Komentaras apie kremzles ir tai, ką visi seniai žino bei supranta (arba visokios viešos paslaptys)

2018 m. balandžio 23 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Šį tekstą-komentarą norėtųsi pradėti nuo žodžio, kuris daugeliui meno lauko veikėjų kartais sukelia kokią nors įdomią alerginę reakciją, tad, anot vieno kolegos, „susitarkime dėl sąvokų“. Žodis „kūrybiškumas” dabarties kultūroje tapo tokiu atviru, kad ėmė ir prarado savo kontūrus. Pirmą kartą su kitokiu[1] šio žodžio vartojimu ir pamąstymais apie edukacinio posūkio (angl. educational turn) teoriją man teko susidurti dalyvaujant projekte „Kūrybinės partnerystės“[2] (toliau – KP). Edukacinis posūkis – tai Paul O’Neill ir Mick Wilson 2010-aisiais išplėtota[3] sąvoka, nurodanti meno kaip edukacinės formos naudojimą, o taip pat ir įvairių pedagoginių taktikų (diskusija, paskaita, simpoziumas etc.) įtraukimą į menines praktikas. Kūrybiškumo skatinimas bei įvairių meninių praktikų panaudojimas bendrojo ugdymo mokyklose atrodė ir vis dar atrodo labai reikalingas, siekiant išjudinti sustingusius švietimo sistemos aparato sąnarius. KP dalyvavo nemažai vizualaus meno kūrėjų, kurie savo patirtis ir menines strategijas pritaikė kuriant bei moderuojant edukacinius procesus. Dalyvaujant tęstiniuose šio projekto pavidaluose, kūrybiškumas regisi taip: kūrėjas ir menininkas yra dvi skirtingos sąvokos, o kūrybiškumas yra bendra ir labai horizontali Sapiens rūšiai būdinga savybė, kuri šiek tiek išskiria ją iš kitų rūšių. O šio teksto kontekste KP ir šio projekto formuojama kūrybiškumo samprata, svarbūs kaip lemiamos patirtys, suformavusios mano požiūrį į švietimo sistemos problemas.

Per tuos 5-6 metus, kol dalyvauju su kūrybinių partnerysčių modeliu susijusiuose projektuose, teko daugybę kartų diskutuoti (ypač su meno lauko veikėjais), kodėl dabar visokios kitos sritys pretenduoja į žodį, kuris visais laikais buvo būdingas beveik išimtinai tik menininkams, kas tada belieka menininkams, jei visi esame kūrėjai. Paprastai, tokiu atveju atsakau, kad menininkas yra aktualybių stebėtojas ir mąstytojas (ne veltui meno ir filosofijos disciplinos šiuolaikybėje neišvengiamai artėja). O kūrybiškumas yra šiaip jau gana banalus Sapiens bruožas, kuris dabar įgijusi daug reikšmės ir visų akiratyje atsirado dėl labai paprastos priežasties – technologinės revoliucijos, robotizacijos ir t.t. Kūrybiškumas, kritinis mąstymas, emocinio intelekto ir bendradarbiavimo kompetencijos, anot pasaulinių švietimo, darbo rinkos ir visokių kitokių ateities prognozių yra svarbiausios ateities žmogaus kompetencijos. Vienintelės savybės, kuriomis dar galime / galėsime būti pranašesni už robotus. Mąstoma (ir jau veikiama) link to, kad robotai pakeis daugybę darbo rinkos dalyvių. Jie neserga, jiems nereikia atostogų, jie nesusilaukia vaikų, gali dirbti visą parą, jie nesiskundžia profsąjungoms. Tad ir visos švietimo sistemos labai aktyviai kreipiamos ties kūrybiškumo, kritinio mąstymo, bendradarbiavimo, emocinių kompetencijų lavinimu. Mąstant apie šių gebėjimų lavinimą įvairiausiose Lietuvos mokyklose, neišvengiamai susiduri su daugybe postsovietinių traumų, įpročių ir šiaip struktūrinių elementų, kurie kartais kelia neviltį. Žinoma, visada lengviausia pasiteisinti nepakankamu finansavimu ir tai yra tiesa[4], bet tik iš dalies. Visgi visų pirma turi keistis požiūris ir, svarbiausia, kritinis mąstymas, sveikas kritiškumas sau kaip institucijai, sau kaip pedagogui – tik taip gali būti užtikrintas šioks toks sustingusių švietimo sistemos aparato sąnarių judėjimas, tam greičiausiai didelių finansinių investicijų tikrai nereikia. Tas pabodęs ir kontūrus praradęs žodis „kūrybiškumas“ gali tapti pretekstu, savotišku sustingusių raumenų ir sąnarių masažu. Kaip ir įvairios su kritiniu mąstymu susiję akcijos, iniciatyvos, požiūriai ir judesiai. Jie yra savotiški kremzliniai audiniai, kurie ypač reikalingi, kad edukacinių aparatų sąnariai nediltų.

Tokia iniciatyva-kremzle galima pavadinti ir me too situacijas VDA ir LMTA. Iš tiesų, šio reiškinio pasirodymas labai pradžiugino, ne tik dėl kovos už lygybę (žinoma, tai svarbiausia), bet ir dėl kitos taip pat labai svarbios daugelio meno akademijų ydos – manymo, kad dėstytojas turi būti garsus ir geras menininkas. Mąstant apie me too situaciją, kraujas verda išgirdus argumentą „puikus, žymus ir nuostabus menininkas“. Tokia viduramžiška situacija – yra puikus meistras, amatininkas, įvaldęs kokį nors amatą ir yra daugybė jo mokinių ir pameistrių, kurie labai nuolankiai to amato mokosi. Žinoma, norėdama aiškiau išsakyti mintį gerokai viską hiperbolizavau, tokia sistema ir metodika VDA (ir kituose universitetuose bei mokyklose) yra gerokai labiau niuansuota, ne tokia pastebima. Bet, gilinantis į konkrečias situacijas, visgi paaiškėja, kad nueita netoli. Bėda slypi ne tame, kad gerai žinomi ir puikūs menininkai yra dėstytojai, o tame, kad ne visi puikūs menininkai yra ir puikūs pedagogai. Ir tai tikrai nieko tokio. Studijuojant ir po studijų teko girdėti nemažai istorijų, kai puikūs menininkai ar kitos srities specialistai būna nebūtinai puikiais dėstytojais, vertinančiais studentus pagal raštą, gimimo datą ar horoskopą, priekabiaujantys dėstytojai, dėstytojai ateinantys į paskaitą 2 kartus per pusmetį – įvariausios juokingos anekdotinės situacijos, kurios jaunų žmonių psichikoje ir emocijose greičiausiai paliko nelabai anekdotišką pėdsaką. Žinoma, lygiai tiek pat yra ir puikiausių dėstytojų, kurie apmąsto save kaip pedagogus, turi originalias metodikas ir t.t. Tad kalba eina apie aiškesnių dabartį ir jaunų žmonių mastymą atitinkančių atrankos kriterijų dėstytojams sudarymą, nes tikrai, pasikartosiu, ne visi gali ir moka mokyti.

Grįžtant prie kritinio mąstymo kompetencijos, ji labai stipriai susijusi su noru mokytis, kitaip tariant, ne tik mokinių ir studentų noru mokytis, nes tai tarsi ir savaime suprantama, bet ir su mokytojų / dėstytojų mokymusi, o tai gerokai mažiau savaime suprantama. Visai neseniai VDA vyko suomės, dėstytojos Dr. Teija Löytönen mokymai VDA doktorantams ir dėstytojams. Mokymai, kiek teko girdėti iš juos lankiusių kolegų, buvo apie tai, kaip mokyti meno mokyklų studentus. Į juos atėjo daugiausiai doktorantai, neseniai pradėję arba gal kažkada pradėsiantys dėstyti akademijoje, ir tik vos keli seniau akademijoje dėstantys dėstytojai. Tai turbūt tendencinga situacija, parodanti, kokia iš tiesų padėtis su kritiniu mąstymu, noru mokytis, tobulėti ir apmąstyti save kaip dėstytojus.

Šio trumpo teksto-komentaro pabaigai norėtųsi ir šiek tiek pasidžiaugti, ir panerimauti. Pasidžiaugti, kad pagaliau pradeda rastis šioks toks kritinis diskursas, susijęs su me too situacija, o panerimauti, kad ta me too situacija ir jos pakutentos problemos bei visokios viešos paslaptys, kurias visi seniai žino ir supranta vėl gaubiasi rūku ir nirsta į užmarštį. Tad galbūt šis tekstas-komentaras yra šioks toks kvietimas neužmiršti ir toliau apie save mąstyti kritiškiau, nes tai – brandžios, įvairių postsovietinių traumų atsikračiusios ir nebijančios prisipažinti savo klaidų visuomenės požymis.

[1] Sakau „kitokiu”, nes ilgą laiką žodį „kūrybiškumas” tapatinau su meno lauku.

[2] Daugiau informacijos apie projektą „Kūrybinės partnerystės“ čia.

[3] Nuoroda į http://www.e-flux.com/announcements/37056/out-now-curating-and-the-educational-turn/

[4] Turima omenyje absurdiškus dėstytojų (ypač jaunų) atlyginimus.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *