Paaiškink šį atvaizdą: internetas kaip keistenybių kabinetas

2011 m. gegužės 20 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov

Šiandien mes vis dažniau nežinome, į ką iš tiesų žiūrime, kai susiduriame su dar vienu fotografiniu atvaizdu. Negana to, tokia situacija mums patinka. Kadaise mes dar tikėjomės iš atvaizdų informatyvumo ir tikslumo; šiandien pats jų konteksto miglotumas užtikrina mūsų žvilgsnio pasitenkinimą. Tai viena iš tų situacijų, kai mes nenorime žinoti „daugiau, nei reikia“ – kitaip atvaizdo magija paprasčiausiai neveiks. Kitaip sakant, mes sąmoningai (ar pusiau sąmoningai) pasiduodame manipuliacijai.

Fotografinė manipuliacija gimė kartu su pačia fotografija. Kai tik atsirado galimybė užfiksuoti pasaulio atvaizdą, atsirado ir troškimas suklastoti pastarąjį ir parodyti pasaulį tam tikru būdu (įterpti į atvaizdą „vaiduoklį“ ar kitokį tam atvaizdui nepriklausantį objektą, retušuoti portretą portretuojamojo naudai, iškreipti vaizdo perspektyvą vardan siurrealistinio efekto). Gana ilgą laiką viskas ir apsiribojo praktiškai vien tik technine, formalia vaizdo manipuliacija. Tik septintajame XX a. dešimtmetyje pradėta galvoti apie tai, kad net ir visiškai nesumanipuliuotas, „autentiškas“ atvaizdas tam tikromis aplinkybėmis gali sakyti visai ne tai, ką tariasi sakąs (prisiminkite Antonionio filmą Blow Up).

Tai galima pavadinti manipuliacija atvaizdo kontekstu. Šiandien, nepaisant to, jog fotomanipuliatorių gausybės ragas „Adobe Photoshop“ vis dar išlieka labai populiarus ir plačiai naudojamas, būtent manipuliacija kontekstu yra aktualiausia ir kultūriškai svarbiausia. Atvaizdai galutinai praranda ryšį su konkrečia vieta, konkrečiu laiku, ir apibrėžtu kontekstu. Be abejo, tas ryšys niekada nebuvo itin stiprus, tačiau tai, kas vyksta šiandien, yra visiška atvaizdų kaip tikrovės dokumentų devalvacija. Ir kalti dėl to ne kokie nors piktavaliai konspiratoriai, norintys sujaukti mūsų protą, bet pirmiausia mes patys – eiliniai atvaizdų vartotojai.

Labai didele dalimi prie šito prisidėjo naujos interneto formos – tai, ką įpratome vadinti „Web 2.0“. Web 1.0 – pirmosios interneto „versijos“ – pagrindas buvo statiški HTML tinklalapiai, kuriuose dominavo tekstas; tuo tarpu Web 2.0 – iš esmės jau vakarykštės naujienos – branduolį sudaro atviros, bendruomeninės, dinamiškos platformos, greitai ir lengvai gaminančios, kaupiančios, koncentruojančios, dubliuojančios ir dauginančios turinį. Pagrindinės, paradigminės Web 2.0 formos – tai kolektyvinio redagavimo platformos (dažniausiai vadinamos wiki), tinklaraščiai, ir savotiški meta-tinklaraščiai – agregatoriai, surenkantys į vieną srautą pramoginio ir bulvarinio pobūdžio turinį iš įvairių interneto kampų. Visa kita – fototinklaraščiai, judančių vaizdų talpinimo sistemos, socialiniai tinklai, „Twitter“ ir t.t. – yra išvestinės formos.

Web 2.0 atvirumas daugeliu atvejų yra geras dalykas. Jis leidžia praktiškai kiekvienam turėti savo balsą ir „penkioliką minučių šlovės“ virtualiojoje viešumoje. Deja, kaip ir dauguma dalykų, jis turi ir tamsiąją pusę. Jei Web 1.0, tas klaikaus dizaino tinklalapių pasaulis, visgi buvo paremtas troškimu žinoti ir dalintis žinojimu, spindintis ir ergonomiškas Web 2.0 vis labiau primena XIX a. keistenybių kabinetą. Taip yra todėl, kad dominuojantis, greičiausiai ir plačiausiai plintantis turinio tipas jame yra įdomybės.

Įdomybės yra turinio fragmentai, kurie iš esmės nieko nepraneša ir nepaaiškina, o tik pateikia keistus, šmaikščius, netgi ciniškus faktoidus – pseudofaktus, kurių kilmė yra neaiški. Atviro ir milijonais interaktyvių gijų susaistyto šiuolaikinio interneto dėka bet kieno „pagaminti“ faktoidai, pseudosensacijos, banalios pusiau-tiesos akimirksniu išplinta ir tampa internetinio (ir ne tik) folkloro dalimi.

Faktoido forma gali būti bet kokia – teksto fragmentas, video, nuotrauka, ar viena iš naujų hibridinių formų. Toks „virusinis“ (viral) turinys dažnai vadinamas terminu „internetinis memas“ (internet meme). Memas yra kultūrinės informacijos vienetas, vieno vartotojo perduodamas kitam, ir gebantis evoliucionuoti bei plisti, reprodukuoti save tarsi savarankiškai. Visi mes esame susidūrę bent su keliais memais – nuo „Techno vikingo“ ir dabar ypač išpopuliarėjusių „Rage comics“ veidų iki „Aš noriu šventę švęst“ ir ypač dažnai demotyvatoriuose naudojamų ikoniškų neaiškios kilmės nuotraukų.

Memai dažniausiai plinta per tinklaraščius ir turinio agregatorius. Interneto kultūros tyrinėtojas ir kritikas Geertas Lovinkas savo knygoje Zero Comments – pirmoje išsamioje kritinėje blogosferos studijoje – pavadino tinklaraščius „miglota medija“ dėl jų kryptingumo stokos. Tuomet „miglota medija“ galima pavadinti ir visą Web 2.0, nes, kaip jau minėjau, tinklaraščiai yra viena iš pamatinių jo turinio organizavimo formų. Jei ankstyvasis internetas, ypač iki dotcom bumo, labai didele dalimi visgi siejosi su aktyvistais, ieškojusiais naujų bendravimo, dalinimosi ir bendro veikimo formų, vienas iš populiariausių užsiėmimų šiandieniniame internete yra, paprastai tariant, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Žadėta interneto demokratizacijos revoliucija faktiškai žlugo, jei kalbėsime apie prasmingą bendrą veiklą ir neideologizuotą, nekomercializuotą, nepriklausomą dalinimąsi žiniomis – šioje vietoje visiškai pritariu Lovinkui. Yra daugybė naujų ir visiems atvirų instrumentų, bet labai mažai vertingo ir originalaus naujo turinio. O koks turinys tuomet užpildo interneto platybes?

Tam tikra prasme visą šiuolaikinį internetą man simbolizuoja vienas tinklalapis: explainthisimage.com. Tai savotiškas fotografinių atvaizdų agregatorius, kur kiekvienas gali talpinti keistas ir šmaikščias nuotraukas, vaizduojančias sunkiai paaiškinamas, kurioziškas, absurdiškas situacijas. Kai nuotrauka yra patalpinta, kiti vartotojai gali siūlyti galimus šios situacijos paaiškinimus. Štai čia ir slypi pagrindinė šiuolaikinio interneto suktybė: šie „paaiškinimai“ praktiškai niekada nepaaiškina atvaizdo tradicine prasme. Greičiau jie primena mano jau anksčiau minėtų demotyvatorių užrašus po paveiksliuku – trumpus, šmaikščius, ciniškus, sąmoningai abstrakčius ir neinformatyvius komentarus, kurie ne paaiškina, o, priešingai, maskuoja tikrąjį atvaizdo kontekstą (tiesą sakant, didžioji dalis nuotraukų iš šio tinklalapio vėliau patenka į demotyvatorius, įvairius keisčiausių žmonių/gyvūnų/situacijų „top-20“ sąrašus ir įdomybių agregatorius).

Tai yra tokių atvaizdų efektyvumo ir efektingumo sąlyga; kai tik kažkas atskleidžia tikrąją nuotraukos istoriją, ji „nebeveikia“, nes tampa pernelyg logiška ir yra įtraukiama į „normalią“ daiktų tvarką. Tam, kad tokia nuotrauka (kaip ir bet koks memas) „veiktų“, ji turi atitikti šio tinklalapio paantraštę: images that make no sense – „beprasmiški atvaizdai“.

Tokiame beprasmiškame kontekste atvaizdai iš tiesų tampa beprasmiški ir atsitiktiniai. Kaip ir Rolandas Barthes’as, mes suprantame, kad „tai buvo“, bet nuotraukos neatsako į daugybę klausimų. Kur ir kada tai buvo? Kokia situacija yra užfiksuota? Ar ji yra tikra, ar suvaidinta? Kas ją užfiksavo? Kas buvo paskui? Kaip nuotrauka pateko į internetą (ypač nuotraukų, akivaizdžiai paimtų iš kažkieno asmeninio archyvo, atveju)? Kas ją patalpino, pats nuotraukos autorius ar tiesiog atsitiktinis ją aptikęs interneto vartotojas? Kas yra nuotraukoje užfiksuoti žmonės? Logiškai mes suprantame, kad tai yra konkretūs, kažkur gyvenantys ar gyvenę žmonės, bet šiame manipuliatyviame kontekste jie jau seniai tapo anonimiškais, abstrakčiais humoristiniais simboliais, kurie atliepia musų vojeristinį poreikį matyti vis naujas keistas scenas ir suteikia pasitenkinimą mūsų žvilgsniui, bet ne protui.

Štai keli tokių situacijų pavyzdžiai. Alaus dėžėmis nešini besišypsantys vyrai, einantys ar plaukiantys užtvindyta miestelio gatve. Parašiutininkas, nusileidžiantis į ežero pakrantę, kur laukia dešimtys krokodilų. Jogos pozose gulintys girtuokliai kažkur Rytų Europoje. Biotualetus vežantis krovininis automobilis, artėjantis prie akivaizdžiai per žemo viaduko, ir paskui jį važiuojantis lengvasis automobilis. Nuogas vyras, užsikabinęs už daugiabučio balkono krašto ar pakibęs ant laidų. Dramblys, vežamas ant mikroautobuso stogo. Meškos kostiumu apsirengęs žmogus, pozuojantis su vokiečių kareiviais. Vyras, nešantis ant peties netikrą arklį. Rūstūs milicininkai su ožio galva pirmajame plane. Juodaodžiai, pozuojantys iki kelių nuleistom kelnėm. Azijietis, miegantis ant metro vagono turėklų.  Aborigenas, sėdintis prie sraigtasparnio vairo. Šiuos atvaizdus mes matėme šimtus kartų, bet taip ir nežinome, kokia jų kilmė.

Į kelis paskutinius pavyzdžius verta pažvelgti įdėmiau. Gana didelė dalis „beprasmiškų“ nuotraukų vaizduoja „nevakarietiškų“ – t.y., vakarietiškai akiai tradiciškai „nesuprantamų“, „beprasmiškų“ – kultūrų atstovus. Pasiskirstymas vaidmenimis čia akivaizdus: „mes“ (racionalūs, ciniški, sarkastišką humoro jausmą turintys vakariečiai) žiūrime į „juos“ (nelogiškus, prietaringus, egzotiškus azijiečius, afrikiečius, Rusijos ir net „laukinės“ Rytų Europos gyventojus). Toks atvaizde įamžintas žvilgsnis atspindi ir įtvirtina jau egzistuojančius kultūrinius stereotipus (pagal tą pačią logiką „beprasmiškuose“ atvaizduose egzotizuojamos ir įvairios subkultūros, lytys, ir t.t.), paversdamas konkrečius individus viso labo stereotipų iliustracijomis. Tai gana toli nuo „išlaisvinančio“ interneto pažado.

Ar visa tai neprimena kultūrinio kolonializmo tęsinio? Skirtumas tik tas, kad vietoj pačių žmonių internete yra eksploatuojami jų atvaizdai, tačiau šovinizmas ir cinizmas yra tas pats. Ar aborigeną sraigtasparnio kabinoje vaizduojanti nuotrauka nėra tiesiog naujoviška versija „etnografinių zoologijos sodų“ – keistenybių kabinetų tęsinių, kuriuose XIX ir XX a. vakariečių publikai buvo demonstruojami gyvi „atsilikusių kultūrų“ atstovai? Vėlgi, pats „zoologijos sodas“ persikraustė į virtualiąją erdvę, tačiau mūsų žvilgsnis į Kitą liko iš esmės tas pats, kad ir koks nekaltas atrodytų („Tai juk tik juokelis!“).

Taigi, bekontekstės, stereotipizuotos „nepaaiškinamos“ nuotraukos, klaidžiojančios internete, atskleidžia ne tik mūsų santykį su atvaizdais (kuriuose mes vis dažniau ieškome ne informacijos ar estetinio poveikio, bet keistumo ir ciniško juokingumo), bet ir mūsų santykį su kitomis kultūromis ir Kitu apskritai. Kitas šiandieninėje interneto erdvėje tampa ne lygiaverčiu bendrų iniciatyvų partneriu, bet stereotipišku, anonimišku eksponatu ir pajuokos objektu, „patrankų mėsa“ mūsų žvilgsniui, o humoristinis atvaizdo „paaiškinimas“ dažniausiai tėra jo silpnų vietų nurodymas.

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Komentarai

  1. Jurij Dobriakov

    Taip. English Russia, beje, yra dar vienas iš tų šiuolaikinį internetą simbolizuojančių įdomybių/keistenybių tinklalapių, kartu su Failblog, ThereIFixedIt, ir t.t. Rusai turi savus – Fishki.net, Leprosorium.ru, ir daug kitų. Apskritai pastebėjau, kad įdomybių/keistenybių žanras yra, ko gero, populiariausias JAV ir Rusijoje.

  2. mantozauras

    Įdomūs pamąstymai, tačiau viskas pakankamai natūralu. Keistenybių vaizdavimas legitimavo fotografiją apskritai. Net ir paties straipsnyje tekstu bandytas atpasakoti „keistų“ nuotraukų turinys „alaus dėžėmis nešini besišypsantys vyrai, einantys parašiutininkas, nusileidžiantis į ežero pakrantę, kur laukia dešimtys krokodilų” nei kiek nesudomino ir tuo labiau nenustebino. Taip ir su fotografija. Dar XIX a. Nuotraukos naudotos kaip keistenybių vizualizavimas. Kuo daugiau matai, tuo sunkiau nustebti, tai dabar ir stebina tik visiški kraštutinumai. Kažkada didžiausia keistenybė ir didžiausią šoką pasauliui padarė vaizdai iš Aušvico ir Dachau, nors tekstu/žodžiu apie tuos įvykius buvo kalbama daug (nieks netikėjo). Artėjame kai stebėsimės tik matydami vaizdus išėjusius iš žemės planetos ribų?

  3. mantozauras

    anekdotai yra daugelio mokslų tyrimų objektas, pradedant komunikacijos mokslais, semiotika, propagandos teorijomis, istorija…labai jau daug galima iš jų sužinoti apie visuomenę, tai sakyčiau labai didelė prasmė apie anekdotus kalbėti rimtai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *