Kalės vaikai ir skraidančios lėkštės ir yra tai, kas yra. Pokalbis su tapytoja Stasele Jakunskaite

Na, tai nuo ko norėtum pradėti?

Net nežinau, gal jau turi kažkokių klausimų sugalvojusi?

Gerai. Žinau, kad tik šiais metais baigsi tapybos bakalaurą, esi Bogdano studentė, mokeisi Utrechte. O kaip iš viso atsiradai tapyboj?

Šiaip net neplanavau stoti į tapybą, tiesiog per prileidimus kur benešiau savo darbus, visur sakė eiti į tapybą, tai ir įstojau.  O dabar tikrai nesigailiu.

Kaip atsirado tas noras redukuoti, naikinti viską, kas tapyboje „įdomu“ (spalvos, šviesotamsa, potėpis)?

Aš norėjau tiesiog tapyti taip, kaip aš noriu. Tada supratau, kad iš tikrųjų nėra jokių taisyklių, tuo, manau, tapyba ir yra įdomi.

Papasakok truputį apie studijas Utrechte. Ten buvo kitaip nei dailės akademijoj? Atradai kažką naujo? Pakito kažkas mąstyme, tapyboj?

Na, pačios sąlygos kažkiek geresnes. Bet neatrodo, kad tai geriau įtakoja vietinių studentų kūrybą. Šiaip labai nustebau, kad ten tikrai dauguma studentų tapo, bet manau mūsų akademija jiems tikrai nenusileidžia. Šiaip aš ten tęsiau tai, ką buvau pradėjusi anksčiau. Gal net didesnę įtaką padarė ne akademija, o pats gyvenimas Olandijoje ir skvotuose. Iš tikrųjų supratau, kad Vakarų kultūra yra labai vartotojiška ir kad man geriau yra čia. O šiaip atsirado naujų idėjų ir pačių motyvų paveikslams, kuriuos inspiravo labiau sutikti žmonės ir pokalbiai su jais, pvz., Kung fu Panda.

Tai tas vaikinas, amžinai įsiveliantis į muštynes?

Taip, jis man papasakojo apie savo nuotykius Londone, kai draugai jį atpažino tik iš batų. Mane ši istorija labai inspiravo, nes apie tokį žodžių žaismą ir yra mano paveikslai , tik čia  Kung fu panda yra labiau atpažįstamas kaip  holivudine produkcija, iš čia ir atsiranda neatitikimas.

Kodėl tau įdomus tas žodžių žaismas? Ne tik „Kung fu panda“, bet ir kituose darbuose („Kalės vaikai“, „Kaip šuniui penkta koja“, „Lėkštės“)? Atrodo, kad tu tyčia tiesmukai iliustruoji žodžius.

Man šios  frazės yra tuo pačiu ir motyvas ir inspiracijos šaltinis. Daugiausiai tai paprastos visiems atpažįstamos frazės ir posakiai, nereikalaujantys išankstinio konteksto žinojimo. Jų niekada nekuriu specialiai, jie  tiesiog būna nugirsti ir pasisavinti iš kasdienybės. Iš neatitikimo, kuris atsiranda tarp žodžių prasmių ir to, kaip tai galima suprasti kitaip, kyla tam tikra ironija, kuri tuo pačiu neša savyje abi reikšmes, įprasminančias viena kitą.

Tai galima sakyti, jog tu nutapai sąvokas, paversdama jas ženklais?

Mano paveikslai yra ženkliški, nes jie ir yra tik ženklai tos kitos prasmės ir  kaip ją galima suprasti, iš tikrųjų tai labai paprasti dalykai, kaip viskas ir gali būti daug paprasčiau nei atrodo.

O kaip yra su ironija? Tame paprastos frazės dvilypume atsirandanti ironija kartu yra labai reflektyvi, tiesa? Tačiau nukreipta daugiau į išorę, mūsų žemiškąją kasdienybės kultūrą, ne į save kaip jos dalį. Ar man atrodo klaidingai?

Per paveikslus aš vaizduoju ne tik kasdienybės kultūrą, bet labiau savo požiūrį į ją. Tai kartu ir savianalizė, kuri pasireiškia labiau per pačią tapybą. Čia atsiranda kitas dvilypumas, kai ironija kontrastuoja su tuo, kaip tai yra nutapyta ir tuo pačiu pavadinimas neša ir pirmosios, visiems žinomos reikšmės informaciją.

Tačiau ne visi tavo darbai yra apie frazių ir sąvokų percepcijos keistumus. Kaip ten su ta pasaulio pabaiga, mėnulio užtemimą stebinčiais pusnuogaliais, ateiviais?

Čia pavadinimai taip pat yra labai svarbūs. Jei saulės užtemimą pavadinu pasaulio pabaiga, tai  ir atsiranda tam tikra ironija ir kritika. Pasaulio pabaiga labai išplėtota tema, kurią galima priimti ir labai rimtai, ir su ironija, man asmeniškai visas šis ažiotažas yra kiek juokingas. Na , o ateiviai, šikšnosparniai ir skraidančios lėkštės iš tikrųjų nėra „gyvenimas“… Bet tuo pačiu jie tarsi ir ne ateiviai, o nuogų vyrų siluetai. Tarsi bandai pabėgti nuo kasdienybes ir vėl į ją sugrįžti.

Kodėl ta kasdienybė tau tokia aktuali?

Nežinau, galbūt aš bandau ją įprasminti… O tapyba – tai būdas pabėgti nuo kasdienybės, suteikiantis gyvenimui kažkokią įsivaizduojamą prasmę arba bandymas ją imituoti.

Tačiau mūsų, kaip Lietuvos statistinių gyventojų kasdienybėse tokių dalykų, kaip saulės užtemimai ir pasaulio pabaigos visai nedaug. Na, jei neskaitai populiariosios spaudos ir nesigilini. O tu skaitai?

Buvo vienas saulės užtemimas kažkur 2000-aisiais metais. Atsimenu, tada visi vaikai žiūrėjom per apdegintus stiklus  į saulę ir tikrai buvo daug kalbų apie pasaulio pabaigą.  Gal dėl šio įvykio man tai asocijuojasi su pasaulio pabaiga. O populiarioji spauda irgi gali būti neblogas inspiracijos šaltinis, manau.

Diskusijų apie pasaulio pabaigą buvo ir laukiant 2012-ųjų… Filmai, knygos ir taip toliau.

Na, šios diskusijos, manau,  yra labai populiarios jau nuo seniausių laikų.

O idėjų semiesi tik iš tavo pamėgtos „kasdienybės“ ar dar ko nors? Knygos, filmai, kitų menininkų kūryba irgi priklauso kasdienybei.

Daugiausiai visos pavadinimų idėjos yra iš pokalbių, kitų žmonių ar mano pačios pasakytos man jos yra tikresnės ir kiekviena turi savo istoriją… Paveikslas ,,Bedugnė‘‘ atsirado, kai pažiūrėjau į bedugnę kaip į puodelį be dugno. Kai aš bandžiau olandams paaiškinti šio paveikslo pavadinimą ir nežinojau kaip angliškai pasakyti ,,bedugnė‘‘ pasakiau hole without end.  Tada vienas iš jų pasakė, kad žino, kas tai yra, ir atnešė guminį lipduką taisyti dviračio padangoms. Jis atrodė net spalviškai kaip mano paveikslas, ir įvardino šį daiktą for fixing hole, kas iš tikrųjų yra tarsi atvirkštinė reikšmė. Man tai pasirodė labai įdomu. Na , o knygos ir kitų menininkų kūryba padeda labiau pačiam susivokimui.

O kokią istoriją turi, tarkim, tie nuogaliai, besikaitinantys prieš užtemusią saulę? Neskaitant vaikystės atsiminimo apie 2000-ųjų metų saulės užtemimą. Ar yra čia kažkas tokio?

Kad kažkokios ypatingos istorijos nėra, tiesiog aš kartais paveikslams ieškau nuotraukų internete ir atsirenku man patinkančius motyvus. O  šis ir buvo iš kažkokio užtemimo dokumentacijos,  mane jis patraukė šių žmonių mimikomis. Pats jų nuogumas, pliažas – tarsi toks pramogavimas, kontrastuojantis su pasaulio pabaigos tema.

O kokių menininkų kūrybą mėgsti?

Gal patys mėgstamiausi man yra Agata Bogacka – dėl pačios tapybos man yra labai artima. Ir italų streetarto menininkas Blu – juo labiau žaviuosi, nei jis man yra artimas kūrybos prasme.  Žinoma, domiuosi ir Lietuvos šiuolaikine tapyba, ką daro mano kursiokai ir bendraamžiai. Nenoriu kažko išskirti, nes įsižeis. Gal šito nerašyk.

Esi dar labai jauna. Baigsi bakalaurą, o ką planuoji veikti toliau?

Na, planuoju stoti į magistrantūrą arba apkeliauti aplink pasaulį. Arba ir tai, ir tai.

Kažkodėl norisi linkėti tau antrojo plano išsipildymo. Sėkmės!

Iliustracija viršuje: Staselė Jakunskaitė, Andrėja ir Popo, 2010, drobė, akrilas, 50×40.

Staselė Jakunskaitė, Plaukų istorija, 2011, drobė, akrilas, 120×100

Staselė Jakunskaitė, Inkstai taukuose, 2011, drobė, akrilas, 20×40