.
2009    08    22

Kartojimas - mokslų motina. Paroda ARTscape Portugalija: João Paulo Feliciano "Muzikos pamokos" ir Laura Garbštienė galerijoje "Vartai"

Neringa Černiauskaitė

Visada norėjau lankyti muzikos mokyklą, lavinti grojimo įgūdžius, klausą, mokytis muzikos teorijos. Tuo metu, kai sesuo kančios iškreiptu veidu vėl ir vėl kartojosi tuos pačius kūrinius pianinu ar smuiku, su pavydu žvelgdavau į nesuvokiamai judančius pirštus. Užtat dailyraščio pamokų vengdavau labiausiai, todėl iki šiol rašau tik sau suprantamu raštu. Čia ne kažkoks atvirumo valandėlės priepuolis – apie tai man priminė dviejų menininkų, šiuo metu eksponuojamų galerijoje „Vartai“ darbai. Pirmasis – João Paulo Feliciano – portugalų menininkas, muzikantas, kompozitorius. Antroji – Laura Garbštienė – Lietuvoje jau pažįstama menininkė, kuri neretai pasitelkdama muziką nagrinėja kalbos ir reikšmės paradoksalų neatitikimą svetimos kultūros kontekste. Abu šie menininkai išdrįsta sugrįžti prie „karčių mokslo šaknų“ ir kruvinomis pastangomis prieversti save išmokti tai, ko neprivertė gyvenimas: João Paulo Feliciano – muzikos, kurios jis nuosekliai ir akademiškai mokėsi pastaruosius trejus metus, Laura Garbštienė – prie dailyraščio. Tačiau šis išmokimo procesas kiekvienam autoriui turi skirtingas reikšmes ir kuria skirtingus kontekstus.

„Muzikos pamokos“, J. P. Feliciano parodos pavadinimas, nurodo į laike trunkantį procesą, su visais jam būdingais pakilimais ir nuosmukiais, sėkme ir nepasisekimais, mėgdžiojimu ir nuosekliu mokytojo sekimu. Kiekvienas iš šių etapų atsiskleidžia autoriaus pristatomuose darbuose. Piešinių serijoje „Dirigavimo struktūros“ (angl. Conducting Patterns) autorius iki natūralaus dydžio išdidina mokomąsias dirigavimo schemas, vietoj dirigento lazdelės laikydamas pieštuką. „Kilpiniai“, nematomi įsivaizduojamo dirigento judesiai sukuria abstraktų begalinį piešinį,  kuris laikinį meną – tuo metu atliekamą kūrinį – vizualiai įamžina laike. Šiuose piešiniuose galima įžvelgti menininko pastangas kuo tiksliau atkartoti schemoje pavaizduotus judesius, tačiau kiekvienas slystelėjimas nuo trajektorijos brėžia riebią liniją popieriuje.

Video darbe „Ultimo Tempo“ menininkas nematoma gitara groja legendinio britų avangardisto Derek Bailey muzikinę improvizaciją.  Nepakartojamas šio muzikanto grojimo stilius, dažniausiai laisvai improvizuojant, sukelia nemažai rūpesčio portugalų menininkui. Taip jis akivaizdžiai parodo, jog grynas pamėgdžiojimo procesas praktiškai neįmanomas – kaskart atliekamas kūrinys jau yra interpretacija. Šį mėgdžiojimo ir interpretacijos paradoksą autorius pabrėžia ir fotografijoje „Meilė dainoms”, „LP Record Sleeve (Tete Montoliu, ‘Songs For Love’, ed. Enja)“ (liet. Plokštelės viršelis (Tete Montoliu, „Meilės dainos“), kurioje jis mėgina atkartoti ispanų džiazisto Tete Montoliu plokštelės viršelį: elegantiški Tete Montoliu pirštai lengvai pasiekia reikiamus klavišus, tuo tarpu Feliciano mažasis pirštas pakeliui „užgula“ visus klavišus.  Menininkas tikrąjį plokštelės pavadinimo žodžius „Meilės dainos” apkeičia vietomis, sukurdamas sau artimesnę reikšmę – „Meilė dainoms”. Kupini humoro ir saviironijos darbai atskleidžia genijaus-mokytojo ir mokinio santykio dviprasmiškumą: mokinys niekada neatkartos savo mokytojo judesių, nors ir nuosekliai jį mėgdžiodamas ir sekdamas, tačiau per šį procesą jis išmoksta atsiplėšti nuo savo mokytojo, įvaldyti savitą grojimo būdą ir stilių. Nuolatinis kartojimas tampa laisvos kūrybos pagrindu. Šis principas galioja ir šiuolaikiniame mene, kur menininkas turi atsižvelgti į buvusių genijų darbus, kūrybą ir nustatyti savo poziciją jų atžvilgiu: semtis iš jų įkvėpimo, idėjų (ar jos būtų praeities ironizavimas ar rimta studija), interpretuoti juos, ar, puikiai išstudijavus jų kūrybą, mėginti kurti kažką naujo ir savito.

Menininkas perkūrinėja ir savo paties kūrybą: darbe „Sweet music“ jis perdirba to paties pavadinimo darbą, sukurtą 1992 m., kurį 1994 m. savo albumo“Experimental Jet Set Trash and No Star” viršelyje panaudojo grupė Sonic Youth.

Greta šio darbo – ant žemės pažerta krūva sudaužytų plokštelių, o ant sienos kabo plokštelių viršeliai pavadinimu „A cover without a record“ (liet. Viršelis be plokštelės), kurie buvo sukurti kaip atsakas amerikiečių menininko ir kompozitoriaus Christian Marclays darbui „A record without a cover“ (liet. Plokštelė be viršelio). Pastarasis tyčia neapsaugojo plokštelės padidindamas jos apgadinimo riziką. Taip jis siekė pabrėžti pačios plokštelės – vinilo medžiagiškumą, kurio trapumas (ir kartu sekantys subraižymai ir įlinkimai) suteikia naujų garsinių atspalvių bet kokiam įrašui. J. P. Feliciano šį trapumą panaudojo pažodžiui – sudaužydamas krūvą plokštelių ir sukurdamas nebrangius tuščiavidurius viršelius, apsaugančius nesamas plokšteles.

Lauros Garbštienės instaliacijoje „Love is“ kartojimas ir interpretacijos įgauna kiek kitas prasmes. Čia kartojimas labiau siejamas ne su mokymosi procesu, bet su „automatizmu“: autentišką ir jautrią Matt‘o Groening’o frazę apie meilę ji patiki išversti internetinėms automatinio vertimo programoms, kurių išversti į įvairias pasaulio kalbas ir vėl „atversti“ į anglų kalbą tekstai gerokai nutolę nuo pradinės prasmės. Pradinė frazė „Meilė yra sniegaeigis, važiuojantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis“ (angl. Love is a snowmobile racing across the tundra, which suddenly flips over, pinning you underneath. At night the ice weasels come) transformuojasi į „Rytojaus moteris ir girios pasaulio skonis”. Automatinis vertimas – antroji utopijos banga po Esperanto – nuolat ir sparčiai tobulinamas, metant didžiules pajėgas jo įsigalėjimui, tačiau šis paprastas menininkės eksperimentas dar kartą įrodo, jog (kalbos) mokymosi procesas nėra grynas „automatizmas“ – tai visos kultūros įsisavinimas, suvokimas, perėmimas ir tik tuomet – interpretavimas. Automatinių programų išgeneruotos prasmės, iš pirmo žvilgsnio bereikšmės, paradoksaliai tampa skirtingų kultūrų komunikacijos išklotinėmis: paskui kalbą seka visas kultūrinis palikimas ir pasaulio suvokimas, kurį ta kalba struktūruoja. Visas gautas frazes menininkė kruopščiai dailyraščiu išrašė sąsiuvinyje ir padėjo jį ant mokyklinio suolo. Dailyraštis – nuasmenintas raštas perteikia automatinių vertimo programų šaltumą. Tačiau kaip ir J. P. Feliciano nupieštų dirigavimo schemų atveju, šis dailyraštis neišvengia autentiškumo ir dar kartą primena, jog tik žmogaus ranka negali du kartus nubrėžti absoliučiai identiškos linijos.

Video darbe „Brėmeno muzikantai“ L. Garbštienė dar kartą demonstruoja kalbos suvokimo ir reikšmių paradoksus. Paprašiusi profesionalių muzikantų sukurti meilės melodiją, autorė sukūrė dainos žodžius – vienos iš Vokietijos partijos programinį tekstą. Romantiškai siūbuodama menininkė kviečia „jaunąją naciją grūdintis ir būti taikingai“.  Kitaip nei ankstesniuose darbuose „Tryse“ bei „Aklos žinutės“, kuriuose autorė pasitelkia nesuprantamą užsienio kalbą (arabų, ar norvegų), čia menininkė suvokia dainuojamus žodžius. Tačiau patys žodžiai bei frazės neteikia jokios informacijos ir faktiškai yra beprasmiai, bespalviai lozungai. Jie reikalingi tik komunikacijos palaikymui, į kuriuos vienaip ar kitaip atsakydamas jau priskiri save tam tikrai socialinei grupei. Be politinės ironijos, galima įžvelgti ir meilės dainų pašiepimą – tokiose dainose žodžiai tampa antraeiliu elementu, kadangi patį žanrą bei nuotaiką apibrėžia lyriška melodija. Dažnai tokių dainų tekstai būna įvairiausių kitų dainų frazių kratiniai, kurių geriau kartais net ir nesuprasti (argi ne nuostabu mėgautis kubietiškomis melodijomis, nesuprantant, jog virpantys balsai traukia „tu mano paukšteli, kodėl išskridai man iš delno“?).

Mokymosi procesas gali generuoti įvairias reikšmes, tačiau svarbiausia čia ne pats rezultatas, o procesas, asmeninės menininkų patirtys, kurias jie perteikia lakoniškmis „ataskaitomis“. Vis dėlto, gerai įsižiūrėjus jose matosi visos autorių pastangos ir visi šio sudėtingo proceso etapai.

Paroda ARTscape Portugalija: João Paulo Feliciano „Muzikos pamokos“ bei Lauros Grabštienės ekspozicija galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39) veiks iki rugsėjo 4 d.

Conducting Patterns

João Paulo Feliciano. Conducting Patterns. 2008, popierius, pieštukas

Love for Songs

João Paulo Feliciano. Love for Songs. 2008, fotografija

Laura Garbštienė. Love is. 2008, ofsetinė spauda, mokyklinis stalas

Laura Garbštienė. Love is. 2008, ofsetinė spauda, mokyklinis stalas

Laura Garbštienė. Brėmeno muzikantai. 2008, video, 5 min.

Laura Garbštienė. Brėmeno muzikantai. 2008, video, 5 min.