Nuobodulio retorika

Sąvoka „Nuobodulio estetika“ iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nekaltai. Viena vertus, taip yra todėl, kad gyvendami posovietinėje Lietuvoje mes įpratome manyti, kad, skirtingai nei revoliucinis užsidegimas, nuobodulys yra grėsmės nekelianti, „nulinė“ būsena (be to, pastaruoju metu prie nuobodulio fetišizavimo nemažai prisidėjo ir įvairios supaprastintos vakarietiškos dzenbudizmo adaptacijos). Antra vertus, mus apgauna ir klaidingas supratimas, kad estetika yra kažkas priešingo politikai – tai yra, jei yra susitelkiama į gryną estetiką, tuo pačiu yra pasitraukiama iš politinės sferos.

Toks pat apgaulingas yra ir chronologinis šios sąvokos, kurią į aktyvų vartojimą įvedė Agnė Narušytė, matmuo. Formaliai „nuobodulio estetika“ nurodo į specifinę 1980-ųjų lietuvių meninės fotografijos kokybę. Tačiau tai, kas maksimaliai (vizualiai) išryškėjo šio konkretaus laikotarpio lietuviškame fotomene, turi ne tik daug gilesnes šaknis, bet ir nemažą simbolinę galią šiandien. Jei praskleisime nekaltumo uždangą, pamatysime, kad nuobodulio estetika yra vizuali nesuformuluotos nuobodulio ideologijos išraiška. Tačiau tai, kad ši ideologija nėra suformuluota, nereiškia, kad ji yra nerašyta. Priešingai, šiandien nuobodulio ideologija labiausiai skleidžiasi ne pačioje fotografijoje, bet tame, kaip apie fotografiją rašoma – kitaip tariant, nuobodulio retorikoje.

Nuobodulio retorika daugelio menotyrininkų, poetų ir publicistų tekstuose apie lietuvišką meninę fotografiją yra atspindys reiškinio, kurio „jurisdikcijos“ teritorija yra daug platesnė nei vien fotografija ar menas apskritai. Nuobodulio retorika netiesiogiai išreiškia tam tikros Lietuvos gyventojų dalies kultūrinę, socialinę ir politinę nuostatą. Ši nuostata yra reakcinga, konservatyvi ir persmelkta melancholijos, kuri, būdama gimininga nuoboduliui, nėra tiesiog nekaltas egzistencinis ilgesys. Melancholija yra pavojingesnė nei atrodo. Deja, šiandien Lietuvos psichologinį ir kultūrinį klimatą didžiąja dalimi apibrėžia įvairios melancholijos formos. Šia prasme Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelagai“ yra labai simboliška knyga (simboliški yra ir pernai plačiai nuskambėję ultrakonservatyvūs ir elementariai šovinistiniai vieši Šliogerio pasisakymai).

Melancholija yra abstrakti nostalgija – ne konkrečios vietos ar net laiko, bet paties „buvimo savimi“ ar „buvimo savyje“ jausmo ilgesys. Kaip ir „namai“ ar „auksinis amžius“, kurių ilgisi klasikinis nostalgikas, „buvimas savimi“ (dažnai įvardinamas skambiu žodžiu „sąvastis“) kaip gryna forma greičiausiai niekada neegzistavo. Todėl liguistas, fanatiškas „grynumo“, „tikrosios tapatybės“, „savo vietos“ ieškojimas sutrikdo normalią psichologinę raidą, o kultūrine prasme trukdo suvokti ir priimti heterogeniškumą ir įvairovę, hibridiškumą (tai yra, pačia realybę) ne tik aplinkoje, bet ir savyje.

Pastaruoju metu viešumoje pasirodė keli tekstai, konstatuojantys, jog lietuviams yra būdingas kažko, kas yra kitur ir kitados, ilgesys. Kraštutine forma tai yra ilgėjimasis kažko, kas egzistuoja anapus kalbos ir yra antlaikiška (vėl prisiminkime melancholišką Šliogerio fotosofiją ir nuobodulio estetiką lietuviškame fotomene: čia fotografuojamas objektas arba peizažas yra vaizduojamas ne kaip heterogeniškas, laikiškas, konkretus daiktas, o kaip kažkas, kas yra apsaugota nuo laiko ir pokyčių – kitaip tariant, tai yra vis tos pačios grynos, nekintančios tapatybės metafora). Nesunku pastebėti, kaip lietuvių (nespalvota) meninė fotografija daugeliui apie ją rašančių sukelia būtent tokį ilgesį. Sustabdydami laiką, šitie egzistencinio nuobodulio persmelkti atvaizdai tarsi suteikia (trokštamą) galimybę pabėgti į ne-dabartį – tai yra, į ne-realybę.

Toks maginis fotografijos suvokimas lemia ir jos sakralizaciją (kuris taip pat akivaizdus daugumoje tekstų apie meninę fotografiją). Fotografija rašantiems kelia baimingą pagarbą; ji yra šventas, nekritikuotinas objektas, apie kurį galima kalbėti tik tam tikru būdu. Tačiau dalykai, kurie yra sakralizuojami, tuo pačiu yra numarinami. Fotografijos kaip sakralaus, mitologizuoto objekto pasaulis yra uždaras lygiai taip pat, kaip uždara yra melancholijos ir homogeniškos savasties paieškų pagrįsta tapatybė.

Uždarą ir reakcingą nuobodulio ideologijos prigimtį puikiai atskleidžia nuobodulio retoriką naudojančių autorių nuspėjamas atsakas į bet kokias naujas formas, pabrėžiančias fotografinio atvaizdo laikiškumą, dviprasmiškumą ir tekstualumą (tai yra, kalbos ir komunikavimo svarbos pabrėžimą) bei teigiančias, kad galbūt fotografija jau peržengė ribą, už kurios ji virsta kažkuo kitu. Į tokį „hyperaktyvumą“, „ekstravertiškumą“ ir „kosmopolitizmą“, būdingą fotografijai kaip heterogeniško ir atviro šiuolaikinio meno pasaulio daliai, visuomet reaguojama kaip į neleistiną, destruktyvų, pažeidžiantį sakralų status quo. Be to, į tokias Lietuvoje vis dar „skausmingai naujas“ iniciatyvas paprastai yra žiūrima kaip į kažką, kas neišvengiamai bus diskredituota ir demaskuota kaip „netikra“, „svetima mums“. Chrestomatinis tokio požiūrio pavyzdys yra ad nauseam kartojama frazė, konstatuojanti „karaliaus nuogumą“. Taip lyriška, melancholiška pasaulėjauta demonstruoja savo kovingumą ir patriarchalinį konservatizmą.

Dauguma Lietuvos autorių vis dar ignoruoja nemeninių arba mėgėjiškų meninių atvaizdų kultūrinę svarbą, atkakliai demonizuodami juos kaip amoralios ir bedvasės „populiarios kultūros“ elementus. Tuo tarpu kitur meno tyrinėtojai, teoretikai ir intelektualai jau senokai ėmė kalbėti apie atvaizdą apskritai, neizoliuodami meninės fotografijos nuo visų kitų atvaizdų ir apmąstydami realias, gyvybiškai svarbias visuomenės problemas. Lietuvoje apie tai kalba vos vienas kitas žmogus. Užsidarydami melancholiškame nuobodulio estetikos pasaulyje, rašantys apie fotografiją nemato, kad masiškai, be ypatingos refleksijos tiražuojami mėgėjiški atvaizdai skaičiumi ir įtakingumu lenkia meninę fotografiją.

Apie tai reikia kalbėti. Uždarumas ir saviizoliacija, praktikuojami tiek pačių fotomenininkų, tiek apie fotografiją rašančių autorių, yra klaidingas sprendimas. Nuobodulys yra ideologija par excellence, maskuojanti sąstingį kaip nebylų maištavimą prieš trauminę, nepatogią realybę, o heterogeniškumo ir Kito baimę – kaip idealistines „tikros tapatybės“ paieškas.

„Nuobodulio retorika“ buvo parašytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidžiamam žurnalui „FOTOgrafija“ 2010 Nr. 2.

Iliustracija: Remigijus Pačėsa. „Peiliukas prie nuotraukos prikabintas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo“. 1992