Moteriškumo kaukė ir paslapčių draugija. Gintaro Didžiapetrio „Parodos“ galerijoje „Tulips & Roses”

Kad pamatytum Gintaro Didžiapetrio „Parodas“ visai nebūtina eiti galeriją. Nebūtinai net pamatyti jo darbus: užtenka paklausyti keliolikos žmonių pasakojimus apie paslaptinguosius objektus ir jų reikšmes. Įdomiausia, jog visos šios versijos skirtingos ir pamažu ima priminti mitologizuotą istoriją iš praeities, kur faktai pinasi su fantazijomis, o atminties duobės priverčia sukurti naujus istorijos posūkius. Tačiau pats autorius, kaip teigia vienas iš mitų, apie savo darbus pasiruošęs nuoširdžiai pasakoti kone parą, naikindamas jau susiklosčiusius mitus ir kurdamas naujus.

Gintaras atviras Kito žvilgsniui kaip išversta pirštinė („Parodų“ atveju kišenė, kadangi galerijos langus dengiančios užuolaidos pasiūtos iš kišeninės medžiagos), tiek stebimas auditorijos, tiek bet kurioje kitoje situacijoje užsiima savęs paties reprezentacija. Tokiu būdu jis priartėja prie šiuolaikinės moteriškumo sampratos, kurio esmė – tai kaukė, performansas, kuris moterį ne tik parodo ir išstato Kito žvilgsniui, bet tuo pat metu žada, jog esama kažko anapus kaukės. Kitaip tariant, konstruojamos fiktyvios moteriškumo paslaptys, kurių niekas iki šiol nepajėgė atskleisti. Tačiau šių paslapčių rinkinys arba kaukė nieko neslepia – po ja tėra pirminė subjekto tuštuma. Esmė ta, jog visos vadinamos „moteriškumo paslaptys“ yra dirbtinė struktūra, lipdoma aplink tuštumą. Kaip teigia šiuolaikinės filosofijos ir psichoanalizės tyrinėtoja, Audronė Žukauskaitė, „Moters vizualinė reprezentacija turėtų būti interpretuojama ne kaip diskriminuojanti išimtis, bet kaip bendros šiuolaikinio subjekto situacijos simptomas.“ Šiuo atveju, G. Didžiapetris yra šiuolaikinio menininko subjektas par excellence: performatyvaus charakterio ir apginkluotas paslapčių skydais.

Gintaras anaiptol ne vienintelis šiame mūšio su paslapčių įminėjais lauke – pasitelkdami šią techniką daugelis šiuolaikinių menininkų susikūrė puikias karjeras. Olandų meno kritikas, Jan Verwoert savo straipsnyje „Secret society“ (liet. Slaptoji visuomenė, žurnalas „Frieze“, 124 Nr, 133 psl.), nagrinėdamas septintojo dešimtmečio konceptualizmo ir šiuolaikinio meno paradoksalų balansavimą tarp absoliutaus atvirumo ir visiško neperskaitomumo, įspėja, jog paslaptys puikiai parsiduoda. Pateikdami publikai tik užuominas, kojos pirštelį, menininkai (kartu su jais ir visas komercinis užnugaris) įtraukia ją į džiaugsmingą dalijimosi paslaptimis žaidimą: kiekvienam leidžiama „subjektyviai“ perskaityti gautą užuominą, po to atskleidžiant „tikrąją“ jos prasmę. Taip kiekvienas pasijunta reikšmingu – juk su juo ką tik buvo pasidalinta tikra meno paslaptimi!
Pirmieji konceptualistai, tokie kaip Art&Language, paniekindami įsigalėjusios geometrinės abstrakcijos snobiškumą, siekė kuo tiesiau ir paprasčiau kreiptis į žiūrovą. Tačiau tiesmukiškumas ir anti-vizualumas išmušė didžiąją dalį publikos iš vėžių. Nesupratęs ar neperskaitęs jų taip akivaizdžiai brukamos idėjos, lieki be nieko, nes be schemų ar tekstų parodoje nieko daugiau nerasi. Šiuolaikiniai menininkai, berods šį paradoksą puikiai supranta ir sąmoningai naudoja jį savo kūryboje. Skirtumas tas, jog jie nebebruka akivaizdžios tiesos, o jos palieka užuominas kukliuose parodos eksponatuose. Ši šiuolaikinio meno kryptis vis labiau ima priminti užklasinius geometrijos užsiėmimus, kuomet matematikos gerbėjai triauškina vis naujas ir sudėtingesnes užduotis, pasitelkdami ir įvairiai taikydami visą  formulių arsenalą. Modernaus ir šiuolaikinio meno kontekstas tampa tuo formulių arsenalu, o meno kūriniai – užduotimis, kurias gali įminti tik pritaikymas ir kombinuodamas įvairius meno istorijos momentus. Tačiau, kad nebūtų taip tiesmuka, neretai pasitelkiami ir kokie nors „subjektyvūs“ išgyvenimai, kurių autorius „negali atskleisti“. Taip išlaikoma dalis paslapties, net ir susidorojus su užduotimi ir esi įtraukiamas į paslapčių draugiją.

Taigi, neteisinga būtų vertinti Gintaro Didžiapetrio parodą teigiamai arba neigiamai, ji tiesiog simptomiška: kaip tas paslaptingas juodas objektas kabantis galinėje salėje: „F“ formos išpjova smuiko paviršiuje tampa pilnaviduriu, apimtiniu objektu, taip apversdamas aplinkinę erdvę, paversdamas ją tuštuma.
Kaip pirštu į akį, Gintarai.

p.s. Šis straipsnis be autoriaus darbų iliustracijų dėl griežtos informacijos apie menininko kūrybą kontrolės.