„Nebijau būti literatūriškas“. Pokalbis su Tauru Kensminu

2018 m. kovo 1 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

 

Su jaunosios kartos skulptoriumi Tauru Kensminu susitinkame šaltą žiemos dieną jo ir kolegų skulptorių studijoje. Patalpą sušildo, kaip juokauja menininkas, naujausias jo kūrinys – paties pagaminta metalinė krosnelė. Supami Tauro darbų ir muzikos instrumentų (menininkas kartu su kolegomis skulptoriais Mykolu Sauka, Vykintu Šoriu ir Ryčiu Urbansku groja ansamblyje „Mielos merginos“), kalbamės apie vizualumo svarbą jo kūryboje, inspiracijas ir praktiškus jauno menininko gyvenimo aspektus.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

Yra toks vaikiškas susipažinimo žaidimas, kuriame reikia pasakyti savo vardą ir pridėti žodį iš tos pačios raidės, kuris atspindėtų, ką mėgstate veikti. Manau, pokalbis galėtų prasidėti nuo to.

Galėtų. Tačiau raidė „t“ komplikuota. Vienu žodžiu labai sunku bet ką charakterizuoti, o ypač – save.

Tuomet pabandykime rimčiau. Kaip apibrėžtumėte savo kūrybinių interesų lauką?

Pabandysiu. Laikau save skulptoriumi, nors ir rašau, ir muzikuoju. Tarpdiscipliniškumo laikais dažnai su draugais svarstom, ar sąžinė leidžia vadintis skulptoriumi. Visgi galvoju, kad esu būtent skulptorius.

Mane domina siurrealizmo tradicija, man artimas Giorgio de Chirico. Savo kūryboje šiek tiek atsispiriu nuo mokslinės fantastikos. Kadangi esu skulptorius, tai iš vizualios pusės dažnai ieškau estetinių jungčių tarp gamtos ir civilizacijos veiklos, industrijos padarinių. Santykio tarp gamtos ir žmogaus veiklos, arba jų paribių.

Sakydamas gamta, turite omenyje savo kūrinius, kuriuose jungiate natūralias medžiagas, tokias kaip medis, kailis?

Ne, tai sakydamas turiu galvoje tam tikrą geografinį gamtos ir urbanistikos susidūrimą. Tam tikrus judėjimo srautus. Medžiagos mano kūryboje yra svarbios, bet aš beveik visada renkuosi laiko patikrintas.

Jūsų kūriniai, kuriuose naudojami kailis, medis, virvės – tarsi iš žmonijos priešistorės likę artefaktai. Tačiau juose prijungiate ir elektros lemputę, taip kurdamas gana paradoksalų derinį. Atrodo, kad už tokių darbų slypi ištisa istorija. Greta daugumos jūsų darbų galėtų vykti įsivaizduojamas veiksmas, todėl man jie atrodo labai scenografiški. Įdomu, ar pats mintyse sukuriate savo objektus lydinčią istoriją?

Dažniausiai sukuriu, bet būnu linkęs ją nutylėti. Man atrodo, kad tai būtų lindimas į žiūrovo daržą. Bandau ieškoti ribų tarp naratyvo, ir kiek jo reikia skleisti, o kiek pasilikti sau. Sudėtinga rasti balansą. Šiek tiek per daug pasakysi – ir jau kuri iliustraciją, per mažai pasakysi – nieks nesupras…

Bet iš tikrųjų jūs paminėjot scenografiškumą. Stengiuosi su tuo kovoti, bet, matyt, vienaip ar kitaip, patirtys ar aplinka pasuka viena ar kita kryptimi. Žiauriai nemėgstu dramos spektaklių, bet trejus metus dirbau teatre dekoratoriumi. Matyt, tai nepraeina be pėdsakų. Visgi ieškau balanso tarp scenografiškumo ir šiuolaikinio meno.

Scenografiškumą turiu omenyje teigiama prasme – jūsų kūriniai labai įtaigūs ir kuria savitą atmosferą.

Man būna gana sudėtinga paaiškinti, apie ką mano kūrinys, todėl stengiuosi, kad jis kiek įmanoma pats save referuotų vizualiai. Galbūt dėl to tie darbai, kaip jūs sakote, kuriantys kažkokią nuotaiką, aurą, krūvį.

Paminėjote, kad atsispiriate nuo mokslinės fantastikos.

Tai liko iš paauglystės laikų, iš grožinės literatūros autorių, kurie man patiko, ypač Kurto Vonneguto absurdiško mokslinės fantastikos jungimo su satyra. Jo tekstai mane įkvepia, bet dirbdamas stengiuosi išvengti iliustratyvumo.

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Įdomu, kad jau keletą kartų kalbėdamas paminėjote, kad jums svarbus vizualumas. Man atrodo, kad šiuolaikiniame mene ši savybė dažnai nueina į antrą planą, visi labiau kreipia dėmesį į konceptualumą. Kaip manote, ar jūsų kartos skulptoriams vizualumas tampa vėl svarbus?

Man atrodo, mano kartai būdinga didelė įvairovė. Nuėjęs į skulptūros peržiūras kartais pirmų, antrų kursų studentų darbuose matau tam tikrus teisingai atliktus kūrinius – šiuolaikinio meno pratimus. Tai tiesiog užduočių įgyvendinimas. Pats stengiuosi neužlipti ant to „viskas tvarkoje“ grėblio, nes tada kyla klausimas, kur čia menas. Kartais mėgstu surizikuoti ir nebijoti būti literatūriškas. Man atrodo, kad labai svarbu atrasti savo nišą, kurioje esi stiprus. Aš irgi esu bandęs daryti tokių švaresnių, konceptualių darbų, kur mažiau vizualinio pagrindo. Nors įvertinimai iš šalies buvo neblogi, bet tiesiog teko su savimi dealinti. Man atrodo, reikia šiuo klausimu apsispręsti. Vis dėlto, nematau didelio konflikto tarp vizualaus ir konceptualaus meno.

Įdomu, kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Čia, ant stalo, paskleistas jūsų eskizų pluoštas, taip pat minėjote, kad rašote tekstus. Kaip visa tai dėliojasi į chronologiškai?

Man svarbi literatūros linija, nes aš visada rašydavau, bet tekstai būdavo labiau kaip dienoraščiai, nors ten ir atsiranda veikėjai, personažai, tikros arba pramanytos istorijos. Tačiau vengdavau juos viešinti. Paskui, studijuodamas magistrantūroje, lankiau kūrybinio rašymo paskaitas pas Sigitą Parulskį. Jis padrąsino tais tekstais dalintis. Tada ėmiau ieškoti jungčių tarp skulptūros ir savo tekstų, sukūriau pora tokių kūrinių. Skulptūrinė ir literatūrinė pusės man yra kaip atskiros slidės – čiuoži nuo kalniuko ir, jei esi nepatyręs slidininkas, jos kartais viena ant kitos užvažiuoja (juokiasi)

O šiaip dažnai kyla kokia nors fragmentiška idėja. Tada pradedu paišytis arba ką nors užsirašyti. Bandau ieškoti asociacijų, iš kur tai galėjo ateiti, knaisiojuosi atmintyje, galbūt literatūroje. Būna, kad apimtas tokio neaiškumo pradedu daryti bet ką. Tada viskas pradeda aiškėti, net jei imuosi tik kokių nors techninių sprendimų. Taip nesustoja pats kūrybinis procesas. Dėl to stengiuosi pats daryti savo skulptūras. Menininkui pačiam gaminti kūrinį fiziškai – praeito amžiaus bruožas. Juk dabar yra meistrų, 3D staklių, tad tereikia sugalvoti idėją ir turėti pinigų. Pavyzdžiui, Damienas Hirstas – pasakiškai turtingas žmogus. Bet jo skulptūriniai objektai (nekalbu apie ankstesnius darbus, o dabartinius, neseniai rodytus Venecijoje) – jie tokie… na, gaminiai. Man atrodo, kad svarbu ir pačiam autoriui prisiliesti prie savo kūrinių, nes tada procesas nesibaigia ties idėja, jos eskizu, maketu ar 3D modeliu. Gal į tai žiūriu jaunatviškai, o vėliau būsiu turtingas ir pats samdysiu komandą nagingų vaikinų (juokiasi).

Mano atveju kūrybos procesas yra betarpiškas, išgyventas, gal net panašus į modernistų. Tik tokių kūrybinių kančių nebūna. Jei spaudžia kokie terminai, tarkim, artėja paroda ir iki jos noriu sukurti naują kūrinį, būnu kaip beprotis, nelabai suvokiu, ką darau, dirbu naktimis. Tik prabėgus kuriam laikui per kitus žmones, kurių nuomonė man svarbi, suvokiu, ką čia pridirbau.

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotrauka

Tęsiant mintį apie kūrybinį procesą, ar jums kyla noras sau iškelti technologinius iššūkius?

Jei jų neiškelčiau, būtų kaip pirmuose kursuose – drožčiau sėkmingai meną iš putplasčio, padekoruočiau paviršių ir, sakyčiau, va – skulptūra, tik kol nepabeldi į daiktą. (juokiasi) Tad iššūkius išsikelti bandau. Pavyzdžiui, šito objekto (rodo į „Ateities fosilijas“, 2017, eksponuotas mugėje „ArtVilnius‘17“, D. Ž. pastaba) – technologiją pats sugalvojau. Bent jau nesu matęs, kad Lietuvoje iš skulptorių kas nors tokią naudotų. Visi patyrę meistrai sakė, kad betonas plonas nebus, nes jis bus netvirtas ir sutrupės bedžiūdamas. Ieškojau visokių būdų, kaip jį patobulinti, kad padaryčiau lengvą ir tvirtą skulptūrą iš betono. Mano kolega Mykolas Sauka lieja žmonių figūras iš betono, bet jos sveria ne vieną toną. O mano objektas – išardomas, lengvas, aš vienas susidedu jį į lengvąjį automobilį. Gal ir dėl logistinių priežasčių ieškau tokių sprendimų.

Man darbas su skirtingomis medžiagomis yra kaip žaidimas. Nuo vaikystės buvau linkęs meistrauti ir viską gadinti. Buvo etapas, kai gavus daiktą būtinai reikėjo patikrinti, kaip jis padarytas. Turiu tokį mėgėjišką polinkį į inžineriją ir norą pažinti, kaip dalykai veikia.

Iš šio polinkio kyla ir siekis konstruoti iš kelių readymade‘ų surinktus objektus, tarkime, „Šviesonešį“?

Turiu tokį bruožą (studijos draugams gal jis nevisai patinka), kad esu kaupikas. Būna, kad atrandu kokią formą ar jungtimis įdomų objektą, tada mintyse galvoju, kaip jį patobulinti. Toks suaugusių žmonių žaidimas. Nežinau, ar esu suaugęs, gal dėl to ir žaidžiu su įvairiomis medžiagomis.

Vaikystėj, kadangi buvau vienturtis, tėvai mane lepindavo, pripirkdavo visokių mandrų žaislų. Bet jie greit nusibosdavo. Man labiausiai įstrigęs žaislas – traukiniai iš tuščių skardinių nuo konservų. Būdavo, apdegini jas lauže, jos pajuoduoja, užraitai dangtelį, sukabini vieną su kita, pridedi pelenų iš laužo ir tada iš kitos skardinės padarai šilumvežį, į kurį pridedi supuvusios medienos – ji rūksta ir traukia tas visas skardines.

Kai buvau vaikas, mane buvo trumpam nuvedę į darželį, bet paskui tėvas (skulptorius Algimantas Kensminas, D. Ž. pastaba) kartu vesdavosi į darbą. Tuomet tėvas dirbo Nacionaliniame dramos teatre dekoracijų ceche. Ten man, vaikui, būdavo lyg koks pasakų pasaulis: daug įrankių, medžiagų, spalvų. Tad turbūt polinkis žaisti įvairiais daiktais ir medžiagomis ateina iš vaikystės.

Polinkis į skulptūros studijas – taip pat?

Net neturėjau minties studijuoti ką nors kitą. Gal tai kažkiek buvo mokytojų įtaka. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojai, kurie mokė skulptūros, atrodė labai šaunūs žmonės. Paauglystėje mane mokė ir pagrindinis mano guru buvo Gediminas Akstinas.

Pas kokius dėstytojus mokėtės Vilniaus dailės akademijoje? Jūsų diplominio vadovas buvo Deimantas Narkevičius?

Taip. Labai ilgai mokiausi pas Mindaugą Navaką, bet jis nutarė, kad nebedėstytojaus. Truputį bijojau Narkevičiaus, kadangi jo kūrybinė linija visai kita, maniau, kad galim nerasti sąlyčio taškų. Bet Navakui išėjus taip susiklostė situacija, kad teko ryžtis. Ir, manau, visai sėkmingai.

Prieš kelerius metus kūrėte daugiau skulptūrinius objektus, vėliau perėjote link tarpdiscipliniškumo. Kaip įvyko šis poslinkis? Ar tai buvo Narkevičiaus įtaka?

Galbūt tai susiję su dėstytoju, bet ne sąmoningai. Ir anksčiau darydavau instaliacijas, tačiau jos būdavo labiau vizualios. Studijuojant pas Narkevičių atsirado tekstai, pradėjau jungti pomėgį literatūrai su skulptūrine linija. Tam tikra įtaka, aišku, yra – neatsitiktinai renkiesi vieną ar kitą žmogų, o kai diskutuoji, gauni pastabas – reaguoji. Visgi naujausi mano kūriniai vėl labiau linksta į skulptūrinę pusę.

Pastebėjau, kad jūsų skulptūrose labai svarbus elementas – šviesa. Kūriniuose „Trianguliacija“, „Dalykai po to“, „Šviesonešis“ ji kūrinio dalis, kituose darbuose naudojate nešviečiančius žibintus, lempas.

Man atrodo, kad šviesos elementų įtraukimas įveda laiko matmenį. Tai kūriniams suteikia tam tikrą mistišką nuotaiką, krūvį. Ieškau būdų, ką daryti, kad skulptūra nebūtų vien tik statiškas, monumentalus padėtas daiktas. Įtraukiant papildomas disciplinas, taip pat šviesą, garsą, atsiranda daugiau galimų kanotacijų. Vėlgi, dar ir paprasčiausiai įdomu sujungti laidus, kad viskas veiktų.

Nuo kūrybos pereikime prie praktiškesnių klausimų, meno rinkos Lietuvoje. Kelis kartus dalyvavome šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Ar po to pajautėte kokį nors postūmį karjeros prasme?

„ArtVilnius“ naudingas jauniems menininkams, tai, ko gero, didžiausias meno renginys, sutraukiantis didžiausius žiūrovų srautus. Jis labai naudingas reklamos prasme. Materialiai nesu pardavęs nei vienos savo skulptūros. Manau, kad dėl to, kad kuriu didelius objektus ir jie nėra bronziniai (juokiasi), nesu žinomas. Todėl visi tik paspaudžia ranką ir sako „šaunuolis, taip ir toliau“. Bet vėlgi, jei sakyčiau, kad mano darbai pigūs, imkit juos, formuočiau savo įvaizdį kaip žmogaus, kuris nevertina savo kūrinių. Kadangi turiu kur juos laikyti ir jie valgyt neprašo, nematau tikslo atsikratyti savo darbų.

Apskritai, man atrodo, kad Lietuvoje nėra didelių skulptūrų pirkimo tradicijos. Kas jas gali pirkti – muziejai? O privatininkai… Kur tu dėsi tokį daiktą. Sode pasistatysi? Namuose jis yra per didelis. O aš dažniausiai, jei galiu sau leisti kurti didelį objektą, taip ir darau. Mano darbai nėra dekoratyvioji skulptūra, kuri gerai atrodo pasistačius ant židinio atbrailos. Visų pirma, aš retai kuriu figūratyvą. Antra, man atrodo, pirkėjų yra mažai, o menininkų – žiauriai daug. Be to, pirkėjai niekad nenori rizikuoti. Nežinau, kaip yra mano atveju, bet įsivaizduoju, kad jei būčiau turtingas ir matyčiau jauną, talentingą menininką, dar palaukčiau dešimt metų, įsitikinčiau, kad jis tikrai dar tuo užsiims, ir kartu nepraleisčiau progos įsigyti darbų, kol jie dar labai nepabrango. Todėl dabar stengiuosi būti kantrus ir kryptingai dirbi. Naiviai tikiuosi, kad ateis ta diena, kai kūriniai iš mano patalpų galės kažkur iškeliauti. O kol kas džiaugiuosi jais pats.

Bet iš tikrųjų negaliu skųstis. Lietuvos kultūros taryba steigia individualias stipendijas. Tai irgi didžiulė paskata kurti. Man ji labai palengvina gyvenimą – tą laiką, kurį skirdavau pašaliniams darbams, atiduodavau energiją gamindamas dekoracijas teatrui ar reklamai, dabar galiu skirti kūrybai.

Gaudamas stipendiją išsikėlėte tikslą šiemet parengti parodą?

Taip, rašydamas projektą parašiau, kad esu numatęs asmeninę parodą. Noriu sukurti skulptūrinių objektų ciklą, kuris vadinsis „Ateities fosilijos“. Pradėjau naują kūrinį, jisai vadinasi „Industrinis anatominis“. Jau turiu suvirintą mažą elektros stulpą. Taip pat ten bus didelė zoomorfinė forma – lyg mirusio dramblio, o ant to didelio kūno atsiras industriniai elementai: stulpai, kaminai. Kol kas viskas dar tik minčių, apmąstymų lygmenyje. Bet manau, kad iki vasaros tos mintys įgaus fizinę formą.

Tad sėkmės jums kūryboje ir ruošiantis parodai!

Tauro Kensmino studijoje. Lauryno Skeisgielos nuotraukos

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *