Meno lauko teršėjai. „Brigada Kormoran“ paroda geležinkelio stotyje

2009 m. birželio 1 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Brigada Kormoran, surengusi parodą geležinkelio stoties antrame aukšte – Vilniaus Dailės akademijos tapybos katedros produktas.  Parodoje daug pas akademijos dėstytoją ir parodos kuratorių Joną Gasiūną studijuojančių tapytojų. Parodos pristatymo tekstuose prisipažįstama, kad į brigadą susiburta iš esmės tam, kad būtų paprasčiau surengti parodą ir būti pastebėtiems. Žiūrovams paskirta nuspręsti, ar esama joje grupuotės.

Palyginus su neseniai toje pačioje erdvėje vykusia „Decentristų“ paroda, Brigada Kormoran atrodo daug vieningiau. Nebrukama parodos koncepcija, nes jos kaip ir nėra, tad nereikia nieko prie nieko pritempinėti, be to, menininkai iš tos pačios  terpės jau savaime panašūs. Be to, parodoje mažiau darbų ir tai sudaro kokybiškesnės ekspozicijos įspūdį. Retoriniu požiūriu ši paroda žymiai paprastesnė, tačiau neužsibrėžus aukštų tikslų ir dalyviai, ir žiūrovai jaučiasi žymiai saugiau.

Tiesa, video darbai ir šįsyk yra visiškai izoliuoti ir atskirti nuo didžiosios parodos dalies, nors iš dalies tai galima pateisinti erdvės išplanavimo kalte. Vis dėlto toks eksponavimas verčia galvoti, kad tie trys video darbai yra stiprūs ir patys sukuria parodą parodoje. Bet vilčių jie nepateisina, nes būdami tokie fragmentiški, parodos retoriką papildytų tik įterpti tarp tapybos darbų.

Šypseną man sukėlė tekste apie parodą suformuluotas toks parodos tikslas: iškelti klausimą, kas kam labiau reikalingas – menininkas visuomenei ar visuomenė menininkui? Parodos organizatoriai norėtų, kad žiūrovas įtikėtų, kad tai visuomenė pageidauja turėti tokias grandis kaip menininkai. Su pačia mintimi sutinku, be visuomenės užsakymo šiuolaikinis menininko statusas nebūtų atsiradęs. Tačiau tokiais veiksmais kaip susibūrimas į grupuotę vien tam, kad surengtų parodą, ir atėjimas į dalinai viešą geležinkelio stoties erdvę, tad kuo arčiau didelių žmonių srautų ir turinčių papildyti siaurą dailės mėgėjų ratą potencialių naujų žiūrovų, paneigia šią parodos rengėjų mintį.

Rašau tai sėdėdama parodoje, apsupta trikalbės stoties pranešėjos rūpestingo balso, traukinių puškavimo ir bildėjimo, Jono Jurciko kosminę pasaką sekančio aktoriaus balso ir Alinos Melnikovos pliaukšėjimo botagu garso. Maloniausia tai, kaip ta monotonija ramina. Jaunieji tapytojai atranda ir džiaugiasi simuliakrais, socialiniais paribiais ir feministiškąja psichoanalize, jų tapybos herojai ieško savo vaidmens visuomenėje, ir, nors jau matyta, girdėta ir apmąstyta, visa tai nenuvilia, o atrodo natūralu.

Pavyzdžiui, Eglė Karpavičiūtė, kurios darbų parodoje galima pamatyti daugiausiai. Savo tekstu ji apeliuoja į vizualinį sluoksnį, užgožiantį ir pranokstantį realybę. Tačiau ir „Goleme“, ir „Zahiruose“ ji pasirinko klasikinį kelią – sintezę su literatūra. Nevaldomai kyla noras performuoti Malraux vaizduotės muziejų į Eglės vaizduotės biblioteką.

Lukas Pacenka savajame cikle “Jebać policję tylko bóg może Nas sądzić” žavisi kriminogeniniu herojumi ir teigia, kad neįmanoma vienu metu ir būti neinstitucializuotam ir nebūti atribotam nuo visuomenės. Taip šis herojus ima priminti menininką. Nors Pacenka  postmodernistiškai nesiūlo išeities, tačiau žavi jo optimistinis nihilizmas. Be to, ar menininko atveju yra dievas, kuriuo vieninteliu pasikliauja Pacenkos banditai?

Rasa Balčytė Cikle „Trauma“ Freudo psichoanalizę pritaiko pėdkelnėms. Medžiagą kūriniui ji rinko fotografuodama prostitutes, vaikystėje patyrusias seksualinę prievartą. Nuotraukų parodoje nėra, bet yra juodos šilkinės krūtys, ant porėmio ištemptos pėdkelnės, sukoncentruojant dėmesį į jų tvirčiau išmegztą tarpkojį. Ant porėmio galima pamatyti ir iš medžiagos suformuotas daug „gražesnes“ nei Judy Chicago makštis ir natūralių plaukų veltinio kamuoliukus. Nors nei tema, nei įvaizdžiai nėra nauji, o dar ir gerai panaudoti, tačiau atlikimo estetiškumas neleidžia tuo piktintis.

Padėties visuomenėje ieškojimų pilną parodą apibendrina Rūta Povilaitytė cikle „Kuo puikiausiai galima gyvent ir nieko nesuprantant“ 2009 m. Drobių personažai meškiukų ir kiškučių galvomis linksmi susiduria su ateiviais ir musulmonais. O ciklo viduryje kabo drobė su užrašu „All of this is the product of a the deep love of art“ (liet. Visai tai – gilios meilės menui produktas“). Kitas apibendrinimo būdas – Konstantino Gaitanži „Art thiefs“. Darbe kaukėti vyriškiai, kurių vienas laiko laužtuvą, patamsyje bando pakelti objektus, labai panašius į žymiuosius Damieno Hirsto ryklį ir ėriuką formaldehide. Kaip menas vagiamas realiame ir idėjiniame lygiuose? Ir ar blogas tas vagimas ar be jo apsieiti neįmanoma, ypač kai dar studijuoji?

Dviejų tapybos katedros dėstytojų – Jono Gasiūno ir Ričardo Nemeikšio – darbai, sukabinti šalia studentų ir neseniai baigusių akademiją, kad ir kaip banalu, man pasirodė užtikrinti. Pirmąkart supratau, kaip puikiai  Gasiūno darbai tinka sujungti parodą į spalvinę visumą. Dūmų piešinys, atkartojantis ant sienų matomas dėmes atrodo natūraliausiai šioje erdvėje, o jų monochromiškumas prijungia šalia kabančiųjų  spalvingumą prie remonto estetikos. O Nemeikšio kičiškas „Saulėtekis“ ant gofruoto kartono moko kaip į darbą reikia sudėti kuo daugiau nuoširdumo.

Dėl raiškos, pastebėjau madingosios komiksinės estetikos tendenciją: ir Jolantos Kyzikaitės triptike „You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me“, ir Luko Pacenkos, ir Jono Jurciko, ir Rūtos Povilaitytės, ir Konstantino Gaitanži darbuose. Įdomu, ar įmanoma, kad nuo komiksinės estetikos tapyboje būtų prieita iki pačių komiksų kūrimo? Nebūtinai tų pačių kūrėjų. Tačiau toks atbulinis kelias man atrodytų sveikintinas kaip menkas meno integravimosi ženklas.
Kita tendencija – angliški darbų pavadinimai ir tekstai pačiame darbe. O ir komiksinė raiška – neslepiama anglosaksiška įtaka. Nemanau, kad taip orientuojamasi į kitataučius stoties lankytojus. Manau, kad tai „Ten – geriau“ komplekso išdava, iš kurios, tikiuosi, išaugama.

Nors parodos rengėjai aiškina pasirinkę kormoraną savo simboliu, nes tai baugštus, nepagaunamas paukštis, tačiau tūlam lietuviui šis paukštis – tai toks egzotiškas teršėjas. Ar teigiama, kad šie menininkai teršia meniniame, idėjų lygmenyje? Kuria tokį meną, kurio jau šitiek prikurta. Kartoja jau suprastas mintis ir diskursus. Tačiau neseniai įsitikinau, kad meno objekto prasmių laukas auga adekvačiai laikui, praleistam mąstant apie jį. Prasmių laukas minimaliai prikabintas prie objekto ir tarpsta žiūrovo asociacijų lauke.  Todėl dalį teksto rašiau sėdėdama parodoje ir dabar joje pamatyti darbai yra natūralūs mano asociacijų lauko dalyviai.

Atskirai nuo parodos, tačiau toje pačioje vietoje galima pamatyti antrąjį ciklo „Dimensija 12“ filmą, šįkart tai Džiugo Katino filmas apie Sigitą Gedą (1943–2008).

Paroda vyks iki birželio 10 d., darbo laikas: II – V, 12 – 18 val.

Jolanta Kyzikaitė
Jolanta Kyzikaitė. You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me. Triptikas
Jonas Gasiunas. Gyvais išliks tik prekiaujantys ziukių kostiumais
Jonas Gasiunas. Gyvais išliks tik prekiaujantys ziukių kostiumais
Rasa Balčytė. Iš ciklo Trauma
Rasa Balčytė. Iš ciklo "Trauma"

Daugiau nuotraukų buvo rasta mūsų skaitytojo bloge: http://spalvos77.blogas.lt/

Komentarai

  1. čiurikas

    palinkekime jauniesiems vda talentams dazniau atsiriboti nuo “incelektualaus” konceptualizmo, idiegto pedagogines sistemos masinos. dekonstruodami “sistemos” klises ir stereotipus jaunieji kurejai apsibrezia socialine kritika, tuo paciu, teigdami
    tam tikru tiesu “objektyvuma”, nesusieta su individualia patirtimi. konkurencijos atzvilgiu, mokytoju pranasumas ir parodo, kad asmenybe teoriskai nekuriama…

  2. clemantinas

    hah incelekcualus straipsniux. nemanau kad paroda puiki, bet kai kuriu autoriu darbai manau perspektyvus, o gal net pakankamai geri. o, kad cia kokiu tai dailininku sajungos meninku dirva apsiko, tai tik i gera.

  3. dirvozemis

    Clemantinai, niekas cia nieko neapsiko. Tu pats apsisikai dar karta. Nors ir siaip vaikstai visa laika apsisikes. Geras menas nesmirda.

  4. jonas

    koks cia menas? cia gi menininkai, o ne dailininkai. o menininkas tai diagnoze, o ne profesija. jau jus taip toli nuo akademinio intelektualaus param param…kad esate uz borto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *