Knygos pavadinimas „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“, jei tik dar būtų pridėtas žodis Lietuvoje ir pastaraisiais 20 metų, kad ir labai paviršutiniškai, jau nusakytų knygos tikslą ir turinį. Monografija yra diskusinė, parašyta su ryškiu Naujosios kairės dvasios angažuotumu, ką atspindi ir pasirinktas leidėjas – DEMOS kritinės minties institutas. Pastaruoju metu DEMOS daugiausiai dėmesio skiria būtent įvairių neoliberalizmo atspalvių kritikai ir priešina arba neomarksizmą, arba atstovauja išcentrintos ir dominavimo nesiekiančios „daugybės“ (angl. multiplicity) interesus. Tiesa, neomarksizmo atstovai ir „daugybės“ teoretikai bei aktyvistai ne visados tarpusavyje sutaria, tačiau tai jau yra kairiosios socialinės ir politinės kritikos virtuvė. Pastaruoju metu DEMOS ir S. Trilupaitytė savo pagrindiniu ir neginčytinu oponentu pasirenka neoliberalizmo kultūrinę-ekonominę arba socialinę-ekonominę doktriną, kurios atstovu Lietuvoje laiko Laisvosios rinkos institutą (LLRI) ir su minėta doktrina susijusias vizijas bei argumentus. Kur ir kaip įsiterpia knygos leidimą „sankcionavęs“ Lietuvos kultūros tyrimų institutas (LKTI), tai lieka biurokratinė paslaptis, kurios nepaaiškina ir knygos pratarmė. Kiti neginčytini oponentai Vakarų naujajai kairei yra „tetčerizmas“, „reiganizmas“ (p. 24), baksnojamas F. Von Hayekas ir jo gerbėjai. Tačiau Naujosios kairės sąjūdis Vakaruose, DEMOS bei Trilupaitytė diskutuoja ir mažiau angažuotą, ne tokį atvirą ir cinišką, o socialinio padorumo kostiumais aprengtą „socialinį“ arba (paradoksas!) valstybinį neoliberalizmą, kuris dažnai siejamas su „keinsizmo“ (pagal ekonomistą J. M. Keynes) vardu. Autorės pateiktos kultūros politikos kritika pabrėžia „valstybės vaidmens neoliberalizmo politikoje klausimą“ (p. 55). Ji, remdamasi D. Harvey, pastebi, kad „tipiška neoliberali valstybė“ yra intervencinė valstybė“ (p. 56), kai rinka yra kuriama ir prižiūrima valstybės aparato. Ir nors knygos pradžioje Trilupaitytė neoliberalizmą apibūdina itin plačiai, kaip „laisvosios rinkos doktrinų atgimimą“ (p. 11) ir laiko jį šiuolaikinio kapitalizmo forma, skirtinga nuo kitų, ankstesnių šios santvarkos pavidalų, vis dėlto tolimesnis knygos turinys kalba apie neoliberalizmą, kaip intervencinę ir reguliacinę valstybės politiką, diegiant rinkos instrumentus ir kuriant rinkos veikėjus. Naujoji neoliberalizmo doktrina gali būti pateikta ir kaip atvira ideologija, kas pasitaiko vis rečiau, nes valstybės atstovai dažniausiai maskuoja savo ir rinkos sąaugų grimasas. Trilupaitytė pateikia aiškią šiuolaikinių ideologijų nuosmukio analizę ir kritiką. Šiandien rasime mažai politikų, atvirai puoselėjančių didžiuosius ideologinius pasakojimus. Dominuoja ne ideologija, o tam tikras procesas ir struktūra: „neoliberalizmas kaip kompleksiškas ir kintantis procesas“ (p. 21). Autorė plačiai naudojasi urbanistinių geografų vartojama „realiai egzistuojančio neoliberalizmo“ sąvoka (p. 16, 32, 39, 42 ir kt.). Trilupaitytei šioje knygoje svarbiausias yra centralizuojantis, tačiau nediskursyvus ir neideologinis neoliberalizmo reiškinys, kurio įtakas ji siekia atskleisti.
Kairioji kritika itin dažnai užsiima demaskavimo veikla, pavyzdžiui, kalbant apie „tipiškas politinių darbotvarkių sąvokas“: „įgalinimas“ (angl. empowernment), „laisvas pasirinkimas“, „asmeninė atsakomybė“ (p. 21), parodant, kad jų pagalba „neoliberalizmo diskursas paverčia žmones savanoriškais neoliberalistinių struktūrų šalininkais“ (p. 21–22). Ji pastebi, kad žmonės ima mielai dalyvauti šiame neoliberaliame savireguliacijos procese, kuris ilgainiui suteikia visas teises korporacijoms (p. 57). Laisvė tokiai politikai pasirodo tik kaip tarpkorporacinė ar versli konkurencija. Vis dėlto panašūs kairieji demaskavimai neretai ribojasi su suokalbio teorijomis ir maginėmis-manipuliacinėmis praktikomis. Kairioji kritika dažnai kalba ir apie kitas, išliekančias ar neregimas, praktikas: nomenklatūrinio solidarumo (partinės biurokratinės klasės bendrumo), išliekančius sovietinius mąstymo elementus, apie valdžios struktūrinį aparatą, tapusį mūsų nesąmoningais struktūriniais pasirinkimais, apie europocentrines ar patriarchalines ikirefleksyvias nuostatas ir praktikas. Šiandien filosofai, sociologai ir antropologai įvardija daug tokių valdžios ir įtakų „neregimybių“, kai kurias iš jų atskleisdami savo kiekybiniais bei kokybiniais tyrinėjimais. Vis dėlto šių neregimų sienų ir lubų, nematomų galios centrų ir marionečių virvučių kritika yra pavojinga savo artumu paraistorijoms, konspiracijų teorijoms, mitologizavimams, naujiems diskursyviems ir konceptualiems fantomams. Pats kairysis ar dešinysis demaskavimas virsta maginiu atkerėjimo veiksmu, kai nėra pakankamai pagrindžiamas sociologiniais, antropologiniais, ekonominiais, diskursyvios analizės ar kitais tyrimais. Tačiau autorė daug dėmesio skiria ir „regimiesiems“ galios pareiškimams ar tai būtų „konservatyviai liberali patriarchalinio visuomenės kritiko figūra“ (p. 34–35), ar neoliberali.
Šiandien kairioji kritika daug dėmesio skiria sąvokos „globalizacija“ demaskavimui, kuri neretai slepia elementarų vietinių verslininkų ar turtingų institucijų cinizmą, neturintį nieko bendra su didžiaisiais, globaliniais skaičiais ir įsivaizduojamais pasauliniais, neva objektyviai egzistuojančiais, ryšiais. Neoliberalizmas kuria ir globalizmo fantomą, melagingos sąmonės diskursą, ir praktiką, todėl kritikuojant viena, pravartu šią kritiką adresuoti ir antram. Trilupaitytės knygoje globalizmas specialiai nekritikuojamas, tai yra realistinis neoliberalizmo atributas, o ne melagingos sąmonės manifestacija: „<…> Nors pagrįstai galima kalbėti apie neoliberalistinę globalizaciją, kurią sparčiai įtvirtina tarptautinės institucijos <…>“ (p. 24). Žinoma, knygoje apstu ir kitų šiuolaikinio kapitalizmo grimasų, kurioms kairioji kultūros politika turėtų būti dėmesinga: korporacinio kapitalo raida, jo sąaugos su valstybės aparatu. Nors kita populiari Rytuose tema, kuri, manau, bent iš dalies gali veikti ir lietuviškąją kritiką, yra oligarchinis kapitalas, oligarchija kaip valdžia ir jos įgalinama korupcinė modernizacija.
Kam ši knyga skirta, su kuo kalbasi autorė? Manau, daugiausiai su Naujosios kairės, pačia plačiausia prasme, atstovais, ir su kairiuoju jaunimu. Poleminis knygos stilius, apeinantis statistinę ar ekonominę argumentaciją, veikiausiai atstums LLRI atstovus, jiems prijaučiančius tyrinėtojus, rimtesnius kūrybinės ekonomikos ar kultūros ekonomikos dalyvius. Kūrybinės ekonomikos vizijai yra priešinamas kitas meninis politinis poreikis: „naujai aktualizuoti tam tikras sąvokas (pvz., „socialinio teisingumo“) ir politinio protesto kultūras“ (p. 213). Trilupaitytė nuolatos kvestionuoja visas biurokratinio kultūrinio lauko puoselėjamas sąvokas ir naujadarus, kaip antai „žmogiškieji ištekliai“, o neoliberalistinei kultūros politikai priešina kritikos ir aktyvizmo, įvairovės ir pilietinio protesto viziją. Todėl knyga kritiškai įkvėps daugybę kairiųjų aktyvistų. Būtent kairiųjų įvairovei bei neomarksistams ir yra skirta nuolatinė knygos ironija ar kandi diskusija. Tačiau ar tai gali kaip nors paveikti partinę-nomenklatūrinę Lietuvos kultūros politiką su pastoviu neoliberalių ir liberalių doktrinų medžiojimų ir projektų vaizdavimu? Manau, kad ne, ir jau vien todėl, kad ne kairės atstovai neoliberalizmo sąvokos beveik nevartoja.
Knyga ne tik svarsto ekonominius, modernizacijos argumentus ar šiuolaikines kapitalo teorijas, bet ir formuluoja jos įsivaizduojamą kairiosios kultūros politikos stuburą būtent taip, kaip tai dažniausiai daro neomarksistiniai tyrinėjimai – plėtojant aštrią ir kandžią diskusiją. Manau, jos tyrimas, kaip, pavyzdžiui, ir jos cituojamo V. Rubavičiaus svarstymai, galėtų būti pavyzdys socialdemokratijai Lietuvoje formuojant kairiąją kultūros politiką. Lietuvos kultūros politikai galėtų įsiklausyti ir į neoliberalizmo kritiką, turint omenyje paradoksą, kad ten, kur ginama rinka, verslumas ir laisvė, dažniausiai turima omenyje valstybė, jos valdininkai ir neskaidrios sąaugos su kapitalo interesais. Knyga yra kairiojo mąstymo ir rašymo klasika: tiesa gimsta konfliktuose ir kovoje. Svarbiausias knygoje nagrinėjamas Lietuvos kultūros politikos paradoksas yra politikos siekinys, kad „rinką mene sukurtų valstybė“ (p. 40). Iš šio lietuviško neišbaigtumo (nepakankamai laisva rinka ir kultūros verslininkai, kuriuos nuolatos kuria ir taiso valstybės institucijos, biurokratai), nuolatinio neišmąstymo iki pabaigos, iš kalbėjimo užuominomis ar paviršutiniško šnekėjimo Europos Sąjungos skatinamomis temomis, gimsta didžiulis nesuvokimo šešėlis, kurį ir turi ardyti, aižyti argumentuota kritinė polemika. Šiandien Lietuvoje vartojama visa aibė nekritiškai perteikiamų modernizacijos vizijų, kaip antai: industrinė, postindustrinė, informacinė, kūrybinė, svajonių visuomenės… Jos yra projektiniai ketinimų pareiškimai, net ne kūrybingos utopijos. Ir čia aš nesutiksiu su Trilupaityte: tai, ką ji priskiria neoliberalizmo „utopijoms“, kuriomis galėtų būti gerovės visuomenės ar kūrybos visuomenės vizijos, dažniausiai nėra utopijos, ta prasme, kad neatitinka šio žanro taisyklių: mąstyti viziją, kuriai nėra vietos (a/u-topia). Priešingai nei „daugybės“ gynėjai, kurie privilegija laiko utopijos žanro gaivinimą ir įsivaizduojamų utopinių bendruomenių, komunitarizmo įgyvendinimą. O minėti šiuolaikinio kapitalizmo projektai nėra jokios utopijos, neturi charizmos ir pasiaukojimo komunitarinės įvairovės vizijoms įgyvendinti. Priešingai, neoliberalistiniai projektai dažniausiai yra finansinių išteklių paskirstymo ir žmonių gebėjimų mobilizacinės programos, kurios neretai neturi jokio kito pagrindo, o tik populiarią pažangos retoriką.
Taigi, knygą verta skaityti dėl plėtojamos neoliberalistinės kultūros politikos kritikos ir, pirmiausiai, Lietuvos, žinoma, šiuolaikiniame Vakarų pasaulio kontekste. Tačiau kartais vakarietiškai, neomarksistiškai analizuojant esamas patirtis, t. y. turimą praeitį, jos intencionaliai perkeliamos į lūkesčius – kad taip atsitiks, nors tai dar neįvyko. Taigi, atgal į ateitį. Šis žvilgsnis pavojingas tuo, kad neoliberalistinė lietuviška sąmonė perdėm išgryninama nuo sovietmečio, nuo savo nomenklatūrinio, kolektyvinio ar kolūkietiško raugo. Neoliberalizmas yra tokia pat naujovė Lietuvai, kaip ir feminizmas ar kvyrai (Queer, LGBT vizijos). Kiekviena plati teorinė sąvoka, įvardijanti skirtingus ideologinius, diskursyvius, disciplinos ir režimo ar kitus pasaulėžiūrinius reiškinius, neretai aprėpia labai skirtingus kontekstus ir mąstymo būdus: mokslinį, kalbinį, meninį, ideologinį, religinį, mitinį ir net maginį. Todėl bet kokia sąvoka dėl nuolatos kintančio turinio ir kontekstų grasina įtraukti savo diskutantus į skandinančias košes. Tyrinėtojo reikalas suvaldyti eikliuosius sąvokos žirgus nuo šuoliavimo skirtingomis sloterdaikiškomis sferomis arba kavoliškais simboliniais pasauliais. Trilupaitytė tai bando padaryti dviem būdais: nagrinėdama Vakarų neoliberalizmo kritikos tradiciją ir diskutuodama apie lietuviškus konfliktus – kultūra versus verslas arba susijusius, gana atsitiktinai parinktus įvairių Lietuvos kritinės minties bei publicistikos atstovų pasisakymus. Išties poleminė ir kandi kairioji dvasia su daugeliu ironijos, pamfleto elementų knygą daro gyvą, lengvai skaitomą, įžiebia intrigą ir šalina nuobodulio debesis. Prisiminkime 1968 metų studentų sukilimo Paryžiuje vieną iš situacionistinių šūkių: „Nuobodybė yra kontrrevoliucinė“.
Lietuvoje buvo paskelbtos dvi lietuvišką liberalizmą analizuojančios knygos: „Lietuviškas liberalizmas“, kuriame buvo dėstomos liberaliosios „Santaros-Šviesos“ (V. Kavolio, V. Donielos, J. Girniaus, A. J. Greimo ir kitų) vizijos ir kritika; „Lietuviškasis liberalizmas 2“, kuriame jau kalbėjo naujosios „Santaros-Šviesos“ (L. Donskio, E. Aleksandravičiaus, D. Kuolio, T. Venclovos ir kitų autorių) balsai. Sunku būtų visus juos apibendrinti, tačiau abi knygos remiasi ne ekonomine doktrina, o emancipaciniais idealais, kurie kyla dar iš Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir kaip ji paveikė Tautų pavasarį, kaip įtakojo daugybės Europos tautų atgimimą XIX–XX amžiaus sandūroje. Minėti autoriai ne kartą aiškiai kritikavo tą patį „neoliberalizmą“ ir LLRI tyrinėtojus. Tačiau tai, kaip autorė pateikia „Santaros-Šviesos“ liberalumą (p. 53), nepakankamai atspindi lietuviškos liberaliosios minties genezę ir įvairovę. Todėl išlieka autorės tik iš dalies nagrinėjamas klausimas: koks yra santykis tarp emancipacinio viešųjų intelektualų liberalizmo ir išnaudotojiško valstybiško neolibaralizmo? Arba kodėl lietuviški liberalai, atviri kultūros kritikai, kaip antai L. Donskis, E. Aleksandravičius ar kiti minimi knygoje, neretai įgauna kairuoliško viešo intelektualo skraistę (p. 53)?
Trilupaitytės knyga yra teorinė ir diskusinė. Ji nepateikia ekonominių kapitalo kaupimo ir raidos teorijų, nors kai kuriuos autorius, nagrinėjančius ir pagrindžiančius ar kritikuojančius ekonomines doktrinas, mini. Todėl skaitant susiduriama su kai kuria pamfletine ironija, kuri lieka nepakankamai aiški. Pavyzdžiui, nuolatos ironizuojamas verslumo – „ Enterprenerystės“ (p. 30) ir susijusio kūrybingumo, inovatyvumo sąvokos, kurios dažnai yra vartojamos ryšium su Kūrybinių industrijų (KI) diskusija. Išties, KI ir su jomis susijusios veiklos itin dažnai tampa „neoliberalizmo“ argumentų taikiniu. Sutinku ir su autorės naudojami P. Virno teiginiu, kad šiandien vardas „kūryba“, kūrybingumo skatinimas yra veikiau „raminanti“ tautologija (p. 27), skirta audringai sielai pažadais nuraminti. Kita vertus, neaišku, kokiu tikslu verslumas, kūrybingumas ar inovatyvumas yra kritikuojami, jei ne parodyti kitokią, nukrypusią (divirgentinę), kritinę jų galimybę? Juk ir kritinio mąstymo sąvoka lygiai taip pat yra vartojama ir tautologiškai propagandinėms sieloms nuraminti. Knygoje „verslumas“ neturi kito turinio, kaip tik būti įtrauktas į piktąsias korporacinio kapitalo žabangas. Viena vertus, tokia verslumo interpretacija valstybės, kaip neoliberalizmo politikos pagrindinio žaidėjo, kontekste yra suvokiama: „Idėja, jog kiekvienas mūsų turi tapti enterpreneriu, yra tipiškai neoliberalistinė, tačiau ironiška, kad šią politiką privalo įgyvendinti valstybė“ (p. 60). Kita vertus, toks verslumo sąvokos susiaurinimas kelia abejonių. Socialinės antropologijos požiūriu, kuri nagrinėja žmonijos kultūros kilmę ir raidą, „verslumas“ yra tai, kas įgalina mainų ir, vėliau, piniginius santykius, kurie yra ir tam tikros kultūrinės komunikacinės praktikos. Kitaip tariant, verslumas ir kūrybingumas yra gerokai ankstesnės ir platesnės sąvokos nei neoliberalizmas. Abstrakčiai kritikuoti „enterprenerystę“, vadinasi, elgtis panašiai, lyg kritikuotume bet kokius ritualus, vien tik todėl, kad dalis jų priklauso ciniškoms bažnyčios institucijoms.
Pagaliau apie kūrybinę klasę, kuri knygoje nėra aptarinėjama kaip socialinė-politinė klasė, o apsiribojama tik keliomis nuorodomis į R. Floridos knygas (p. 110). Klasinį požiūrį Trilupaitytės knygoje pakeičia „dilemos“ dėl „efektyvumo ir autentikos“ (p. 107) ir dėl „transgresijos ir saugumo“ (p. 117). Tačiau svarstomas ir svajojamas menininkų autentiškumas taip ir nevirsta jų institucijų autonomija bei laisvu įsivaizdavimu. O transgresijos poreikis, kurį realizuoja konkuruojantis ir nuolatos atsinaujinantis kapitalizmas, paslepia politinę klasę kaip savikūrių grupių solidarumą. Diskusija dėl dilemų galėjo aprėpti ar dekonstruoti klasinį požiūrį į darbininkus, verslininkus, oligarchus, valstybės biurokratus ar kūrybinių veiklų atstovus. Klasinė perspektyva būtų leidusi pateikti ne tik neoliberalizmo, bet ir tariamo kairumo, kurio apstu valstybės institucijose, kritiką. Apskritai lietuviškose kultūros politikos diskusijose pasigesime politinės klasės retorikos. Tada kokia grupė yra atstovaujama knygoje? Be to ir valstybė yra pateikiama ne kaip socialdemokratiškai, ne kaip komunistiškai orientuota, o kaip svarbiausias junginio su neoliberalia ekonomika dalyvis: kapitalistui reikia valstybinio stabilumo, o valstybei – bendro vidaus produkto augimo. Manau, knyga, gal ir nepakankamai atvirai, gina „daugybės“ – multiplicity – išcentrintųjų pozicijas. Tačiau anaiptol tai netrukdo „daugybei“ kurti solidarumo tinklus ir taip organizuoti klasinį sąmoningumą ir politiką. „Daugybė“ yra ta idėja, kurią šiandien dažnai aptaria kairioji kritika. Trilupaitytė taip pat pastebi, kad neoliberalizmas dėl savo valstybinių siekių negali aprėpti „daugybės“: „hipotetinis įvairovę skatinančios kūrybinės visuomenės modelis gerokai praauga laisvosios rinkos radikalų peršamą pasaulio paveikslą“ (p. 87). „Daugybės“ veikia įvairiau ir plačiau nei rinka, suaugusi su valstybe ir būtent „daugybėms“ yra reikalingas menas, kaip tai, kas padeda keistis. Lietuvos meninei ir kūrybinei, kritinei įvairovei, kurios politines saviraiškas autorė plačiai nagrinėja, nėra būdingas tas pastovumas, kurio norėtų valstybės-neoliberalizmo jungtis. Ši nepritampanti įvairovė, kuri neturi ir nenori turėti hegemoninės galios, tačiau yra aktyvi visuomenės dalyvė, kūrėjai ir yra Trilupaitytės knygos pozityvusis herojus. Ji kuria savo įsivaizduojamas institucijas, oponuoja valstybės ir kapitalo kišimuisi į savo gyvenimą bei kuria, diegia alternatyvius santykius.
