius į Lietuvos ir užsienio periodinę meno spaudą.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *