Laiko ir skolos valdymo menai bei monumentų statymas

2017 m. rugsėjo 4 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas

Prieš kelias savaites įvykusios kovos dėl konfederatų monumentų JAV yra naujas kontekstas tebesitęsiančiam Lukiškių aikštės projektų ir sovietinių monumentų pašalinimui 2016 m. vasarą prisiminti.[i] Prieštaravimo esmę sudaro klausimas, kodėl Vilniaus savivaldybė turėjo pašalinti Žaliojo tilto skulptūras, bei kodėl jungtinių valstijų pareigūnai pasirinko pašalinti konfederatų monumentus. Abi situacijos panašios – konfederatams prijaučiantys siūlo išsaugoti monumentus bent jau kaip „statulas“, t.y. meno kūrinius, o priešingai manantys remiasi kritika, kurią atspindi, pavyzdžiui, Naujojo Orleano mero teiginys, kad pašalinus monumentus, nuslėpta praeityje istorijos tėkmė vėl bus atkimšta, ir valstijos galės atvirai sutikti savo vergovinę, rasistinę praeitį kaip ir gyjančią atmintį.

Tačiau ne tik tai. Mero Mitch Landrieu išdėstytas požiūris rėmėsi „laikysenos“ sąvoka, nes statulos, jo ir daugelio nuomonę palaikančiųjų supratimu, reprezentuoja JAV gyventojų laikyseną konfederatų vergovinės politikos ir galbūt vergovės, smurto ir rasizmo atžvilgiu apskritai. Terminas „laikysena“, meno parodų istorijoje grąžina į garsaus kuratoriaus Harald Szeemann kuruotą parodą „When Attitudes become Form“ (1969). Monumentas, laikysena, forma – trumpas trijų žodžių sujungimas dažno meno kritiko ir menininko galvoje keltų klausimą apie subjekto ir visuomenės santykių laikiškumą.

Preities išsikišimas dabartyje, kurią ir taip saugo praeitis, visuomet yra brutalus – tai rodo tiek vakarų, tiek kitų pasaulio kultūrų laiko tyrimai.[ii] Todėl tradiciškai pageidaujama, kad praeitis būtų reprezentuota kaip taki laike, judanti rodyklė – simbolis, kuris juda tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, pavyzdžiui, kaip Vytis, „nešantis“ lietuvių atmintį per ir į svarbiausius istorinius valstybės kūrimo momentus.

Tačiau tuo pačiu atsiranda pavojus prarasti „dabartį“. Tradiciniame monumentalume dabartis užverčiama tartum knyga, ir visai ne metaforos prasme – tie paskiri laiko momentai banaliausia prasme yra laiko puslapiai, į kuriuos gali (!) „atsigulti“ bet kuris tautos „karys“, „daktaras“, „rašytojas“, „tėvas“, „motina“ etc. Tačiau taip galvoti apie simbolinę tautos reprodukciją, reiškia manyti, kad valstybė yra pastatyta ant skolos pagrindo ir, kad ji lengvai įsileis į save ir visas kitas skolos formas, nes jau pirmoji (simbolinė tautos nario) skola yra pasirinkta besąlygiškai.

Skolos ir skolininko santykius Europoje ir pasaulyje galime aptarti, pavyzdžiui, kaip skaitytojo ir rašytojo santykį, kuriame sumokama uždelsta santykio su pasauliu skola, kaip vergo ir šeimininko santykį, kuriame vergui skola negali būti sumokėta ir gali būti tik auginama kaip jo paties sau skola, pagaliau kaip spekuliavimas universalumo kategorija, teigiant, kad tam tikras sprendimas liečia „visus“, bet tai, kas yra „visi“, iš anksto nusistatant pagal tam tikrą tautinio tapatumo, rasės, lyties, prabangos ar kitokį vertinimą. Tokiu atveju „visi“ reiškia „visus“, bet pirminė santykio su „nevisais“ forma vis tiek pasilieka naujo susitarimo vidumi (tarkime, teisių suteikimas kolonizuotoms visuomenėms nekeičia paties kolonizavimo fakto, kas reiškia, kad sprendimą priima „nevisi“, kurie tik pasislepia už „visų“).

Yra daug kitų skolos formų, bet svarbiausia, kad kaip ir dovanojimo santykis, kuriame dovana pakeičia apdovanotojo statusą dovanotojo atžvilgiu, skola pažada uždelsto laiko santykyje su savimi atsiradimą (plg. Denise Ferreira da Silva, „Unpayable Debt: Reading Scenes of Value against the Arrow of Time“).

Tokių pavyzdžių – apsčiai. Pavyzdžiui, prisiminkime apdovanojimus, skirtus Trečiojo Reicho laikais žydus gelbėjusiems ir jų kontekste, tuos, kurie jų negelbėjo. Prancūzijoje devyniasdešimt penktais praėjusio amžiaus metais tokių buvo penki ir devyniasdešimt penki procentai. Taigi, kai penki procentai buvo išaukštinti kaip „teisieji“ („Juste“), likę buvo supriešinti su jais, pagaminant tai, ką rašytoja Sylere Lotringer pavadino „akligatviu žmogžudžiui“. Šį supriešinimą ji pamatė kaip vidinės karo būsenos visuomenėje skatinimą ir palaikymą (Žr. „Etan Donnes“).

Tai, kad žmogaus gyvenimo laikas yra mąstomas ir valdomas ne tik mechaniškai (darbo valandų, pamokų etc.) bet ir susiejant jį su kitais žmonėmis per dovanos ir skolos santykius, gali būti suprasta dvejopai: galima „žaisti“ skola ir „statyti“ ant jos (ekonominę) visuomenę, ir galima suvokti skolą kaip tai, kuo galima mokytis dalintis.

Tarkime, žaliųjų skulptūrų likimas gerai atspindi šią perskyrą – netrukus po jų nukėlimo ant vienos iš pakylų atsirado naujas automobilis – automobilių kompanijos reklama, o daugelio žmonių, kurie laiką supranta ne kaip galios santykyje su skola auginimą, bet kaip dalinimąsi šia unikalia galios forma, (būtent – dalinimąsi uždelstu laiku), nuomonės buvo atsisakyta. Taip, žaliąsias skulptūras reikėjo palikti ne dėl ištikimybės sovietiniam palikimui ar „neištikimybės“ tautinei savivokai, bet tam, kad būtų apsaugota galimybė kiekvienam valdyti santykį su skola ir ja dalintis nepriklausomai nuo istorinių lūžių ir tragedijų. Tai nebuvo sovietinės nostalgijos arba monumentų tiesiogine prasme problema.

Dėmesys pirmiausia krypsta į labai įdomios italų autorės – Maria Lai kūrybą, iš vienos pusės, iš kitos, į Gintaro Didžiapetrio kūrybą. Po to, kai Lai buvo pasiūlyta pastatyti viename Italijos miestelyje monumentą antro pasaulinio karo aukų atminimui, ji nestatė monumento, bet surengė vienos dienos įvykį (pav. „Pririšti save prie kalno“, 1981), kurio metu buvo išvyniota dvidešimt šešių kilometrų ilgio mėlyna juosta, sujungusi kiekvienus namus su šalia miestelio stūksančio kalno viršūne. Lai kūrinio–akcijos išliekamoji vertė yra lygiai tokia pat menka, kokia ji yra svarbi bendražmogiškai, o to paties įvykio meninė dokumentacija meno muziejaus erdvėje jau nebėra tik meno profesionalų, bet ir tų pačių, su traumine praeitimi save siejančių piliečių reikalas.

Prieš keturis metus, kai lankiausi Gintaro Didžiapetrio parodoje „Spalva ir prietaisas“ (ŠMC, 2013), prisimenu žiūrovų pokalbį prie durų, kur vienas kitam teigė, kad „Spalva ir prietaisas“ yra „brandžiosios visuomenės“ paroda. Didžiosios salės erdvės centre buvo pastatytas medinis, JAV (pasirinktų vienų iš) teismo rūmų laiptų modelis, kartu su darbais parodoje, konceptualiai orientuotoje į laiko ir skolų valdymą, realiai ir praktiškai jungė viešo gyvenimo (gatvės, Agoros, kino teatro) ir meno praktikos erdves (studijos, darbo erdvės ir namų) į vieną – santykių su savimi ir su praeitimi (taigi su savimi ir su kitu žmogumi, Kitu bendresne prasme) erdvę.

Baigdamas, darau logiškai sekančią išvadą, kad jei Lai arba Didžiapetrio parodos (galima jus pavadinti dalinimosi kaip laiko ir skolos valdymo „menais“) yra „brandžiosios visuomenės“ visuomenės įvykiai, tai monumentų statymo ir griovimo tradicijos, iš kitos pusės, nurodo amžiną tautos kaip vienos visumos nebrandumą.

[i] Žr. The battle over Confederate statues – video explainer. Prieiga internetu: https://www.theguardian.com/global/video/2017/aug/22/battle-over-confederate-statues-united-states-video-explainer

[ii] Žr. Nikitah O. Imani, „The implications of Africa-centered conceptions of time and space for quantitative theorizing: limitations of paradigmatically bound philosophical meta-assumptions”.

Iliustracijoje: Maria Lai Pririšti save prie kalno, 1981

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *