Neįmanoma nežinoti: idėjų higiena, faktai ir kompozicijos pamokos

2017 m. kovo 20 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė
IMG_8447

Reikia pradėti faktais. Indrės Šerpytytės paroda Patyrimo nebuvimas Šiuolaikinio meno centre atsidarė š. m. vasario 3 d. Ją lydėjo menininkės paskaita, kurioje ji komentavo įvairius kūrybinius motyvus ir pasirinktą tematiką: tą vojeristinį žiaurumo patyrimą, kurį siekiama panaikinti ir nukenksminti. Kūrinį sudaro penkios monumentalios šviesdėžės su abstrakčiomis kompozicijomis, sukurtomis pagal lėtai užsikraunančius Google vaizdų paieškos sistemos rezultatus užklausai ISIS beheadings (ISIS galvų kirtimai).

Klaiku, kaip aišku. Niekam nėra geras metas – ryžtas interpretuoti ir nuoširdus smalsumas laikosi sunkiai. Visi taip jaučiasi: kažką prisižaidėme. Reikia griežtos geometrijos, antraščių, konkretumo ir kasti bunkerį. Kalbėti labiau apie orą ir žinias, nei širdį ar būklę. Kol ieškau naujų reakcijos ir protesto formų, teorija kondensuojasi ant langų, putojasi aplink lūpas, krenta į dienos pietus. Traukiame visus tyrimo įrankius, kuriuos turime, tačiau lėkšto chaoso sąlygomis taip pat sėkmingai galėtume iš jų susikurti laužą ir kelią atgal rasti per samanas. Primityvi navigacija kartais padeda orientuotis. Norėčiau į Guliverio kelionę: prasidedančią nelaime, pasibaigiančią išgelbėjimu, o tarp jų – gyvas absurdas, tikrovė pradurta ten, kur pralįsdama išsiverčia į koralų rožę. Ginčai apie kiaušinių galus ir saulės spindulių lukštenimas iš agurkų turi nei daugiau, nei mažiau prasmės nei visa kita, kai pirmas gyvenimo dešimtis praleidai skrajojančioj Laputos pily, o dabar guli pilna burna žemių.

Nemanau, kad tiesa išties mirė taip pat, kaip kadaise dievas ir tapyba. Kasdienybė primena, kad visi buvome ir esame linkę į tiesas, kurios nėra pilnai tiesos. Į prietarus, burtus, triušių kepenų tabletes, horoskopus. Ir čia tik tos, kurios dar būna įdomios, kartais veža ar juokina. Toksiški elementai sukibę su jomis viena ar kita naivumo jėga, ir juos naikinti tenka nuolat. Aišku, lįsti pro mikroskopu skausminga, ten matosi visos seksizmo dulkės, visos senų rasistų pleiskanos ant megztinio. Internetas seniai atėmė paskutines dingstis nesirūpinti idėjų higiena, bet kartais pamirštu net nusiplauti rankas.

Saugus gyvenimas dažniausiai vadinamas burbulu, bet mane vis tiek domina didesni mastai: tie virš žemiškųjų kolonijų sklendžiantys sąmonės rūmai, akivaizdus, bet vis tiek distancinis santykis. Jis tinka ne vienai vakarų pasaulio istorinei būklei, kai nusileidžiama „daryti tvarkos“ ar pasiskolinti skaičių ir iškasenų. Prisimenu ir ką kita, t.y. vaikystę: kilimą, ant kurio sugulusios penkios trečiokės pakaitomis kala Mortal Kombat. Pūkuotos pižamos ir ploni greiti pirštai, viena laimi prieš kitą ir nindzė ekrane nupjauna kitam nindzei galvą. Liejasi raudonas, žalias arba juodas kraujas, mes klegame. Užaugusi ir sužinojusi, kad gyvas kaklas šitaip neplūsta, noriu pamiršti net kilimą.

Kompozicija – svarbi ISIS egzekucijų dalis. Aukšta ir tamsi figūra prieš parklaupusią ir nuteistą: vaizdas, turintis ir mitologinę šaknį, ir geimeriui atpažįstamą hypergalios potencialą. Amfetamininis džiaugsmas, patiriamas virtualybėje, unikalus, ir jei neskaitai jo ženklų, jie tuojau pat perskaito tave. Kraujas, pikseliai, ritualas ir kamera tampa kruopščiai kuruota visuma, su kuria sunku elgtis. Simone Molin teisingai pastebi, kad nors ISIS siaubas ir įvardinamas kaip peržengiantis viso, ką matėme, ribas, iš tikrųjų matome palyginus nedaug: egzekucijos filmuojamos net mažiau grafiškai nei dauguma panašių mirties video.[1] Tai erotizuojanti strategija, kurios poveikis tik stiprėja sulaukus politinio dėmesio, balansuojančio tarp cenzūros ir poreikio sukonstruoti bei išlaikyti priešą. ISIS egzekucijų įrašus lydinti politinė retorika ne ką mažiau pornografiška, nei jie patys, ir jos klausantis sunku nesimėgauti flirtu su teroro medžiaga.

Šerpytytės atliekamas smurto abstrahavimas yra tiesmukas, koktus, beveik keliantis pyktį. Tai vienas iš tokių kūrinių, kurie ir gilūs, ir plokšti vienu metu – lygiai taip pat kaip didelė, karinga, į teisybę pretenduojanti kalba. Tačiau toks darbas visada reikalingas. Jis grąžina abstrakcijai jos gimtą kalbą, poveikio jėgą ir ryšį su realybe, kuri yra viskas viename: patetiški Google stačiakampiai, jauni vyrai prie kompiuterių ir peilių, visos pasaulio kančios netalpinančios parodų salės ir kiti paskiri pikseliai, rišami jėgų, kurios žeidžia, džiugina, kutena ir virkdo ir niekada nebus neproblemiškos. Ikonoklastai, bandantys pasiversti ikonomis, redukuojami į šviečiančias plytas, konkrečias, neįdomias ir reikalingas kaip faktai. Iš jų susideda tanki ir problemiška monolitų eilė, galinti išprovokuoti asociacijas su pačia žmonijos pradžia, bet šiaip primenanti: net ten, kur nėra patyrimo, išlieka žinojimas.

[1] http://dpsa.dk/papers/Simone%20Molin%20Friis_Beheading%20videos.pdf

Išsamų fotoreportažą iš Indrės Šerpytytės parodos Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu gyvenanti Berlyne.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *