Miestas šikšnosparnio „ausimis“. Pokalbis su menininku Julium Von Bismarcku

2017 m. sausio 30 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Mindaugas Gapševičius
1-julius-von-bismarck-Nature-is-Punishing-Us

Su Julium von Bismarcku susitikome ŠMC kavinėje Vilniuje, kur interviu su juo suorganizavo Nacionalinės dailės galerija, rengianti parodą Miesto gamta: pradedant Vilniumi (2017). Juliaus akis dengė tamsūs lęšiai, kad jis nematytų manęs ir kas aplink mane. Ne todėl, kad jam nepatikčiau aš ar kavinė. Tai jo projekto apie Vilniaus apylinkėse žiemojančius šikšnosparnius dalis. Tiesą sakant, jis pats apsimetė esantis šikšnosparnis…

Mindaugas Gapševičius: Juliau, spėju, kad esate nemažai studijavęs?

Julius von Bismarckas: Taip, kokius 10 metų.

Jūsų biografijoje pastebėjau, kad esate lankęs Olafuro Eliassono ir Joachimo Sauterio paskaitas. Man atrodo, kad šios dvi figūros labai skiriasi viena nuo kitos. Norėjau paklausti, ar ko nors išmokote iš jų. Ar jų skaityti kursai buvo naudingi?

Taip, negalėčiau įsivaizduoti geresnio išsilavinimo. Gavau iš jų neblogą mišinį, nes tam tikrais aspektais jie yra visiškos priešingybės, o kitais – labai panašūs. Jų požiūriai į abstrakciją ir kaip komunikuoti su žmogumi, žiūrinčiu į tavo darbus, yra visiškai kitokie. Joachimo Sauterio strategija gana tiesioginė, jam labai rūpi tikslumas, o Olafuro Eliassono, kuriam tikslumas taip pat labai svarbu, prieiga daug abstraktesnė. Tad man buvo labai naudinga susipažinti su abiem požiūriais. Tai nereiškia, kad man visad patiko tiesmuki Sauterio konceptai, kuriuos galėjai apibendrinti vienu sakiniu. Aš pats norėjau daryti dalykus, kurie nebūtų taip tiesiogiai suprantami, kurie turėtų gilesnių sluoksnių. Anuomet aš norėjau padaryti ką nors su saule, tiesiog lęšiais sukurti didžiulę saulės projekciją ant sienos. Kažkas man patarė atkreipti dėmesį į Eliassono darbus. Man jo saulė neypatingai patiko, bet lygiai taip pat ne visiems įdomi buvo mano saulė, nes už jos neslypėjo jokia mintis. Man atrodė, kad saulei nereikia minties, kad ji jau pati savaime yra mintis ir vien galimybė pažvelgti į ją kitaip yra neįkainojamas meno kūrinys. Kai Olafuras atvyko į Berlyną, užsirašiau į jo kursą, nes norėjau išmokti, kaip sukurti kūrinį vien iš saulės, bet kad jis vis vien egzistuotų kaip meno objektas.

Ar galų gale sukūrėte savo saulę?

Ne. Nebegalėjau kurti saulės, nes jis jau buvo tai padaręs prieš mane, nors jo kūrinys, manau, ir buvo kiek kitoks. Man vis vien mano saulė daug labiau patinka nei jo. Tikiuosi kada nors ją padaryti, bet turiu sulaukti tinkamos progos, nes tokiam projektui reikia ypatingos optinės įrangos, o ši brangiai kainuoja.

Taigi jūsų kūrinys būtų ne projekcija, o kažkoks objektas?

Ne, tai būtų projekcija, tiesioginė saulės projekcija. Paimčiau saulės spindulius ir nukreipčiau juos ant sienos. Tai būtų tarsi camera obscura, tik su saulės projekcija.

 Bet ar tai nebūtų labai silpnas saulės atvaizdas? Matytųsi tik balta sfera ar baltas apskritimas ant sienos.

Camera obscura nėra pats geriausias būdas, jei tau rūpi, kiek spindulių bus panaudota projekcijai, tačiau jei turėtum milžinišką mikroskopą, gautum nepaprastai ryškų saulės atvaizdą ant sienos, o tada galėtum žaisti su filtrais. Pavyzdžiui, galėtum uždėti h-alfa filtrą, kuris praleistų tik tam tikrą šviesos spektrą ir duotų labai gražų saulės atvaizdą, raudoną verdančią lavą, kurioje galėtum matyti sprogimus. Matytum šviesą tiesiai iš saulės, prisodrintos verdančio raudonumo estetikos.

Skamba kietai, tikiuosi, jums pavyks kada nors įgyvendinti šį projektą. Dabar siūlyčiau pereiti nuo jūsų studijų prie meninės praktikos.

 Ar esate girdėjęs apie Bruno Latouro veikėjo–tinklo teoriją, kuri kalba apie sąveiką tarp gyvų ir negyvų dalykų? Žinoma, galima būtų leistis giliau į Grahamo Harmano, Ray Brasier spekuliatyvius diskursus ar Quentino Meillassoux raštus. Norėčiau visa tai susieti su jūsų senesniu darbu pavadinimu Gamta mus baudžia (Nature is Punishing Us, 2011-2012); tai nuotrauka, kurioje vyras sėdi ant uolos ir ją baudžia. Šis sąveikos tarp gyvų ir negyvų subjektų kontekstas mane labai domina, būčiau dėkingas apie bet kokį jūsų komentarą apie tai.

Kalną aš laikyčiau gamtos simboliu, gana abstrakčiu, bet tiesiogiai įkvėptu istorinės raštijos. Nežinau, kiek tame tiesos, bet yra viena istorija apie Persijos karalių vardu Kserksas I, kuris pastatė tiltą per Bosforo sąsiaurį. Kai tiltas buvo baigtas, kilo didelė audra ir jį sugriovė. Supykęs Kserksas pasiuntė kariuomenę, kad nubaustų vandenyną. Mąstydamas apie šį pasakojimą pagalvojau, na, gerai, anuomet buvo kitokia situacija, o dabar gamta baudžia mus. Kita vertus, mes pernelyg nepykstame ant gamtos dėl kitų priežasčių, kurios mane ir domina. Klausiu, kodėl dabar gamta mums reiškia kitką, nei reiškė anksčiau, o bausdamas ar bandydamas ją bausti (vandenynus, kalnus, slėnius, miškus ir t.t.), kėliau santykio tarp jos ir manęs klausimą. Nes jei ką nors baudi, tai išplečia tavo santykį su tuo dalyku. Man įdomus šis procesas, dievų vaidmuo, nes anksčiau būtent dievas valdė mus ir gamtą, mes visi esame svečiai „Dievo karalystėje“.

Matyt, tuo vizualinio meno kūrėjai ir užsiima. Man atrodo, kad jūsų menas daugiau kalba apie sąveiką tarp veikėjų aplinkoje, o ne apie objektus: tam tikros veiklos priskiriamos kalnui arba gamtai arba dievui, tad tikriausiai kontekstas, su kuriuo dirbate, apima ir dievą, ir daiktus, žmones ar bet ką, kas slepiasi už veikėjo-tinklo teorijos. Tą patį galima užčiupti ir tokiuose jūsų darbuose kaip Clockwork (2014-2015), Desert Now (2016), Forest Apparatus (2013) ir kituose.

Aš matau save, o kartu egzistuoja ir išorė, santykis tarp manęs ir aplinkos. Jis gali būti su žmonėmis, su gyvūnais, gali būti su miestu arba su bet kuo, kas keičiasi per menus. Menai visada darė man poveikį. Dabar mane domina dykumos ir žmonės. Taigi kalbu apie santykį tarp dykumos ir savęs. Turiu asmeninį ryšį su dykuma ir bandau jį atnaujinti.

 Ar laikote save gamtos dalimi?

Taip, manau, kad nėra skirtumo tarp manęs ir gamtos. Laikausi gana klasikinio filosofinio požiūrio, kad viskas yra vienis. Aš nesu animalistas; žinoma, yra skirtumas tarp gyvų ir negyvų dalykų. Mes visi dalijamės šią planetą, bet mes neabejotinai esame vieninteliai, galintys ją pakeisti, ir mes ją keičiame. Tad planeta jau yra visiškai humanizuota. Jei bandytum teigti, kad gamta yra gamta tik tol, kol nėra paliesta žmogaus, klystum. Gamta nebeegzistuoja, o manęs nedomina ši nepaliestos gamtos klišė. Man įdomios tiesos arba kvailystės, kurios remiasi šia idėja apie blogus žmones, gyvenančius užterštuose miestuose ir švarioje gamtoje, ir blogus žmones, valgančius laimingus gyvūnus vien dėl pramogos. Tai klišė, kurią aš laikau absoliučiai kvaila. Tačiau ji stiprėja, vis daugiau žmonių ima ja tikėti. Žmonės keičia savo gyvenimus, nes nebetiki dievu. Vietoje to jie tiki šia klaidinga kliše apie gamtą. O aš bandau šią klišę sugriauti.

Iš esmės norite pasakyti, kad nėra skirties tarp dievo ir gamtos?

Teisingai, kaip ji gali egzistuoti, jei žmonių sukurtos atominės jėgainės užteršė didžiulius plotus ir paveikė gamtą? Nieko nesmerkdamas, aš tiesiog sakau, kad esame smarkiai paveikę gamtą.

2-julius-von-bismarck-visits-the-tunnel-in-Paneriai-on-the-19th-of-July,-2016

Julius von Bismarckas lankosi Panerių tunelyje, liepos 19 d., 2016. Nuotrauka: Vitalis Vitaleus

 Ar gamtos tarša yra tai, su kuo dirbate čia Vilniuje? Kiek pamenu, parodos Miesto gamta Vilniuje mintis yra mąstyti apie miestą kaip žmonių pakeistą aplinką, tiesa? Kaip vertintumėte savo darbą šiame kontekste?

Nesu tikras dėl šios parodos, nes ji nėra mano asmeninė. Joje yra tik vienas mano darbas. Nežinau, kaip pavyks, nes niekada nesu rengęs parodos su kitais menininkais. Nedaug žinau apie juos ar jų darbus. Tačiau aš pats bandau įtvirtinti miestą kaip erdvę, kuria naudojasi kitos rūšys, ne mes. Šiuo atveju nusprendžiau dirbti su šikšnosparniais, kurie savo buveinėmis pasirenka žmonių pastatytas struktūras. Daugybė gyvūnų gyvena toje pačioje aplinkoje ir negalėtų išgyventi už miesto ribų, pavyzdžiui, balandžiai, su kuriais esu dirbęs anksčiau. Šie gyvūnai negali išgyventi be žmonių, nes jiems reikalinga miesto aplinka. Tačiau jie vis vien yra laukiniai gyvūnai, neklausantys mūsų nurodymų. Man tai atrodo puikus šiandieninės gamtos simbolis. Tad bandau sukurti kažką, kas parodytų miestą iš šikšnosparnio žiūros taško.

Ką patyrėte tunelyje, kuriame žiemoja šikšnosparniai?

Buvo įdomu tai pamatyti. Šimtu procentų žmogaus sukurta aplinka be jokio matomo šikšnosparnių palikti poveikio. Jausmas kaip balandžių buveinėje su šūdo krūva ant grindų, labai blogas kvapas. Balandžiai yra gana netvarkingi žmonių aplinkos gyventojai, tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės jų nemėgsta. Šikšnosparniai neturi panašaus įvaizdžio, nes jie nešika ant mūsų stogų ir paminklų, tad apie juos neturime neigiamos nuomonės. Įdomu. Jie neėda mūsų maisto, jie minta uodais, kas mums netgi naudinga. Taigi jie yra savotiški mūsų draugai, kurių nematome.

Kodėl nusprendėte dirbti su šikšnosparniais? Pavyzdžiui, buvo galima rinktis augalus, kurie taip pat turi tam tikrą santykį su žmonėmis.

Gyvūnai yra kvaili, o augalai dar kvailesni. Taigi aš mieliau dirbčiau su gudresnėmis rūšimis. Beje, tai mano katalogo pavadinimas, Gyvūnai yra kvaili, o augalai dar kvailesni (Animals Are Dumb and Plants Are Even Dumber).

 Ar nesate savo parodoje Berlyne pristatęs katalogo pavadinimu Maždaug 3 dimensijos (Approximately 3 Dimensions, 2016)? Jei gerai pamenu, buvo toks.

Taip, tiesa.

Man tas katalogas pasirodė akiai malonios formos, kalbant apie dizainą.

Taip, buvau juo patenkintas. Katalogą sunku išleisti. Daug darbo ir esi priverstas dirbti su dizaineriu. Dizaineris turi savo viziją, o tu turi savo idėjas. Gali būti sudėtinga, sudėtingi darbai ne visada lengvai pavyksta.

3-julius-von-bismarck-forest-apparatus

Julius von Bismarck, Forest Apparatus (2013). Vaizdas: juliusvonbismarck.com

Toje pačioje parodoje buvo keletas nuotraukų iš kitų jūsų projektų. Man atrodo, iš Forest Apparatus. Gal galėtumėte papasakoti apie aparatūros ir gamtos ryšį šiame darbe?

Taip, vadinu tai miško aparatu, nes tai žmogaus gamybos beržas, žmogaus gamybos mašina. Tam tikrais tikslais jis nukreipia į skirtingas įeigas ir sukuria skirtingas išeigas, reaguodamas į kitus dalykus. Knyga yra labiau tiesinis, vienakryptis dalykas. Įdedi į ją tam tikrą informaciją ir ją kas nors gali perskaityti. Tai tarsi kitokia manifestacija. Aparatas labiau primena programą, ją vykdydamas jis atlieka tam tikrą funkciją. Miškas, aišku, nėra žmonių buveinė, bet tam, kad pagamintų mašiną, gaminančią mišką, šis turėtų gaminti medžius, nes juk iš medžių ir susideda miškas. Tad medis yra miško aparatas – ir lygiai taip pat kaip ir tuo atveju, jei medis būtų pagamintas žmogaus, galėtum tai vadinti miško aparatu. Aparatas nereiškia, kad jame yra judančių detalių, tai tiesiog objektas, turintis problemų sprendimo funkciją – arba, jei nori, problemų darymo funkciją.

Aš tik norėčiau patikslinti, kuria prasme vartojate žodį „aparatas“. Marshallo McLuhano prasme „aparatas“ veikiau būtų miško tęsinys, o Vilémui Flusseriui „aparatas“ užimtų kuriančią poziciją, tai būtų pati save vykdanti miško dalis.

Ne, man aparatas yra fizinė žmogaus valios manifestacija; išradėjo arba jį kuriančios kompanijos valios. Pavyzdžiui, gali sakyti, kad iPhone telefonas yra įrankis, kuriuo gali gaminti dalykus, tačiau jis neišvengiamai yra ir „Apple“ valios uždirbti pinigus manifestacija. Taigi iPhone telefonas yra „Apple“ ir šios kompanijos partnerių pinigų uždirbimo aparatas. Nors jis turi daugybę įvairių aspektų, bet viską galima suvesti į pinigų uždirbimo aparatą, tai gana paprasta. Taip pat yra ir politinis aspektas.

Tarkime, kad šiuo atveju turime mišką ir šis vienas medis yra objektas, kurį pavadinsime aparatu. Kur čia slypi politika? Ar tame, kaip miškas sąveikauja su šiuo objektu? Ar aparatas ten yra tam, kad galėtume padaryti šią nuotrauką ir pritraukti ją prie stebėtojo konteksto?

Nekalbėkime vien apie pavadinimą. Pavadinimas yra tik vienas sluoksnis. Įdomesnis sluoksnis susideda iš realios patirties, susidūrus su šiuo aparatu miške. Susidurti galima dviem būdais. Pirmasis yra atsitiktinis; klaidžioji po mišką ir praeini kažkokį medį, galbūt imi svarstyti, kodėl jame yra nedidelė keista skylė, atrodanti, lyg viduje galėtų būti plastmasės. Arčiau priėjęs pamatai, kad nors šis daiktas vis dar primena medį, bet jį palietęs supranti, kad tai visgi nėra medis. Šis žmogaus pagamintas medis atrodo kaip natūralus medis ir tau kyla klausimas: „Kodėl kas nors tokį gamintų?“ Tai įdomus klausimas, kurį gali sau užduoti, net jei ir nežinai atsakymo. Tad jis iššaukia tavo kūrybingumą. Ir tai vienas iš galimų būdų patirti šį kūrinį. Antrasis būdas susidurti su tuo aparatu yra ateiti į parodą, kur aš palikau aprašus, kaip rasti šį darbą. Aprašai nėra tobuli, juose nenurodomos tikslios GPS koordinatės. Tad gali imti ieškoti visiškai ne toje vietoje. Tokiu būdu imi nepasitikėti visais medžiais, įtardamas kiekvieną, kad jis yra netikras. Imi detaliai nagrinėti kiekvieną medį, kad išsiaiškintum, ar jis tikras. Esi priverstas atidžiai apžiūrinėti kiekvieną medį, tarsi kiekvienas iš jų galėtų būti skulptūra. Kadangi visus medžius apžiūrinėji kaip atskirus žmogaus sukurtus meno kūrinius, visas miškas staiga tampa medžių paroda. Miško aparatas sukuria šią medžių parodą.

Apie tai, ką pasakėte, būtų galima galvoti įvairiomis kryptimis, o aš galėčiau klausinėti ir klausinėti. Bet, kaip supratau, pateikdamas dirbtinius objektus ar netikras istorijas tikrų apsuptyje, jūs kviečiate žmones imti mąstyti apie juos ir analizuoti. Ar tai ir yra mintis, kurią norite perduoti žiūrovui?

Veikiau tai situacija, kurioje žiūrovai turi rasti naujų būdų galvoti apie tam tikrus santykius tarp savęs ir aplinkos. Niekas jų neverčia eiti į mišką, bet jei jie užtiktų netikrą medį miške, jie neabejotinai imtų galvoti, kodėl jis ten stovi. Noriu priversti žmones apie tai mąstyti. Per mane jie atsiduria padėtyje, iš kurios nėra lengvos išeities. Man patinka menas, kuris išties priverčia savo publiką mąstyti.

Ačiū, Juliau, kad atsakėte į mano klausimus.

Julius von Bismarckas (g. 1983) yra vokiečių menininkas, šiuo metu gyvenantis Berlyne. Jis mokėsi Berlyno menų universitete (UDK) ir Hunterio koledže Niujorke. Jo projektas Image Fulgurator (2007-2011) apdovanotas Prix Ars Electronica prizu ir sulaukė plataus pasisekimo, buvo pristatytas įvairiose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir Wired, Arte ir Vice.

Straipsnio autorius:
Mindaugas Gapševičius (g. 1974) yra menininkas, fasilitatorius ir kuratorius, judantis tarp Berlyno, Veimaro ir Vilniaus. Jis gavo menų magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, o filosofijos magistro laipsnį apgynė Londono universiteto Goldsmiths koledže. Šiuo metu jis studijuoja doktorantūros programoje Bauhaus universitete

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *