Kalbos užkoduotas kultūrinis kontekstas. Pokalbis su Jurgiu Paškevičiumi

2017 m. gruodžio 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Su videomenininku, performansų kūrėju Jurgiu Paškevičiumi pokalbį planuoti pradėjome atsidarius jo parodai projektų erdvėje „Editorial“. Visgi gyvą pokalbį Jurgis pasiūlė pakeisti į susirašinėjimą elektroniniu paštu. Pažvelgus į jo atsakymus išryškėja tokio sprendimo priežastys: Jurgis ne tik užrašo nuosekliai apmąstytus atsakymus, bet ir juos papildo savo sudarytu muzikos takeliu, išnašose išplėtoja ir patikslina vartojamas sąvokas. Pokalbis sukasi apie menininką dominančias kalbos, karaokės temas ir kitas praėjusios parodos idėjas.

Šis pokalbis yra ciklo „Jaunojo menininko studijoje“ dalis.

 Sveikas, Jurgi! Pokalbio pradžioje norėčiau tavęs paprašyti nupiešti trumpą žodinį savo autoportretą. Kas tave, kaip menininką, domina? Kokiomis temomis norisi kurti, kas atrodo svarbu?

Tai nėra lengva užduotis, tačiau, manau, svarbu kalbėtis apie savo mąstymo manieras, būdus ir inspiracijas. Kadangi šis pokalbis yra „Abstract Karaoke“ projekto kontekste, o pastarasis projektas man yra tarsi retrospektyvinis, tad ir vedu jį atitinkančia trajektorija.

Keliaujant, o ypač turint galimybę pabuvoti už Europos ribų, o dar geriau už krikščionybės ribų, manau, vienas iš nuostabiausių ir vertingiausių dalykų yra patirti kultūrinį šoką ir pajausti naujas kultūrines kokybes. Į šį „kultūrinio šoko“ terminą telpa turbūt viskas, kas nesu „aš“, viskas, kas nėra „mano“ sudedamoji dalis. Tai gali būti gamta*, kalba, technologijos, dizainas, maistas, manieros, sapnai ir t. t.

* Juk kokiu kampu matome Mėnulį, ar kokiu kampu esame apšviesti Saulės (Šiaurė, Viduržemis, Pietūs) yra nulėmę skirtingas geokultūrines raidas ir daugelį kokybinių skirtumų. O atsiradus vandenynus perplaukiančiam laivui, pasirodė ir kultūras jungianti bei niveliuojanti bendrinė kalba, religija**.

Visoje šioje jūroje kažkur yra ir muzika. Man didelę įtaką daro muzika visomis savo sudedamosiomis dalimis. Manau, kad yra pravartu mąstyti apie muziką. Jaučiu pasitenkinimą tyrinėdamas muzikos ritmų kilmę, ritmo etimologiją.

** Čia vaizduojamas religinis-naciolingvistinis akordų principas, sukomponuotas iš mūsų lokalaus mikrogeopolitinio žemėlapio:
– finougrai / estai / protestantai –
– protestantai / latviai / baltai –
– baltai / lietuviai / katalikai –
– katalikai / lenkai / slavai –
– slavai / baltarusiai / stačiatikiai –

Mane domina „dub techno“ muzikos stiliaus etimologija. Jau nuo seno užsiiminėdavau savamoksle muzikologija. Šiuo atveju mano tikslas yra pasidalinti tyrimo, kilusio iš individualios klausymosi praktikos, rezultatais. Siekiamybė yra ne individualūs „dub“ ar „techno“ muzikos stiliai, bet būtent pats susidūrimas kaip ritminis neologizmas. Kilimas „microhouse“, centre „dub techno“ ir nusileidimas „minimal ragga“ ritmu (pastarasis terminas retai sutinkamas). Muzikos ritmų žemėlapį lyginu su lingvistinių kalbų grupėmis. Man yra įdomu, kaip ritminės struktūros jungiasi ir kinta, kaip eurogermaniškoji 4×4 struktūra, susikryžminusi su Centrinės Amerikos karibiškąja 3×4 struktūra, palieka Pietų Amerikos braziliškosios sinkopės atgarsį.

Pridedu savo sukomponuotą muzikos takelių rinkinį:
www.soundcloud.com/jurgis-tratata/4×4-to-3×4.

Muzikos takelių sąrašas:
00:00 – Farben – Silikon (Textstar, Klang Elektronik, Germany, 2002);
06:38 – Ricardo Villalobos – Hireklon (Thé Au Harem D’Archimède, Perlon, Germany, 2004);
15:38 – T.Raumschmiere – Dual Kanal (Anti, Hefty Records, Germany, 2002);
22:47 – Maurizio – M7b (M-Series, Maurizio, Germany, 1997);
34:38 – Rhythm & Sound – Roll Off / S (Roll Off, Rhythm & Sound, Germany, 1998);
46:52 – Rhythm & Sound feat. Paul St. Hilaire – Jah Rule (Burial Mix, Germany, 2001);
52:37 – The Bug feat. Paul St. Hilaire – Live & Learn (Pressure, Rephlex, UK, 2003).

Šio pokalbių su jaunais menininkais ciklo idėja – menininko pristatymas jo kūrybinėje aplinkoje. Visgi reali jaunų menininkų situacija koreguoja pradinį sumanymą. Kaip manai, kiek svarbi jaunam menininkui studija? Ar pats tokią turi? Apskritai, ar šiame nepastovumo pasaulyje „kampas“, kuriame gali atsidėti tik kūrybai, dar turi prasmę? O gal visur, kur esi tu ir tavo kompiuteris ar eskizų bloknotas, gali būti ir tavo studija?

Studija yra svarbu kaip turėjimas laiko darbui su savimi. Esu turėjęs skirtingų studijų ir praleidęs daug laiko beįsikūrinėdamas. Eigoje supratau, kad siekis „turėti“ gali būti stipresnis nei pats „turėjimas“. Dabar manau, kad svarbiausia yra mokėjimas atsirinkti įrankius ir naudotis jais. Kartais pačiam pradėti viską nuo nulio gali būti labai reikšminga. Gal, pavyzdžiui, dainavimo pamokos žymiai greičiau atsipirks įgyvendintų projektų pavidalu nei tuščios patalpos. O gal vis dėlto parankiau investuoti į žmogiškuosius resursus, kad kažkas kitas užsiimtų specifinėmis užduotimis taupant menininko laiką ir energiją. Kartu žmogiški santykiai kuria ir paralelines ekonomikas, tai lėmė mano suvokimą, kad Vilnius yra nuostabi studija.

Jurgio Paškevičiaus paroda „Abstract Karaoke“ Editorial erdvėje, Vilniuje, 2017

Neseniai projektų erdvėje „Editorial“ vyko tavo paroda, pavadinta „Abstract Karaoke“. Be to, prieš keletą metų vienas iš tavo performansų, rodytas Vilniuje, Romoje, Amsterdame ir kitur, taip pat vadinosi „Karoke Police“. Kuo tave domina karaokės fenomenas?

Tiesą sakant, jaučiuosi nepilnavertiškai būdamas karaokėje, turbūt dėl to, kad beveik visada klausydavausi muzikos be vokalo… Apskritai karaokės fenomenas man yra įdomus dėl savo „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos bei galimybės patirti momentinę socialinę šlovę „pabūnant kažkuo kitu“ (wanna be).

Tuo tarpu man rūpi šios „skaitymo ir atkartojimo“ veiksmų sekos atsiradimas kitose logikose. Pavyzdžiui, muzika – šokdami mes interpretuojame ją atkartodami savo kūno judesiais. Pavyzdžiui, dizainas – daikto naudojimosi instrukcija yra „tekstas“, kurį mes turime atkartoti norėdami naudoti daiktą pagal paskirtį. Kaip ir architektūra – žmogus, norėdamas judėti pastate, privalės atkartoti architekto jam užduotą judėjimo choreografiją (įeiti per įėjimą, lipti laiptais, žiūrėti per langą…); tiek eksterjeras, tiek interjeras redukuoja žmogaus elgseną. Taip savo instaliacijos kontekste kilo siekis žengti pro duris ir įeiti ne į įprastą galerinę erdvę, o į oro balioną.

„Abstarct Karaoke“ yra kūrinys / metodologija. Pirmosios „Abstarct Karaoke“ užuomazgos atsirado 2013 metais dviejų skaidrinių analoginių projektorių bei mano balso performanso formatu. Vėliau pavirto į skaitmeninio vaizdo, muzikos bei balso kompoziciją, vėliau į vaizdų video, dar vėliau į muzikinį klipą, kol galiausiai yra tuo, kuo yra šiandien, o ir tikiuosi, kad virs kažkuo kitu netolimoje ateityje.

Vienu atveju „Abstract Karaoke“ gali vadovautis rebuso logika, kai daikto atvaizdas yra prilyginamas žodžiui, jo daliai, kitu atveju – akcentuojamas emocinis rezonansas į peizažą, aplinką, daiktus, muziką ar į poeziją. Kitais momentais vertėtų pasikliauti tik savimi, nes daugelis video darbo vietų yra sukonstruotos subjektyvios asociatyvinės tęstinumo logikos, siekiant erdvės žiūrovo laisvai interpretacijai.

Savo kūryboje daug dėmesio skiri kalbai. Parodoje „Abstract Karaoke“ žodžiai brėžia paralelinę erdvę vaizdams, suteikia jiems naujas prasmes. Mano manymu, dažnai jie skamba ironiškai, tad į matomą vaizdą taip pat priverčia žvelgti nerimtai. Gal galėtum skaitytojams trumpai pristatyti, apie ką yra tavo videodarbas? Kaip pats į jį žvelgi?

Kalba man yra svarbi, bet kalbėti apie kalbą yra nelengva. Manau, yra svarbu suvokti, kad mes gimstame kultūriniame kontekste, kuris užduotas kalbos. Tai pirmų pirmiausia yra gimtos kalbos fonetinė jūra. Turiu įtarimą, kad būčiau kažkiek kitoks, jei mano vardas būtų, pavyzdžiui, Jurek, Džordž ar Chorche. Vardas yra labai svarbus, tai yra psichofonetinė tatuiruotė, o gimtoji kalba tuo labiau pakloja pasąmoninę paklodę minties choreografijai…

…ir būtent tas momentas, kai suvokiu, kad mano mąstymas apie kalbą yra jau suformuotas ir limituotas pačios kalbos – apsisuka kelios karštį išmušančios kilpos ir save ryjanti gyvatė – tautologija pasiūlo išeiti iš kalbos.*

Gimdami kalbos pasirinkti negalime. Mūsų operacinės sistemos įdiegtos lokalios kalbos kultūriniu pagrindu. Man anglų kalba yra daiktas, nes ji yra sąmoningai išmoktas konstruktas, atrakinantis visą kitą susijusį kultūrinį kontekstą.

* Ir tada kalba virsta daiktu. Kalba man yra inspiracija, dažnai turiu naivų, infantilų ir paviršutinišką potraukį žaisti kalba. Ir čia neklausiu savęs, „apie ką čia?“, nors klausimai „apie ką anglų kalba?“ ar „apie ką internetas?“ yra laukiami. Tuo pačiu metu kalba gali būti tiek abstrakti, kiek pati abstrakcija iššaukdama naujų kokybių atsiradimą (?).

 

Mano nuomone, tavo video instaliacijoje išryškėja vaizdų chaoso tema. Todėl norisi pakalbėti apie pasaulyje vyraujantį vaizdų perteklių. Juk dailininkai taip pat prisideda prie jų gausinimo. Ką apie tai manai?

Šiuo atveju esu dviveidis. Vienu atveju esu produkuojantysis – naudoju savo filmuotą medžiagą, taip pat prodiusuoju garsą, rašau tekstą, įrašinėju vokalą. Tuo pačiu esu šalininkas tokios kūrybinės strategijos, kuri ne būtinai prideda, o parodo jau egzistuojantį. Neturiu nieko prieš vaizdus. Internete rastus vaizdus naudoju kaip raides, žodžius, kalbą. Pati kalba tampa readymade‘u. Paraleliai ir oro balioną imu kaip readymade‘ą, jo pats negaminau.

Iš tiesų įdomu, kad būdamas vizualiojo meno atstovas vienu iš savo darbo įrankių renkiesi ir kalbą. Kita vertus, šiuolaikiniame mene nuolat jaučiamas poreikis kūrinius lydėti tekstais. Visgi tavo parodoje kūrinį lydi tik nedidelis mįslingas aprašas: „Kažkas tokio svarbaus, ko net nepastebėtum priešais save, kažkas tokio menkavertiško, apie ką galėtum plepėti visą dieną.“ Kaip šią frazę sieji su parodos eksponatais?

Viso projekto metu norėjosi lengvumo, nenorėjau užgožti žiūrovo tekstais ar papildoma informacija. Ši frazė – intymi vieta, tai mano kreipinys į žiūrovą, siūlantis bendrą kūrinio mastelį. Taip pat manau, kad ne viskas turi būti logiškai paaiškinta, palieku tai laisvai levitacijai.

Savo videoinstaliaciją eksponuoji ne baltame kube, o rytietiška dvasia dvelkiančioje didžiulėje palapinėje. Ji sukuria paslaptingą atmosferą, puikiai derančią prie minėtos mįslingos frazės. Be to, per parodos atidarymą žiūrovai galėjo vaišintis turkiška kava ir saldumynais. Kaip kilo ši idėja sujungti Rytus, paslaptis ir medijų meną?

Instaliuodamas oro balioną, kurio tūris daugiau nei 20 kartų didesnis už galerijos, gavau kai ką netikėto – pagalvojau apie gyvatę, prarijusią dramblį, o gal ir atvirkščiai… Taip, galų gale oro balionas iš vidaus buvo panašus į palapinę, tačiau jokios referencijos į Rytus neturėjau. Turkiški bachlava saldumynai ir arabiška kava intuityviai atitiko atidarymo nuotaiką, nors jų atsiradimo trajektorija turi savo žavesio. Prisiminiau, kad prieš metus Berlyne su draugais užsukome į turkiškų saldumynų parduotuvę. Ten padariau draugo portretą saldainių piramidės prekystalio atspindyje. Po kiek laiko tas pats draugas manęs klausė, ar atsimenu adresą tos vietos, nes jam dėl to portreto Faceboook‘e parašė kažkoks restoranas. Atsekiau, kad tai ta pati vieta Kreuzberge, kur užsimezgė pirmieji pašnekesiai apie parodą „Editorial“. Galiausiai Vilniuje esantis palestiniečių įkurtas restoranas tapo partneriais su Berlyno parduotuvėle ir dabar šių saldumynų galime įsigyti Vilniuje, o iš ten pastarieji atsirado mano parodos atidaryme. Ačiū jiems.

Taip pat už pagalbą įgyvendinant šį projektą noriu padėkoti Neringai, Vitalijai, Ugniui, Marijai, Gedui, Ievai, Domui, Jokūbui, Laurynui su Vytu, Gintarui, Žygiui su Vytu, Antanui bei Šlapelių muziejui. Ir ačiū tau, Deima, už pokalbį.

Ačiū tau ir sėkmės tolimesniuose darbuose!

Išsamų fotoreportažą iš Jurgio Paškevičiaus parodos „Abstract Karoke“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *