Kuo tampa Mėlyna? Justinos Nekrašaitės paroda projektų erdvėje „Kabinetas“

 Justinos Nekrašaitės paroda, vykusi lapkričio 16-23 dienomis – ORANŽINĖ YRA KARŠTA, RAUDONA YRA EKSTREMALI, ŽALIA YRA ŠYKŠTI, GELTONA YRA PAKELIANTI, PURPURINĖ YRA SANTŪRI. BET AŠ NORIU KALBĖTI TIK APIE MĖLYNĄ (kuratorė Vaida Stepanovaitė), savo kviečiamuoju žodžiu į projektų erdvę „Kabinetas“ intriguoja mąstyti apie spalvos išraišką, juslių estetiką.

Demokritas ar Platonas, Antikos mąstytojai, ryškindami idėjas apie logiško argumento tiesą, kad protu galime įžvelgti, tai, ko nemato mūsų akys, greičiausiai būtų aplenkę šį menininkės projektą. Šiuolaikinio meno proceso lauke, dažnas eksperimento diskursas krypstantis į juslinę analizę, grįstą sensualistiniais (lot. sensus – pojūtis) ir empiristiniais (gr. empeiria – patirtis) kontekstais. Kokią vietą juslės užima mene, kiekvieno nūdienoje? Kas yra mėlyna? Kiekvienas parodos lankytojas buvo skatinamas žadinti atmintį, atverti duris naujai patirčiai.

YOU ARE IN THE ROOM

Viena iš atviriausių nuorodų kaip skaityti Nekrašaitės mėlyną, vienoje iš ekspozicijos dalių – atvirukų stovas. Menininkė, savo projektuose dažnai laviruojanti žodžio menu. Atvirukų nugarėlėje regime strofas, atskleidžiančias kaip autorė siūlanti suvokti aplinką parodų salėje. Kuriama administracinės erdvės pajauta. „You sadness is blue. Between Baby blue and Ultramarine.“ Mėlyna, kaip spalva, čia tampa liūdesio ir vienatvės naratyvu. Nevalingai prisimenu amerikietį, tapytoją Edward‘ą Hopper’į, savo kūrybinėje biografijoje mėgusį tuščių, biuro patalpų siužetą. „Tuščias“ – ne kaip konstruktas interjerui nusakyti, o tuščias kaip vienatvė. Kita žodinė nuoroda reikalaujanti tinkamo stovėjimo taško, mėlyno kilimo fone žodžiai – „now more than (n)ever“ ryškinama akimirkos aktualumo tema, susitelkimo į patirtį, esamuoju laiku, čia – parodoje laiką.

Tradicinių galerijų lankytojas atvykęs į „Kabinetą“ tikriausiai būtų kiek sutrikęs klausdamas „Kur paroda?“ Įžengdami į ekspozicijos salę, iš pirmo žvilgsnio pagalvotumėme, jog tai bene erdvė PRIEŠ. Specialiai šiai parodai sukurtoje ekspozicijoje,– didžiąją salės grindinio dalį dengiantis mėlynas kilimas, jo kampuose kiti du objektai – stovas, su menininkės paruoštais atvirukais ir viena, didesnio formato fotografija, su dangaus žydrumą skrodžiančiu smulkiu lėktuvu. Itin minimalus eksponavimas, reikalaujantis plataus diskurso plėtotės. Ši oficialios aplinkos kuriama atmosfera, automatiškai, pirmose parodos atidarymo akimirkose veikusi ir lankytojus. Žmonės slankiojo salės kampais, bijodami užminti mėlyno kilimo kraštus, kilimui nebyliai priskirę meno kūrinio statusą. Atvirlaiškių stovas, pritraukęs daugelio dėmesį it keliantis klausimą, ar atvirukus galima pasiimti su savimi, ar tai nedaloma ekspozicijos dalis? Nuaidėjus parodos atidarymo šurmuliui, pati menininkė prasitarė, jog tai buvo įdomus eksperimentas – objektų išdėstymas pavaldus valdyti žmogaus krypties orientaciją kūrinio erdvėje. Žinoma, po kiek laiko, lankytojams apsipratus aplinkoje, išryškėjo po santūrumo kaukę slėpti charakteriai, vieni ir liko stebėtojais, kiti veržliai nepabūgo pereiti kilimo, ar smalsumo genami pradėjo jį liesti, žadindami lytėjimo pojūčius.

Pripažinsiu, prieš parodą mintis buvo sunku nutolinti nuo mėlynos, kaip spalvos svarbos meno istorijos kontekste. Pirmasis, iškeliantis dangaus žydrumą susitelkia ties renesanso epocha, kurią galime sieti su pirmuoju empirinio pajautos pasaulyje įsigalėjimu. Ticiano paveikslas „Bakchas ir Ariadnė“, tipiškai antikinės figūrų kompozicijos, siužeto plėtotės bene negalime iškelti į pirmąjį vaizdo prieš mus pagavos objektą, kadangi apimantis beveik pusę visos drobės dangus išsyk lyg apakina mus savo dievišku mėlynumu. Kitas menininkas, naujojo realizmo judėjimo atstovas Ives Klein‘as, išgarsėjo savo mėlyno tono išradimu, kurį pavadino IKB (International Klein Blue). Mėlyno dažo spalva jam buvo svarbi kaip tinkamiausiai išreiškianti mistiškumą. Tai bene populiariausias mene spalvos sureikšminimo pavyzdys. Y. Klein yra sakęs „Man nepatinka NIEKAS, jį sutikau tuštumoje. Gili tuštuma yra mėlynumo gylio“. Žvelgiu į Nekrašaitės fotografiją ir jaučiuosi lyg skęstanti, nutolusi troposferos ribos. Pasitinkantis amžinybės pojūčio gylis velka kartu su savimi į…? patirtį.

Išsyk, mintyje pasigavus menininkės žodžių žaidimą: Raudona yra ekstremali, žalia yra šykšti, noriu mėlynos <..>, sutelkiu mintis į mėlyną, ne kaip įprastą kolorito pavyzdį, o mėlyną kaip formatyvų pažinimą aplinkoje. Psichoanalitikų tipiški mėlynos spalvos aiškinimai susitelkia ties tokiais epitetais kaip; ramybė, amžinybė, mistika, erdvė (kaip jos toliai), šaltumas, uždarumas, nepasitikėjimas ir t.t. Kiekvienas, net ir nesigilindamas į spalvų hierarchijos analizę, turįs savą priskiriamą žodyną spalvai, daugeliui impulsyvus raudonos spalvos dirgiklis retai kels ramybės emociją. Taipogi, plačiu žodžiu, mėlyna genama dangiškumui, dieviškumui. Krikščioniškoje tradicijoje ši spalva nusakanti dievišką tiesą, išmintį ir teisingumą. Švč. Mergelė Marija vaizduojama su mėlynu apsiaustu, dažnai galime sutikti, jog romantizuotai ji vadinama „žydraja lelija“. Senovės Kinijos mene, demonų ir vaiduoklių veidai dažomi mėlynai. Senovės Egipte mėlyna sieta su dangaus dievu Amonu. Ši spalva religijoje suvokiama kaip tikėjimo, atsidavimo ar dieviško pasaulio liudijimo atributas. Spalvos, kaip mus supančios aplinkos analizės procesai, gyvuoja jau daug metų ir įvairiuose kontekstuose.

Experience is lost.

Just as you are. Oh yeah, it is a bit sad too.

Menininkė šioje parodoje atsiriboja nuo asmeninio santykio plėtotės, konstruodama parodos salę į asmeninių pažinimų erdvę kiekvienam lankytojui. Kiek mėlynos simuliakras dominuoja kiekvieno pažinime? Viena iš pasaulio pažinimo vaidmenų pozicijų – jutimas ir suvokimas, šioje parodoje laviruojantis lytėjimo, žiūrėjimo ir patirties per atmintį laboratorija, kuri atvira sukurti neišsemiamą žodį. Minimalumas ir mėlyna čia neturintys ribų, aplenkiantys pačią dimensiją.

Etimologija Mėlynas –

žodžio kilmė nežinoma.

Nuotraukos: Justina Nekrašaitė