Laiku ir vietoje. Eglės Ridikaitės „Kultūringos grindys“

2017 m. sausio 28 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Lina Michelkevičė
dsc_9452

Retai kada Lietuvoje paroda ar projektas sulaukia tiek apžvalgų skirtinguose sklaidos kanaluose, kiek Eglės Ridikaitės „Atėjai, pamatei, išėjai: Kultūringos grindys“ VDA parodų salėje „Titanikas“ ir galerijoje „Artifex“. Lietuvos kultūros žiniasklaida gana dažnai nebyliai pasidalija „įtakos zonomis“: apie vienokias parodas rašo „7 meno dienos“, kitokias – artnews.lt, dar kitas – „Kultūros barai“ ir t. t. Ši recenzija, ko gero, jau viena iš paskutiniųjų – Ridaikaitės parodos įvertinimai pasirodė visuose išvardytuose ir keletoje kitų leidinių, ji buvo pristatyta kultūros laidose, jau neminint meno žiūrovų įrašų socialiniuose tinkluose. Tad daugelio dalykų, kuriuos galima pasakyti apie šios parodos formą ir turinį, atsisakysiu – neverta šeštą ar septintą sykį kartoti panašių įžvalgų, rizikuojant, kad žiovulio apimtas skaitytojas nepasieks nė teksto vidurio.

Todėl pamėginsiu šiek tiek paslinkti dėmesio centrą nuo meno kūrinio analizės į jo pasirodymo aplinkybes ir paklausti – kur tokio susidomėjimo Ridikaitės projektu šaknys? Kuo jis taip patraukė ir profesionalų, ir – sic! – plačiąją auditoriją (turbūt gerokai platesnę nei Lietuvoje įprastas (šiuolaikinio) meno žiūrovų ratas)?

Nesumenkindama Ridikaitės darbų, kaip universalių, išliekančių meno kūrinių, vis dėlto manau, kad viena iš projekto poveikio ir sėkmės priežasčių yra tai, jog jis visuomenei buvo pristatytas „laiku ir vietoje“. Laiko ir vietos aplinkybių čia yra keletas, viena jų aktualesnė kalbant apie meno profesionalus, kita – ir apie juos, ir apie platesnę publiką.

Vieną aplinkybę, labiausiai dominančią meno profesionalus, ne sykį išryškino „Kultūringų grindų“ pranešimai spaudai ir minėtos recenzijos spaudoje. Tai siūlymas 2016 metus tituluoti „Grindų“ metais, dažnos nuorodos į šviežiai atliktą ir pristatytą Eglės Grėbliauskaitės projektą „C30/37-XC3-CI0,2-D16-S3“ pirmojoje Titaniko parodų salėje (vietoj keraminių plytelių išlietas betono grindis), taip pat – epizodiškai – į vieną paskutinių 2016 m. parodų Šiuolaikinio meno centre „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“, kurioje buvo nuluptas (beje, ne pirmąsyk) grindų plotas atidengiant senąją dangą.

Ridikaitės projekto dalies, eksponuotos „Artifex“ galerijoje, pristatyme šiek tiek gynybiškai pabrėžiama, kad rodomas darbas – nutapytos ir taip išsaugotos keraminės „Artifex“ grindys prieš jas užliejant industrinio betono sluoksniu – buvęs sumanytas ir įgyvendintas anksčiau, tad nesąs nei Grėbliauskaitės gesto komentaras, nei atsakas jam. Ir vis dėlto, sykį įgyvendinti, meno kūriniai mažai paiso diachroninių santykių (skirtingai nei mokslo darbai, kuriems pirmumo ir naujumo principas visada yra vienas svarbiausių) ir be autorių leidimo komunikuoja tarpusavyje. Ridikaitės grindų – ir mozaikinių senųjų, ir euroremontinių – drobės komentuoja pirmajame „Titaniko“ aukšte bei „Artifex“ galerijoje išlietas betono grindis (du labai panašius sprendimus, nors vienas buvo meninis gestas, o kitas – institucinis sprendimas) ir antrajame „Titaniko“ aukšte likusias keramines plyteles. Lygiai taip ir Eglės Grėbliauskaitės betono grindys dabar jau yra ir Ridikaitės tapybinės archeologijos replika.

Abiejų menininkių veiksmai nukreipti į skirtingus tos pačios ašies galus: Grėbliauskaitės betonas stengiasi paslėpti, nuslopinti, neutralizuoti; Ridikaitės paveikslai – ištraukti, nuvalyti, išryškinti. Grėbliauskaitės siekis buvo „Titaniko“ grindis iš įkyraus nekviesto „eksponato“ paversti į nuolankų foną. Ridikaitė, atvirkščiai, mindžiojamas ir purvo sluoksniais padengtas (dažniausiai) laiptinių grindis iškabina ant sienų žiūrovo akių lygyje taip, kad kiekviena blunkanti plytelė būtų apčiuopta ir atidžiai apžiūrėta. Grėbliauskaitės ir Ridikaitės meniniai gestai, susitikę erdvėje ir laike, sykiu ir jų kontekste prisiminta keliasluoksnė ŠMC grindų istorija staiga priverčia suabejoti kiekvieno iš šių projektų atskirai skleidžiamomis tiesomis, kurios iš pirmo žvilgsnio rodėsi tokios tikros. Projektų dialogas perša klausimus apie tai, kas ir kada laikoma vertinga, kas ir kodėl išlieka, o kas sunakinama, kas dar sykį atkuriama, ko ilgimasi ir kas tampa vertybe prabėgus laikui, ką norime atkasti ir sugrąžinti, o ką susigėdę vėl slepiame po naujais sluoksniais.

Neverta abejoti, kad paskiri „Kultūringų grindų“ darbai bus dar ne sykį rodomi parodose. Tačiau atitolę nuo palankaus konteksto, kuriame buvo pristatyti pirmą sykį, jie rizikuos netekti konceptualaus krūvio ir daugiau žavės kaip tapybinė dokumentika, kruopštus, sudėtingas darbas (daugsyk pavadintas „titanišku“ – beje, toks epitetas taikytas ir Grėbliauskaitės grindims) ir kiekvieno akiai atskleista įspūdinga ornamentika.

Kita, ir profesionalams, ir plačiajai publikai aktuali Ridikaitės projekto pasirodymo aplinkybė – tai pastarųjų metų susidomėjimo Vilniumi bumas. Pirmiausia ši tendencija krinta į akis augančiu leidinių (mokslinių, literatūrinių, eksperimentinių, gidų ir architektūros sąvadų) apie Vilnių skaičiumi ir ne sykį kartojamais tiražais. Apie šį naują interesą spaudoje buvo kalbėta po praėjusių metų Knygų mugės, kurioje naujų knygų Vilniaus tema buvo pristatyta gal dešimt ar daugiau, ir ne viena leidykla minėjo jas tarp perkamiausių. Tiesa, vilnietiškų bestselerių sąrašą reikėtų pradėti nuo gerokai seniau – Kristinos Sabaliauskaitės, Laimono Briedžio, galų gale prieš keletą metų pagaliau perleisto rariteto – Vlado Drėmos „Dingusio Vilniaus“, kuriam atsaką sukūrė Vidas Poškus savo „Nedingusiame Vilniuje“. Tačiau būtent pastarųjų metų užrašyto Vilniaus bumas koja kojon žengė ir su kita tendencija: profesionalų ir profesionalais tampančių mėgėjų vedamos ekskursijos po Vilnių kaskart naujais maršrutais tapo dažnais Facebooko įvykiais, kurių dalyviai – bent jau virtualūs – paprastai viršija bet kokios ekskursijos galimybes, nebent ji siektų virsti nesankcionuotu mitingu. Šią (viešų) ekskursijų maniją, ko gero, sykiu su LUNI užvirė Darius Pocevičius, kuris pernai jas pavertė bestseleriu „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

Eglė Ridikaitė šiame Vilniaus manijos sukūryje pasirodo kitu pavidalu ir medija (tiesa, ir jos atradimų originalai buvo pristatyt net keliose gido vedamose eksursijose). Ji iškabina žiūrovui prieš akis tai, apie ką kiti autoriai kalbėjo daugiausia žodžiais, lydimais nebent prastos kokybės dokumentacijos. Žydų pirtis, neleidusi Ridikaitei ramiai miegoti visus ketverius metus, kol sukolekcionavo ir drobėje atkūrė ją bei po jos sekusias kitas kultūringas plyteles, yra ir Pocevičiaus veikale, pažymėta Nr. 31. Tik čia autoriaus žodžiai, nors ir puikiai surašyti, turbūt niekam nesukels nemigos – o ir jam pačiam, galima suprasti, ramybės labiau nedavė ne keraminiai ornamentai, bet didesnė retenybė, mikva – žydų ritualinių apsiplovimų baseinėlis to paties pastato rūsyje.

Tad Ridikaitės tapybinis žvilgsnis į Vilniaus tyrimus įveda kitą dimensiją: rinkdama objektus savo grindų kolekcijai ji ieško ne įdomybių ar vertingų reliktų. Jos paveikslų pavadinimai fiksuoja adresus, bet nesigilina į objektų istoriją ar unikalumą. Estetikos pagautą žvilgsnį grindžia kitos vertybės: iš skirtingų laikmečių lopų sudurstyti grindų „kilimai“ čia perteikiami vienodai ir necenzūruoti, lygiai taip pat kaip ir tie, kurie išliko vientisi ir nesugadinti. Netgi dar daugiau, tie, pasitrynę ir palopyti naujomis, tačiau prastesnėmis plytelėmis, išpurkšti drobės paviršiuje pasirodo įdomesni, labiau intriguojantys, žavesni už geriau išlikusius istorinius „amžininkus“.

Ridikaitės grindų paveikslai sukuria paradoksalų santykį su dokumentacijos tradicija. Vladas Drėma, „statydamas“ dingusį Vilnių, rėmėsi daugybe dailininkų piešinių ir tapybos darbų – jie, su daugiau ar mažiau vaizduotės, atkeliavo iš vietų ir laikų, kuriuose fotografija negalėjo būti. Ridikaitė dokumentuoja tapydama tada, kai egzistuoja milžiniškos technologinio įamžinimo galimybės, tad šis pasirinkimas atrodo savotiškas blefas. Ir vis dėlto lyginant su fotografija, jos paveikslai pasirodo besą tobula savo objekto dokumentacijos priemonė: naudodama trafaretus paveikslams purkšti, Ridikaitė atkuria ne tik grindų ornamentus, bet ir industrinės gamybos objektams tipišką dekoravimo būdą.

Tad Ridikaitės vertikalios grindys randa sau tobulą nišą tarp naujųjų Vilniaus tyrinėjimų ir jo entuziastų: mažai pastebėtą ir įvertintą, tačiau labai universalų objektą (tikėtina, kad tokias grindis per daug nemąstydami trypiate ar trypėte ir jūs), netipinę, tačiau paveikią perteikimo priemonę, fotografišką dokumentalumą, sykiu pasiliekant meno teritorijoje, plonytę ribą tarp asmeniškumo ir objektyvaus duomenų rinkimo (taip: „Įėjimas prie Andžės / Gėlių g. 9“), išplėstinį projekto pristatymą (ekskursijos po kūrinių prototipus su gidu) ir žavingą dekoratyvumą, kurį galima tyrinėti, bet labai lengva – ir tiesiog grožėtis.

Išsamų fotoreportažą iš Eglės Ridikaitės parodos„Kultūringos grindys“ VDA parodų salėse„Titanikas“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Lina Michelkevičė yra menotyrininkė ir vertėja su filologės ir semiotikės praeitimi. Dirba Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute, dalyvauja tyrimų ir meno projektuose. Domisi kultūrinio ir socialinio dalyvavimo apraiškomis, mąstymo reprezentacijomis, naujomis meno, komunikacijos ir tyrimų formomis.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *