Kodėl tavo tokia didelė galva? Paulinos Eglės Pukytės paroda „Mergaitės ir Berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

2014 m. gruodžio 14 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
PUKYTE -4

Paulina Pukytė yra tokia menininkė, kurios kūrybai nereikia advokatauti. Kalbu ne apie „gerą“ ar „prastą“ kūrybą, nes nėra tobulų. Kalbu ne apie jos kūrybos „patikimą“ ar „nepatikimą“. Tiesiog Pukytė turi savo požiūrį, aiškią poziciją, kurią artikuliuotai išreiškia kaip rašytoja, kritikė ir vizualių menų atstovė. Tai ne kokios institucijos, ne kokio direktoriaus, kuratoriaus ar naujausios pseudoaktualios „mados“ pozicija, (nesvarbu, kad labai nuoširdžiai) sukompiliuota tik tam, kad per kokią galingą instituciją pralįsti į „prestižinę“ bienalę. Kitaip sakant, Pukytė kuria ne (vien) premijoms, bienalėms, nepučia miglos į akis, nepučia dirbtinai ir savo ego, tačiau iš tiesų bando kalbėtis su žiūrovu, pasakyti jam šį tą nuoširdaus ir kam nors, galbūt netgi, svarbaus.

Žinoma, visus menininkus ir menininkes veikia daugybė faktorių, taip pat tam tikrų institucijų sistemos primetamų madų, tačiau kai kurie menininkai ir menininkės vis dėlto bando šių įtakų kontekste pasakyti kažką ir autentiškesnio, kartu suvokdami savo ribotas galimybes šioje galingoje represinėje šiuolaikinio meno sistemoje. O tokios savybės ar tokia taktika mūsuose, žinoma, trukdo tapti tikrąja žvaigžde de jure, nors de facto, Pukytė žvaigžde, be abejonės, yra. Bent jau man asmeniškai.

Tačiau Pukytės puikus savo požiūrio ir projektų artikuliavimas kartais sukelia ir šiokių tokių nepatogumų. Pavyzdžiui, projekte „Mergaitės ir Berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, bendradarbiaudama su kuratore Laima Kreivyte, Pukytė raštiškai viską taip kontekstualizavo ir sudėliojo į vietas, kad man, lengvabūdiškai pasisiūliusiam parašyti recenziją, šis pažadas atsistojo „ašaka gerklėje“ . Belieka nebent kokiu nors gudriu būdu tiesiog „peržaisti“ projekto pristatymo tekstinę dalį. Nes pasakyti nieko originalaus nepavyks. Tai, žinoma, komplimentas Pukytei ir Kreivytei.

Pukytė (ir Kreivytė) sudėliojo projekto raktinius žodžius tarsi akademiniam straipsniui: vaikystė >  pasakos  > sapnas  > neaiškumas  > netikrumas  > paslaptis  > keistumas  > fantazija  > melagystė  > įtarimas  > prietaras  > nuojauta  > baimė  > fobija  >  jautrumas  > pasitikėjimas  > pažeidžiamumas  > pašaipa  > grėsmė  > apribojimas  > dvilypumas  > buvimas  kitokiu  > buvimas kitu.

Minimas Twin Peaksas ar Alisa stebuklų šalyje, nes parodos vizuali ir prasminė logika kaip tik ir laikosi ant minėtų „raktinių žodžių“, nusakančių netikrumą, sapno logiką ir panašiai. Galime prisiminti ir moterį su malka Twin Peakso siužetinėje linijoje, o medinė pliauska, malka vėlgi talpus (ne)kūniškumo simbolis įvairios tradicijose, pradedant pirmykščiais totemais ir baigiant šizofrenijos etimologija psichiatrijoje. Pukytė kuria artimą Twin Peaksui nuotaiką su ryškiu mistiniu prieskoniu, tačiau tuo pat metu nė neslepia, jog tai yra gerai sukaltas siužetinis ir scenografijos triukas.

Čia dar įsimaišo karikatūriški raudonkepuraitiški (primenantys ir suvulgarintą sovietinį animacinį filmuką) klausimai netikrai senelei, nejučia peraugantys į absurdą ir vėl sugrįžtantys į „mistikos“ lygmenį, nes labiau primena kliedesį, nugalintį net pasakos logiką. Pasakoje visada kas nors nugali (dažniausiai gėris). Lietuvių archajinės pasakos itin kraupios ir „gėrio“ pergalė jose dažnai prieštaringa. Pukytė atsisako „moralo“, „gėrio“ pergalės, o kliedesio, haliucinacijos, košmaro logiką „prisuka“ tarsi vilkelį ir paleidžia suktis ratu.

Vis dėlto, reikia turėti omenyje tai, kad Pukytės „mistika“ nėra savitiksli. Kaip sufleruoja projekto pavadinimas ir raktiniai žodžiai, parodoje keliami tapatumo, lyties apskritai ir/ar moteriško tapatumo, buvimo kitokia ar kitokiu klausimai. Ne viename projekto kūrinyje, ypač tuose, kuriuose naudojama dviguba ekspozicija, sugretinami du kadrai, juntama „monstriškumo“ lytinio tapatumo prasme potekstė. Be to, ne viename tokiame kūrinyje vienas kitą dengia mergaitės, moters ir berniuko, vyro atvaizdai. Pavyzdžiui vienas ant kito užklojami ortodoksų kunigo ir paauglės mergaitės atvaizdai ir pan.

Vienur Pukytė tiesiog „uždeda“ vieną atvaizdą ant kito ir tada matome fantasmagorišką, baugoką vaizdinį. Tačiau kitur matome kaip vienas (at)vaizdas nyksta ir ryškėja kitas. Tam tikrame taške abu (at)vaizdai šizofreniškai susilieja. Po to vėl vienas nyksta, ryškėjant kitam. Šia prasme, sakyčiau, Pukytė vykusiai pasirenka ne asmeninę šeimos ikonografiją (kuri, turbūt, projekto koncepcijos kontekste atrodytų pritempta), tačiau anonimines XX a. 7-8 dešimtmečių fotografijas su anoniminiais veikėjais ir veikėjomis. Tokia idėja ir atvaizdų persidengimo sprendimai efektyviau išreiškia lytinio, kultūrinio, ideologinio (jie visi susipynę)  ir t.t. tapatumo transformacijų idėją.

Kartu, kalbant ne vien apie lytinį tapatumą siaurąja prasme, galima pastebėti ir Pukytės (sąmoningą ar nesąmoningą) žaidimą su kai kuriais XIX-XX a. para-moksliniais kontekstais, aktyviai naudojusiais ir tebenaudojančiais fotografiją kaip objektyvumo mito kūrimo įrankį Kalbame apie para-mokslines teorijas/praktikas, objektyvizuojančias mistiškąjį arba ezoterinį pasaulį. Tai mirusių žmonių dvasių, astralų, dvasinio eterio fotografijos, „paneigiančios“ tiesmuko pozityvizmo dogmas ir „įrodančios“, jog egzistuoja paraleliniai pasauliai, dimensijos, kurias oficialusis mokslas paprastai išstumia į užribius arba tiesiog ignoruoja.

Tiesa, Pukytei rūpi ne konkrečiai šių para-mokslinių paradigmų reabilitavimas, kiek (vėlgi panašiai kaip Twin Peakse) tam tikro „mistinio“ lygmens kaip „medžiagos“ sąmoningas naudojimas, kalbant apie jai pačiai rūpimas temas. Kitaip sakant, dozė sąmoningai sugeneruotos mistikos gali būti naudinga dekonstruojant kai kurias perdėm monumentalizuotas socio-ideologines, socio-kultūrines klišes.

Atrodytų, neįpareigojančiame vaizdelyje staiga persišviečia kažkokie neaiškūs siluetai, sujaukiantys idilę. Portretinėje nuotraukoje staiga šalia nuotraukos veikėjo veido išryškėja beždžionės snukis…ir taip toliau. Be to, į kai kuriuos sukergtus, sujauktus (at)vaizdus Pukytė verčia žiūrėti pro „akutę“, taip vėlgi  iš dalies apeliuodama į slaptumą, privatumą – mini kunstkameros logiką, kartu kviečiama tapti vojeristais. Tai vienas simbolinių būdų įtraukti į kliedesį, sapną.

Pukytės sukergti atvaizdai paveikiai kraupūs dar ir todėl, jog meistriškai žaidžiama fatalizmo kategorija. Du (at)vaizdai makabriškai sukergti vienas su kitu, išryškėjantys, persišviečiantys vienas kitame, įveliantys į nerimą, nepasitikėjimą, grėsmės nuojautą. Tačiau ši fatalistinė grėsmės, nestabilumo, neapibrėžtumo, nesaugumo nuojauta atsiranda dar ir todėl, jog dviejų atvaizdų veikėjai nenujaučia apie „paralelinio“ pasaulio egzistavimą, jie tiesiog (permamentiškai) pozuoja, esti savo įprastame, sakykime, daugiau ar mažiau harmoningo pasaulio, aplinkos rėmuose, nenutuokdami, jog šis pasaulis jau pažeistas, užterštas, į jį įsiskverbusi kita, svetima logika, svetimas pasaulis.

Tai triukas, naudojamas „apsėdimų“, „satanizmo“ tematikos Holivudo siaubo filmuose, kai veikėjas fotografuojasi ar atsitiktinai fotografuojamas kokiais nors su siužeto linija nesusijusiais tikslais, o padarius nuotrauką išryškėja foto-objektyvo „mechaniškai“ užfiksuotas koks nors (nematomas plika akimi) fatališkas ženklas – šviesos kirtis per veikėjo kaklą, kokia „eterinė“ kaukolė šalia, juodas siluetas užgulęs veikėją ar kas nors panašaus, pranašaujančio smurtinę mirtį, fatališką pabaigą, neišvengiamą pralaimėjimą blogio jėgoms.

Taigi, Pukytė šiuos triukus panaudoja, kurdama tam tikrą visumą ir kalbėdama apie socio-kultūrines transformacijas (ypač jos vaikystėje XX 7-8 deš.), taip pat lyties tapatumo sąvokos ir sampratos „nestabilumą“, kartu paradoksaliai ir jų paslaptingumą.

Fotoreportažą iš Paulinos Eglės Pukytės parodos „Mergaitės ir Berniukai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje žiūrėkite čia.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *