Lietuvos dailė’08, Fotografija – kuratoriai vs menininkai?

2008 m. spalio 27 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

img-1220891087

Šiuolaikinio Meno Centre įvykusi paroda „Lietuvos dailė’08, Fotografija“ kaip jau tapo būdinga didžiajai daliai produktų platinamų Lietuvoje tapo akcija „trys viename“: apžvalginė Lietuvos dailės paroda, įvadinė paroda į Baltijos meno trienalę „Miesto istorijos“ (2009 m.) bei Vilnius – Europos kultūros sostinės 2009 finansuojamu projektu. Spaudoje susilaukusi nemažai kritikos dėl tiek dėl bendro kuravimo, tiek dėl paskirų kuruojamų projektų (žiūrėti str. http://www.culture.lt/7md/?leid_id=818) paroda turėjo ką pasiūlyti tiek šiuolaikinio, tiek modernaus meno gerbėjams, tad gal todėl ji ir tapo viena lankomiausiu per pastarąį laiką parodų ŠMC. Parodoje pristatyti net šeši kuruojami projektai ir dvi solo parodos, todėl savaime suprantama, kiekvienas kuratorius savo projektu išsiskirti iš masės dalyvių. Deja, pavyko tikrai ne visiems, o kai kurių parodos dalių neverta net aptarinėti.

Viena įspūdingiausių ir interaktyviausių parodos dalių – Artūro Railos projektas „Žemės galia“, kuriame iki nesuvokiamo saldumo tobuli peizažai jungiami su Vilniaus miesto geoenergetinių žemės galios srautų žemėlapiu. Šiuolaikinei fotografijai nebūdingus „dailius“ vaizdus menininkas kuria su tokiu rimtumu ir įsitraukimu, jog nori nenori išeksponuotos kartu jos sukelia sunkiai įvardijamą sakralumo pojūtį. Žemėlapyje atsispindi kitokia, neoficiali Vilniaus istorija, todėl šio projekto aktualumas parodoje, kurios pagrindinė tema yra Vilniaus miestas, yra neabejotinas.

Deja kitas solo projektas – Dainiaus Liškevičiaus „Rentgenas“ – tiek savo koncpecija, tiek atlikimu, aktualumu tikrai nepasižymi. Pirmiausia, blykstės kaip rentgeno, ne apšvietimo, o apakinimo naudojimas matytas jau ne vieno menininko kūryboje (jau vien Lietuvoje tai darė bent trys menininkai – Paulius Račiūnas, Robertas Narkus, Ugnius Gelguda). Antra, projekcijomis kuriamas vizualinis triukšmas primena aklą klaidžiojimą tamsoje. Tai, žinoma, puiku, bet tik tiek nepakanka, o giliau kapstytis nelabai yra kur (nes tai jau būtų mūsų, o ne menininko indėlis).

Kuruojamų projektų būryje išsiskiria Margaritos Matulytės ekspozicija „Testas: 11 vs 1”, Romualdo Rakausko “Auksinis Nemuno dešimtmetis 1967 – 77“, Valdo Ozarinsko „Vilniaus metro“.

Asmeniška ir kiek provokatyvi Margaritos Matulytės sudaryta ekspozicija siekia sukurti įtampą tarp tokių fotografijos klasikų kaip Antano Sutkaus, Algirdo Šeškaus ir provokatorių Gintaro Zinkevičiaus, Ugniaus Gelgudos. Nors kaip buvo žadėta ne visi ekspozicijos kūriniai buvo rodomi pirmą kartą , tačiau tie, kuriems tai buvo „premjera“ (bent jau ŠMC), suteikė tikrą atradimo džiaugsmą. Per kruopščiai parinktus darbus nubrėžiama ir aiški pačios fotografijos kaip medijos kaitos diagrama: vieniems ji buvo cheminių reakcijų laboratorija, kitiems tapo fiktyviais ir tikrais dienoraščiais.

„Auksinis Nemuno dešimtmetis 1967 – 77“ dalis pasirodė įdomi kaip kokybiška fotografijos klasikos paroda. Šiuo met retai kur galima pamatyti įtikinamai atrinktą klasikinės fotografijos ekspoziciją. Tačiau įdomiausia parodos dalis, vis dėlto, liko parodos kataloge, kuriame Romualdo Rakausko ir Linaros Dovidaitytės pokalbyje nupiešiama nepažinta užmiršto žurnal „Nemunas“ istorija. Vieno žurnalo likimas nupasakoja viso Lietuvos meno tuometinę situaciją ir kontrolės priemones.

Valdo Ozarinkso „Vilniaus metro“ siūlė kultūros veikėjams (ne tik menininkams) sukurti save reprezentuojančius reklamuojančius plakatus. Provokatyvi ir demokratiška idėja, deja, suintrigavo ne visus auorius, pasirinkusius paprasčiausią sprendimo būdą. Tačiau tokie savireklamos projektai kiaip Lino Jablonskio ar Donato Jankausko paperka taiklumu.

Valentino Klimašausko ir Julijos Fominos projektas „Kai vaizdas tampa pokalbiu“ mėgino praplėsti vaizdo ir jo reprezentavimo sampratą iki bendresnio teorinio diskurso. Paroda tapo edukaciniu projektu, su paskaitomis ir pokalbiais. Sprendimas įdomus, bet vėl nukentėjo menininkai, kurių darbai pasislėpė po kuratorių siekiu sukurti išskirtinę ir iki tol nematytą koncepciją.

Šveicarų menininkės Mirjam Wirz jau kelis metus iš eilės vystomas projektas „Flash insititute“ bei „Flash bar“ šį karą tapo viena iš didžiulės parodos dalių. Po ilgų diskusijų „Lietuvos dailė 08. Fotografija” dalies„Gatvės fotografija“ galutinė projekto tema tapo detektyvas. Remdamasi film noir (kriminalinės Holivudo 1940-50-ųjų gansgsterių dramos) ji subūrė komandą kultūros srityje dirbančių žmonių ir drauge vieną po kito sudėliojo laikraščio “Flash insititute” turinį. Jame Vilnius tampa nematyta scena galimiems niekada nesukurtų detektyvinių filmų scenarijams. Kitos projekto dalys “Flash bar” bei “Flash performances” mėgino Vilniuje sukurti staigias provokacijas, kurios vienaip ar kitaip įsiveržtų į įprastą miesto ritmą.

“Trys viename” arba “viskas visiems” parodų sudarymo principai dažniausiai slepia kiekvieno iš siūlomų produktų silpnąsias vietas. Galbūt taip iš dalies atsitiko ir su “Lietuvos dailė ’08. Fotografija”, tačiau juk kiekvienas sąmoningas žmogus „prekių gausoje“ sugeba išskirti ir išsirinkti geriausios kokybės produktus. Tai buvo puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *