Nepagaunamas tapatumas

2017 m. gruodžio 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Kiekvienais metais gausus kultūros lauko darbuotojų būrys rudenį ar pavasarį laužo galvas: kaip savo projektus „aprengti“ taip, kad šie atitiktų fondų numatytus prioritetus. Pagrindinis jų, ir nuolat besikartojantis, yra tautinis tapatumas, jo tvirtinimas, saugojimas ir sklaida. Šis dirbtinis kultūrinių produktų lenkimas viena kryptimi neretai pagimdo keistus hibridus, pusiau šiuolaikinius, pusiau neaiškiai tautinius, arba, dar blogiau, gimdo atvirai nacionalistines iniciatyvas. Tačiau ką iš tiesų reiškia kalbėti apie tautą, tautiškumą globalios rinkos, kultūros ir informacijos tinklo išraizgytame pasaulyje? Ar toks dirbtinis tapatumo „dopingavimas“ tik dar labiau neatriboja mūsų nuo globalaus konteksto, juolab, kad ir pati mūsų tautiškumo ar tautinio tapatumo sąvoka vis dar gana miglota? Juk neįmanoma tvirtinti ir saugoti to, kas dar neišspręsta, kas dar skleidžiasi ir nuolat kinta. Tačiau kol dalis teoretikų kalba apie vis menkėjantį tautos vaidmenį globalizmo ir globalios rinkos atžvilgiu, vis tankiau galima stebėti kylančią nacionalizmo bangą tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse. Tad klausimas išties daugiabriaunis, gyvas ir klampus. O gal į jį vertėtų pažiūrėti per aštrią (savi)ironijos prizmę?

Į tautinio tapatumo konstravimą su lengva šypsena siūlo pažvelgti menininkų kolektyvas Slavs&Tartars, rudenį Vilniaus Šiuolaikinio meno centre surengę solo parodą „Iš lūpų į lūpas“ (kuratorė Monika Lipšic). Vietinį regiono kontekstą parodoje „Iš lūpų į lūpas“ įkūnijo įsivaizduojamos geografijos, vis dar menkai pripažįstamos baltiškoje tapatybėje, išgyvenančioje nuolatinius pokyčius, o šiuo metu keičiančios Rytų Europos žymę Šiaurės Europos priedanga. Apie tai interviu su menininkais kalbėjosi „Unthinkable“ platformos bendrakūrėjai Monika Janulevičiūtė ir Ignas Petronis.

Tautos sąvokos situaciją ir šiandieninę reikšmę savo teoriniuose darbuose neretai nagrinėja ir Dr. Eglė Rindzevičiūtė. Apie vadinamojo „post-tautiškumo“ (angl. postnationalism) tendenciją, kurioje tauta grindžiamos valstybės vaidmuo vis menkėja, ir kaip šį pokytį įtakojo šiandieninės technologijos – pokalbis su Egle Rindzevičiūte.

O kaip šią temą nagrinėja šiuolaikiniai Lietuvos menininkai? Kokia politinio meno situacija Lietuvoje apskritai? Kodėl politinio meno sąvoka neretai įgauna prastą poskonį šiame regione? Jurijaus Dobriakovo apžvalga-provokacija „Politinis menas Lietuvoje: tarp institucinės ironijos, nesisteminės nomenklatūros ir tautinio dogmatizmo“ kvies drauge apmąstyti šiuos klausimus.

Galiausiai – kaip apie tautinį tapatumą galima kalbėti per architektūrą? Prieš dvejus metus Lietuvai pirmą kartą dalyvavus tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje šį klausimą sėkmingai dekonstravo Baltijos paviljonas, apjungęs trijų Baltijos šalių architektūros specialistus ir kitų sričių atstovus. Artėjančiais metais Lietuvai atstovausiantis Gedimino ir Nomedos Urbonų „Pelkių paviljonas“ taip pat provokuos klausimus apie nacionalines teritorijas, nusistovėjusias hierarchijas tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė bei žmogaus kaip tautos atstovo ir žmogaus kaip gamtos dalies ir žemės planetos gyventojo santykį. Šį projektą bei su juo susijusius kontekstus pokalbyje su menininkais aptars Eglė Juocevičiūtė.

Gero skaitymo!

Iliustracijoje: Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, Gdziež jestem?, 2017. Remio Ščerbausko nuotr. Kauno bienalės dalis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *