„Kultūrai reikia sukrėtimo, reikia mirties.“ Pokalbis su menininkais Svajone ir Pauliumi Stanikais

2010 m. gruodžio 20 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Julija Butkutė

Praėjusį antradienį, gruodžio 14 d., Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) atidaryta „ARTscape“ paroda, pristatanti Danijos šiuolaikinio menininko Jesper Just bei lietuvių menininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybą. Parodos kuratorė – Aušra Trakšelytė.

Lietuvių menininkų pora, Svajonė ir Paulius Stanikai,  šiuo metu gyvena ir kuria Paryžiuje, dalyvauja įvairiose grupinėse bei rengia solo parodas Europos, Amerikos ir Azijos šalyse. 2003 m. buvo išrinkti atstovauti Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje. Kūrinius yra pristatę Nacionaliniame Muziejuje Varšuvoje, Pekino Bienalėje, Pompidou centre Paryžiuje, White Box galerijoje Niujorke, Liverpolio bienalėje ir kt. Menininkų kūrybos tematika dažnai susijusi su trauminiu ir emociniu žmogaus patyrimu, o meninėje praktikoje naudojamos mišrios medijos. Lietuvoje jie pristato dvi savo instaliacijas: „Alergija saulei“ bei „Lapės gyvenimas ir mirtis“.

Kalbamės su menininkais apie naujausius jų darbus ir kūrybą už Lietuvos sienų.

Šioje parodoje rodomi naujausi jūsų darbai . Kaip jaučiatės po parodos atidarymo ir kodėl taip ilgai nematėme jūsų darbų Lietuvos galerijose?

Svajonė Stanikienė (S. S.): Gerai jaučiamės. Seni pažįstami net su gėlėm pasitiko, buvo neįprasta. Kadangi sukonfliktavom su viena šiuolaikinio meno institucija po Venecijos bienalės 2003 metais, todėl ir nedarom parodų Lietuvoje. Tai vienintelė problema, kodėl užsidarė visos durys. Tikrai nėra taip, kad mes tyčia nedarytume parodų, tiesiog tokia situacija susiklostė. Turime daug projektų ir parodų užsienyje, todėl kurti ir rodyti savo meną mums nėra didelė problema. O Lietuvoje mes būnam dažnai, grįžtam kas trys mėnesiai.

Pagrindinė scena tapo Prancūzija?

S.S. : Taip. Iš pradžių Paryžius, kuriame daugiausiai bendradarbiavome su Galerie Vu, tai privati fotografijos studija ir galerija kartu. Tačiau mūsų menai nėra vien fotografija, todėl teko judėti toliau. Buvom išvažiavę į Londoną, laimėjome Delfina prize apdovanojimą. Tačiau nuolat grįždavome į Paryžių, nes ten mūsų namai, ten šeima. Vėliau dėstėme labai garsioje naujųjų technologijų mokykloje – Le Fresnoy. Tai viena žinomiausių šiuolaikinio meno studijų Prancūzijoje. Vėliau dalyvavome Pompidou meno centro Paryžiuje organizuotoje parodoje  „Šventumo pėdsakai“. Paroda buvo itin ryški, nes skirta paminėti meno centro dvidešimtmetį. Eksponuota nuo Pikaso ir Dali iki Hirst’o, Cattelan’o ir kitų šiuolaikinių menininkų darbų. Buvom labai pagerbti, kad mus pakvietė, bet jaučiamės pakankamai laisvi.

Turite savo mokinių? Pasekėjų?

S.S. : Mūsų mokiniai trumpalaikiai. Dėstėme neilgai. Kalbant apie Prancūziją, atrodo gyveni, kuri, rengi parodas, bet manai, kad tokiame dideliame mieste tavęs niekas nežino. Ir staiga iš savo aplinkos sužinai, kad Lione susirinkusioje meno dėstytojų taryboje buvo kalbama apie Stanikus. Tai reiškia ne veltui stengiesi. Būna ir taip, kad paskambina, paprašo medžiagos, informacijos, nes atsiranda studentų rašančių apie mus.

Su kokiomis šalimis dar dirbate?

S.S. : Dabar turėjome projektų ir parodų Niujorke, Kinijoje su the White Box ir Other Gallery.

Kalbant apie naujausius jūsų darbus, ar buvo didelis skirtumas kaip Alergiją saulei įvertino Liverpulio bienalės lankytojai ir Lietuvos žiūrovai? Kaip sugalvojote šią idėją?

S.S. : Liverpulyje mus matė daugiau žmonių ir daug garsių anglų specialistų, sulaukėme nemažai dėmesio. O čia – dar nežinau, gal ir nesusidomės, dar anksti spręsti. Bet žiūrovai visur panašūs. Idėja kilo vykdant Magda Goebbels projektą, domėjomės įvairia vokiška dokumentika. Galbūt mes dar tos kartos žmonės, kurie savo gyvenime jautė labai daug supriešinimo tarp rusų ir vokiečių, nes mus visuomet traukia pasaulinio karo istorijos. Hermund Kohl’is buvo mūsų laikų politinė figūra, vakarų atstovas, svarbi persona. Visuomet atrodė šiek tiek keistai, bet sudomino mus Kanclerio žmona (Hanneliore Kohl), kuriai išsivystė itin reta alergijos forma. Alergija šviesai ir šalčiui. Kohl galėjo būti tik dvylikos laipsnių temperatūroje, rūsyje ir visuomet patamsyje. Sirgo ji neilgai, metus ar du, bet labai nelaimingai ir užbaigė viską pati. Sukrečia, tai, kad tokia svarbi, turtinga ir garsi moteris taip tragiškai baigė gyvenimą. Mus užkabino  idėja, kad gyvenimas žiaurus ir garsiems žmonėms. Ir jiems nutinka baisios nelaimės, ir juos užgriūna didžiulės bėdos, ligos, ir jie nori žudytis. Pagalvoji apie tai, atsipeikėji, nes viskas dabar taip buitiška, tik paltai, batai, namai. Kultūrai reikia sukrėtimo, reikia mirties.

Ar manote, jog būsite labiau žinomi po mirties?

S.S. : Nežinau. Apskritai mes labai drąsūs. Buvo netgi prancūzų straipsnis – Stanikai nebijo nieko. Bet tai ne tiesa, taip nėra. Mes tiesiog laisvi, daug ką darėm impulsyviai. O dabar pajutau, kad viskas laikina. Ir pradėjau jausti, kad trumpas tas žmogaus gyvenimas.

Ir viskas atlikta tik pieštuku?

S.S. : Taip, pieštuku. Šiuo metu perėjom į piešinius. Bet nežinau, ar darysim daugiau jų ar nedarysim, nes mes labai nemėgstam kartotis. Visąlaik ieškom kažko naujo. Jei nusibosta piešinys pereinam prie šiuolaikinių technologijų, kai jos atsibos tada vėl grįžtam prie rankų darbo. Piešinius darome dar ir todėl, kad juos lengviau transportuoti. Ankščiau daugiau dirbdavome su skulptūrom, bet šias laikais studijos viską apsunkina, sąlygų nelabai yra, o su piešiniais, bet kur nuvažiuosi.

Kaip gimė jūsų kūrinys Lapės gyvenimas ir mirtis?

S.S.: Mes kuriam impulsyviai, naudojame daug asociacijų. Pagalvojom, kad lapė kaip gyvūnas labai tinka. Turi ir gerų ir blogų savybių. Mūsų fotografijų sujungime galima įžvelgti daug ką.

Ar domitės Lietuvos pramogų pasauliu?

S.S: Grįžusi į Lietuvą įsijungiu televizorių ir nuo ryto iki vakaro jo neišjungiau. Žiūrėjimas vyksta kokias dvi savaites, po to pasisotini, išjungi ir likusį laiką jo nelieti. Mes žiūrim tik lietuviškus kanalus. Daugiausiai detektyvus, bet ne nuo pradžių iki galo, o tik gabalais, tol kol įdomu. Išimtis nebent taikoma seniesiems filmams 70-ųjų, 80ųjų metų, nes jie veikia kaip gydykla.

Ar galėtumėte daryti tai, kas jums nebūdinga?

S.S: Darai tai kas tau įdomu. Niekada nepadarysi, nesukursi nieko, jei tau neįdomu. O kas bus įdomu negaliu pasakyti, jei pajusim poreikį darysim ir tai, kas mums nebūdinga. Aš manau, dailė yra toks dalykas, kurio negali išprotauti. Nors dabar yra tendencija, kad pirma sugalvoji idėją, o po to randi būdą kaip ją paaiškinti ir atlikti.

Tai vien iš žinojimo nieko nesukursi?

S.S. : Nebent esi studentas ir dar mokaisi, darai užduotis. Nes, jei tave kažkas taip smarkiai sukrečia, kad užmigti naktimis nebegali, pavyzdžiui, kokie banginiai išskrostais pilvais, tai gali gautis labai geras darbas susijęs su ekologinių problemų iškėlimu. Bet, jei darai tik iš žinojimo, tai nebent turi būti apsiskaitęs nežmoniškai daug, kad darytum labai stiprų poveikį kitam. Reikia gyventi tuo, ką darai. Tuo man patinka Urbonai.

Kuo būtent?

S.S: Nes jie dažnai naudoja tyrinėjimo meną. Būtent tą rūšį. Apklausos, filmai. Jų netikslus mokslas virsta į meną, kartais tai labai gerai. Tas neatitikimas, nežinau jis sąmoningas ar ne, bet virsta tarsi trūkstamu akcentu, cinkeliu. Aišku daug prasto mokslo iš tiesų nevirsta menu. Viskas priklauso nuo talento. Jei kokią nors temą išnagrinėji kaip mokslininkas, bet iš savo nežinojimo padarai klaidų, tai gali virsti menu.  Pas Urbonus man šie dalykai virsta menu. Tai kas rimta, tampa juokinga – taip ir gimsta menas.

Sutinkate su Svajone?

Paulius Stanikas:  Arba abu kartu arba po vieną atskirai, mes vis tiek panašiai atsakysim.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukų autorius: Mindaugas Ažušilis. www.mindaugasazusilis.com

Paroda veiks iki vasario 4 d.

Straipsnio autorius:
Aistė Julija Butkutė studijuoja dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje.

Komentarai

  1. hudoznik

    ahoj, bebriukas tai grakstus, tik cinkelio dar nematyt. bet gi, pamoka aristokratams: inertiska burzua l’origine du monde tik miklus gregori rasputin pirstelis pasotint gali.

  2. karbolinės vizijos atšvaitai

    O kur madam’os SiSi vulgarusis libido žaisliukas? Et, sūka yra sūka… Tai, gerbėjai, dabar eikit ir laižykit savo mylimą smirdžiukę…

  3. rukas

    gera tiesa apieSMC pavare, kad loxai ten dirba ir nemato kas aplinkui dedasi, turi 2 menininkus isikande ir galvoja kad lietuva atstovauja, o is tikro begale geru ir nauju ir senu meininku yra…. nafik ta SMC, teisingai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *