Kas yra vabzdžių medijos?

2016 m. rugpjūčio 16 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Jussi Parikka
insect-media-cover

Jie yra visur ir labai primena nežemiškos kilmės intelektą: šešios kojos, daugybė akių, nuo mūsų labai besiskiriantys judėjimo ir jutimo gebėjimai. Nenuostabu, kad vabzdžiai dažnai tapdavo mokslinės fantastikos įkvėpimo šaltiniu. Be to, jie paveikė ir kitas sritis – pavyzdžiui, robotiką arba tinklų projektavimą. Vabzdžiai yra kai kas daugiau nei tiesiog ropojantys ar šliaužiojantys vabalai; jie taip pat yra centrinis tinklo kultūros orientyras – nuo kalbų apie spiečiaus intelektą ir paskirstytus tinklus iki algoritmų, veikiančių kaip skruzdėlių kolonijos. Kai kurie autoriai apskritai apibūdina mūsų kognityvines kapitalistines praktikas kaip „žiedadulkių visuomenę“.

Būtent šiame kontekste kalbu apie vabzdžių medijas – biologijos ir pažangių technologijų terminų samplaiką. Aš suprantu medijų kultūrą per tokių tariamai paprastų, bet daugeliu atvejų žmonių pajėgumus pranokstančių gyvybės formų pavyzdžių prizmę. Tad vabzdžių medijų samprata yra tiek teorinis, tiek kultūros istorijos instrumentas, leidžiantis suprasti ilgai trunkančią apykaitą tarp technologijos ir biologijos diskursų.

Mokslinė fantastika yra geras pavyzdys. Kai norima nupiešti ateities vaizdą, fantazuojama nebe apie žmones ir gyvūnus arba androidus ir humanoidus, bet dažniausiai apie vabzdžius bei kitus nežmogiškus gyvūnus. Tai galima pastebėti vos žvilgtelėjus į pastarųjų metų mokslinės fantastikos diskursą – pavyzdžiui, Iano McDonaldo romaną „Dervišų namai“. Jame ateities Stambulas vaizduojamas kaip XXI a. Šilko kelio mazginio taško versija, kurios reikšmingiausias atributas yra klestintis nanotechnologijų verslo klasteris. XX a. devinto dešimtmečio kronenbergiškas fantazijas apie žmogaus ir vabzdžio hibridus (pavyzdžiui, filme „Musė“) pakeičia įvairių savižudžių sektų alinamo Stambulo saugumo ir stebėjimo sistemų naudojamų voriškų robotų bei vabzdiškų skraidyklių vizijos.

Pats savaime spiečių reiškinys nėra kažkas nauja. Jo šaknys siekia XX a. pradžios „superorganizmų“ – pavyzdžiui, skruzdėlynų demonstruojamo kolektyvinio proto – tyrimus. Tai yra ikiskaitmeninė mums siūlomos sujungtos ir išmanios interneto visuomenės versija. Iš tiesų, norint suprasti išmanių robotikos technologijų raidą, reikia peržvelgti į gerokai ilgesnę kultūrinių spietimosi technikų istoriją. Ernsto Jüngerio proza simbolizuoja tam tikrą epistemologinį medijų „raidos“ formulavimą, nes jau romane Stiklinės bitės (1957) jis numatė nanorobotikos ateitį. Jünger vizijoje ji buvo susijusi su gyvūnų pasaulių nykimu, kas rezonuoja su Akiros Mizutos Lippito šiuolaikinių urbanistinių technologinių peizažų ir gyvūnų tarpusavio sąsajos analize – šis autorius teigia, kad graužikų bei kitų nežmogiškų gyvūnų išnykimą lydi medijų animalizacija. Tai demonstruoja net paviršutiniška gyvūnų kūnų vikrumo įkvėptų ankstyvųjų medijų ir animacinių graužikų bei gyvulių ūkių pasaulių reprezentacijos analizė.

Pasak Lippito, gyvūnų ir technologijų sampyna buvo neatsiejama XIX a. pabaigos modernizacijos ir techninių medijų atsiradimo dalis. Gyvūnų išnykimas miesto techninių medijų kultūrose sutapo su jų atsiradimu įvairiuose diskursuose – nuo medijų (pvz., kino) iki modernaus subjektyvumo (pvz., psichoanalizės). Lippitas pastebi, kad iš gamtos metonimijų gyvūnai atkeliavo į naują industrinę aplinką, kurioje daugybės technologinių inovacijų – nuo garų variklio iki kvantinės mechanikos – idiomos ir istorijos turi įkūnyto gyvūniškumo pėdsakų. Jamesas Wattas, Henry’is Fordas, Thomas Edisonas, Alexanderis Grahamas Bellas, Waltas Disney’us, Erwinas Schrödingeris ir kitos svarbios asmenybės, sukėlusios XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pramonines bei estetines slinktis, panaudojo gyvūnų dvasią savo išrastuose mechanizmuose, sukūrė fantastinių hibridų seriją.

Egzistuoja ištisa medijų zoologija. Šis terminas naudojamas lygiagrečiai „zootechninei“ prieigai ir nusako platesnį gyvūnų tyrimuose naudojamų komunikacinių praktikų spektrą bei, kaip pamatysime, platesnį požiūrį į medijų ekologiją. Medijų zoologija yra nuoroda į kultūrinę istorinę situaciją, kurioje mes konstruojame ir suvokiame pažangią medijų kultūrą per gyvūnų pasaulių prizmę.

Be abejo, šis medijų zoologijos pagrindimas siūlo daugiau nei tiesiog medijų suvokimą per jų turinį ir tai, ką matome ekrane. Išties, tokie fantastiniai pasauliai, kaip romane „Dervišų namai“, mums primena tai, jog medijos kaip technologijos – abstrakčios, bet įkūnytos, konkrečios, bet nepaprastai išsisklaidžiusios bevielių tinklų amžiuje – veikia daug efektyviau, kai neimituoja žmogiškų formų. Štai kodėl jūrų biologai tampa JAV karo ir saugumo patarėjais, o jų žinios apie aštuonkojus virsta pasaulinio masto naujienomis. Kalbu apie Arizonos universitete dirbantį jūrų ekologą Rafe’ą Sagariną, kuris ragina mokytis organizacinių metodų iš čiuptuvinių jūrų gyvūnų. Žinoma, tokių eksperimentinių idėjų vadovėlis yra medijų filosofo Vilemo Flusserio knyga „Vampyroteuthis Infernalis: traktatas ir Paragamtinių mokslinių tyrimų instituto ataskaita“.

Medijų teorijos atžvilgiu tokia prieiga nukrypsta nuo tam tikrų technologijos teorijos tradicijų – nuo Ernsto Kappo iki Marshallo McLuhano. Daugelis šias tradicijas atstovaujančių autorių tikino, kad mes visada modeliuojame medijas pagal žmogaus formas ir kuriame jas kaip žmogaus tęsinius. Tačiau iš tiesų, kaip teigė Siegfriedas Zielinskis, medijų ryšiai su pasauliu yra daug keistesni.

Taigi, sekant šia medijų archeologijos ir net medijų variantologijos dvasia, yra kita medijų teorijos tradicija, kurią galime iškasti. Ši alternatyva įsileidžia įvairias gyvūnų formas ir pradeda medijų teoretizavimą nuo visai kitokių prielaidų. Kalbant apie medijų ekologiją reikėtų nepamiršti Haroldo Inniso raštų, kuriuose tokios tiesiogine prasme ekologinės temos, kaip upės, kailiai ir bebrai pasirodo greta konceptualesnių „medijų“ aiškinimų, atkuriančių jų istoriją tarp biologijos bei techninių medijų. XIX a. ir XX a. pradžios etologinėje ir biologinėje literatūroje galima aptikti aibę mėginimų atrasti tarpdisciplininį požiūrį į, tarkime, vabzdžių gyvenimą, kurie primena siekį suprasti miniatiūrinius gyvius per „kultūrines“ technikas: vabzdžių gyvenimas susideda iš šokio, akustikos, komunikacijos ir gyvenamųjų namų statybos, kaip, pavyzdžiui, J. H. Fabre aprašo tai savo knygoje Socialinis gyvenimas vabzdžių pasaulyje. Tokias metodologiškai ir teoriškai įdomias dilemas demonstruoja Williamas Mortonas Wheeleris, gyvūnų socialinio gyvenimo tyrimų pradininkas, rašęs apie „emergenciją“ gerokai anksčiau, nei ši samprata buvo įtraukta į kompleksiškumo teorijos žodyną. XX a. pradžioje Wheeleris išreiškė apmaudą dėl socialumo sampratos siaurumo: „Deja, lyginamosios sociologijos mokslas taip pat pilnai neišsivystė. Jis atsidūrė tarp dviejų kėdžių, nes sociologai paliko gyvūnų ir augalų bendruomenių studijas biologams, kurie jomis kaip tokiomis domėjosi žymiai mažiau nei jų struktūra ar individualiomis narių veiklomis.“ Kas nutiktų, jei pasitelktume jo siekį gyvūnų ir augalų gyvenimus įtraukti į socialinių mokslų akiratį kaip pavyzdį medijų tyrimų išplėtimui? Jei didžioji dalis ankstyvųjų gyvūnų psichologijos ir socialinių formacijų galėtų būti anachronistiškai suvokta kaip ironiškas nežmogiškos gyvybės kultūrinių technikų žemėlapiavimas, galbūt galėtume pasiūlyti rimtesnį išplėstą medialų požiūrį į gyvūnus ir kitus nežmogiškos ekologijos elementus, tiek organinius, tiek neorganinius?

Išties, mums reikia tokių prieigų, kaip „vabzdžių medijos“, kruopščiai nagrinėjančių kultūrinius, istorinius ir medialius kontekstus, kuriuose formuojasi technologinė medijų kultūra. Tai ypač aktualu dabar, esamos ekologinės katastrofos akivaizdoje: elektroninės atliekos yra didėjanti problema, o visų mūsų išmanių elektroninių prietaisų sudėtyje yra toksinių medžiagų. Debesų kompiuterija (angl. cloud computing) reikalauja didžiulių energijos kiekių. Medijų technologijos turi ekologinių pasekmių; jų ryšys su gamta neapsiriboja gyvūnų metaforomis. Galbūt ekologija ir gyvūnai suteikia geresnį ir etiškesnį būdą suvokti technologinę medijų kultūrą?

Jussi Parikka – yra iš Suomijos kilęs (naujųjų) medijų teoretikas, filosofas ir rašytojas. Jo 2010 metais išleista knyga „Vabzdžių medijos“ (Insect Media) susilaukė daug dėmesio ir pakeitė antropocentrinį mąstymą apie medijas kaip žmogaus tęsinius. Parikka tyrinėja medijų archeologiją (Media Archaeology, 2011) ir ekologiją (A Geology of Media, 2015) bei rašo apie medijų atliekas (The Anthrobscene, 2014). Šiuo metu dėsto kaip technologinės kultūros ir estetikos profesorius Winchester School of Art (University of Southampton, UK) ir Turku universitete Suomijoje.

Daugiau apie jį – https://jussiparikka.net.

Šis tekstas pirmąkart buvo publikuotas http://blogs.cccb.org/lab/en/article_que-son-els-insect-media/.

Tekstas licenzijuotas pagal CC BY-NC 3.0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *